Sienai išjudinti pakanka tik vieno
0 (0)

Šiais metais Berlyne švenčiamas 25-ių metų Berlyno sienos griuvimo jubiliejus. Dabar būtent čia, į Berlyną, žmonės plaukia iš visų šalių pasidžiaugti šiuo įvykiu, pabūti kartu, kalbėtis, spręsti šiandienos problemas. Taigi, Berlyno sienos, kuri buvo naikinimo ir visuomenės skaldymo įrankis, skaudus atsiminimas panaudojamas priešingam veiksmui – suburti žmones ir inicijuoti dialogą. 

Mano manymu, dažnai net ir prieš savo norą (ypač tada, kai suprantame, jog ši nuomonė ar pozicija yra neteisinga, žeidžianti kitą žmogų, tačiau vis tiek tyliai pritariame) eidami su minia, mes nepastebime, kaip tampame sunkiais akmenimis sienose, kurios statomos ne tik tarp valstybių, bet ir tarp žmonių. Kiekvienas nepasipriešinęs tampa vienu iš naikinančios jėgos įrankių, nes tokiu savo tyliu pritarimu nepadeda tiems, kurie neišdrįsta pasipriešinti, nors norėtų. Kiekvienas nepasipriešinęs netgi sutrukdo norintiems padėti, prisidėdamas prie bendros, klaidingu keliu einančios ir tylinčios visuomenės masės.

Paskutiniuoju metu itin džiugina Lietuvoje kuriami projektai, skatinantys atsiverti, netylėti, išsakyti tai, kas skauda. Šie projektai atkreipia dėmesį, jog mes nesame idealūs, esame kitokie. Raginantys nebijoti būti kitokiais, nei aplink mus esantys, nevaidinti „prisitaikymo prie daugumos“ spektaklio.

Kalbu apie Jaunimo linijos projektą „Tyla žudo” ir Beatos Tiškevič-Hasanovos inicijuotą projektą „Mes. Moterys”. Šie projektai, raginantys netylėti, neatsukti nugaros tiems, kuriems reikia palaikymo, padrąsina diskusijas, komentarus, naujas mintis. Svarbiausia, kad tokie projektai po truputį padeda visiems žmonėms nebijoti būti kitokiais, nei vyraujanti dauguma, nebijoti asmeniškai priimti sprendimus, pasitikėti savimi ir kalbėti bei dalintis aktualiomis problemomis. Tokios diskusijos yra be galo svarbios ne tik jaunajai, bet ir visai Lietuvai, kuri mokosi išlįsti iš už apsimestinės tylos ir „problema neegzistuoja, jei aš ją ignoruoju“ uždangos.

Kyla klausimas, kodėl mes vis dar statome sienas kasdieniame gyvenime? Galbūt yra koks sprendimas, kaip netapti tuo akmeniu sienoje?

Žmonės yra labiau linkę kreipti dėmesį į tai, ką kiti pagalvos ir labiau linkę pasirinkti netgi jų manymu akivaizdžiai klaidingą sprendimą, kad tik nebūtų išskiriami iš grupės. Šis teiginys buvo įrodytas ne vienu socialinės psichologijos tyrimu.

Socialinės psichologijos atstovai vieningai sutaria, jog žmonių elgesiui vienokioje ar kitokioje situacijoje didelę įtaką turi įprasta kultūra visuomenėje, kurioje asmuo yra užaugęs. Akivaizdu, jog didelę įtaką turi ir žmogaus asmeninės savybės. Šiomis aplinkybėmis neverta abejoti, nes jų svarba buvo įrodyta daugeliu socialinių tyrimų.

Vieną žinomą socialinį eksperimentą, kuris buvo atliktas JAV 1951 metais, psichologo Solomon E. Asch (jis labiausiai pasižymėjo konformizmo ir jo apraiškų visuomenėje tyrimu) noriu aptarti detaliau. Beje, šis socialinis tyrimas, man sukėlė minčių, jog jeigu jis būtų atliktas prieš kokius 30 metų Lietuvoje, tai nuostabą tyrėjams sukėlusio žmonių elgesio procentas, ko gero, būtų dar didesnis. Turiu omenyje kultūrinius skirtumus: JAV ugdomą ir skatinamą individualistinį pasaulio suvokimą ir socialistinį valstybės modelį, kai priklausymas grupei ar kolektyvui yra itin skatinamas ir propaguojamas. Tačiau ši tema verta kitos diskusijos. Kultūriniai visuomenės ypatumai bet kuriuo atveju yra svarbūs, tačiau dabar apsiribosiu supančios aplinkos įtaka žmonėms, jų elgesiui ir kaip grupės spaudimas lemia žmogaus sprendimus, veiksmus ir pasirinkimus.

Solomon_A

Taigi, Solomon E. Asch tyrimui būdavo pakviečiama septynių vienas kito nepažįstančių studentų grupė. Studentams būdavo pasakoma, jog jie lygins vertikalių linijų ilgius. Jiems buvo parodomos dvi kortelės  su pavaizduotomis linijomis. Vienoje kortelėje – viena linija, o kitoje – trys skirtingo ilgio linijos, tarp kurių dalyvaujantysis turėjo pasirinkti tą, kuri atitinka pirmoje kortelėje esančios linijos ilgį.

pvz

Dalyvaujantieji būdavo pasodinami ir kiekvienas iš eilės balsu, visiems girdint, išsakydavo savo pasirinkimą. Iš pradžių visa grupė vieningai pasirinkdavo tą pačią liniją. Trečiajame raunde, vieno dalyvaujančiojo, kurio eilė kalbėti buvo priešpaskutinė, atsakymas nesutapo su visų kitų pateiktais atsakymais. Jis dėl to pasimetė ir suglumo, nes jis pasakė akivaizdžiai teisingą atsakymą, tačiau tai ne tas atsakymas, kurį vieningai pasirinko visa grupė. Vienas dalykas, kurio tyrime nežinojo šis atskalūnas buvo tas, kad visi kiti grupės dalyviai prieš eksperimentą buvo gavę instrukcijas tam tikru momentu pradėti sakyti neteisingus atsakymus. Taip buvo tiriamas priešpaskutiniojo, šeštuoju numeriu pažymėtojo studento, elgesys.

eksperimentas

Buvo pastebėta, jog po kelių surežisuotų neteisingų atsakymų raundų, atskalūnas pradėdavo sakyti tuos pačius neteisingus atsakymus kaip ir jo grupė. Net jeigu atsakymas būdavo akivaizdžiai klaidingas (t. y. pirmoje kortelėje esančios linijos ilgis akivaizdžiai skyrėsi nuo pasirenkamos linijos antroje kortelėje).

Šis eksperimentas buvo pakartotas vėliau, kitų tyrėjų ir tuo metu jis jau buvo nufilmuotas. Ypač nemalonu buvo stebėti, kaip keičiasi šeštuoju numeriu pažymėtojo dalyvio nuotaika ir elgesys, vis sakant neteisingus, bet grupei pritariančius atsakymus. Studento nuotaika subjūra, jis susiima už galvos, žvilgsnis pasidaro apatiškas ir galiausiai jis net nebežiūri į pateikiamas korteles, jis tiesiog kartoja tą atsakymą, kurį prieš tai paeiliui pasakė grupės nariai.

Po tyrimo, pokalbio su atskalūnu metu buvo padaryta išvada, jog jis smerkė save dėl to, jog sako klaidingus atsakymus, tačiau vis tiek kaip papūga, dėl jaučiamo grupės spaudimo, juos kartojo. Iš viso buvo 18 raundų ir vidutiniškai dalyvaujantieji neteisingai atsakydavo 12 iš jų. Pradiniame tyrime dalyvavo 123 tiriamųjų (t. y. buvo suformuotos 123 grupės) ir kaip jau supratote, tyrimas vėliau buvo kelis kartus pakartotas.

Tokie rezultatai priverčia kaip reikiant susimąstyti. Rodos, mes norim to ar nenorim, imame susitapatinti su mus supančiais žmonėmis ir jų nuomonėmis. Nieko tokio, jei aplink esantys žmonės mus skatina būti geresniais, siekti šviesių tikslų, gyventi remiantis amžinosiomis vertybėmis. Tačiau jeigu aplinkoje esantys žmonės naudoja psichologinį ar fizinį smurtą, pritaria žeidžiančiam ir žmones kaip asmenybes žalojančiam elgesiui, tada gali pasidaryti baugu. Ar mes esame tikri, kad būdami tokioje aplinkoje netampame panašiais į juos?

Kaip jau pačioje pradžioje minėjau, žmonių elgesiui didelę įtaką daro ir aplinka ir paties žmogaus asmenybė. Žmogui svarbu turėti vertybes, kuriomis vadovaujasi gyvenime. Šiame aptartame tyrime po pokalbio su dalyviais išaiškėjo, kad tie dalyviai, kurie turėjo stiprią individualią asmenybę, sugebėjo atsispirti klaidingam daugumos spaudimui. Tačiau tokių buvo mažuma. Labai džiugina tie, kurie sugeba atsispirti neigiamam aplinkos poveikiui. Galbūt jų pamatinės vertybės yra itin stiprios. Galbūt tas vertybes jiems tinkamai įskiepijo šeima. Galbūt jie randa savo paaiškinimą, kodėl kiti, sekantys paskui daugumos nuomonę elgiasi kaip kvailiai ir jais neverta pasitikėti. Tyrime kai kurie, nepritarę grupės nuomonei, iškėlė savo teoriją, jog grupė- tai tarsi avys, sekančios pagal pirmojo grupės nario dūdelę (neteisingą atsakymą).

Tačiau ką daryti tiems, kurie nėra tokie stiprūs atsilaikyti daugumos spaudimui? Nejaugi jie pasmerkti amžinai sekti paskui minią? Žinoma, kad ne. Mano manymu, vienas džiugių šio tyrimo rezultatų buvo tai, kad yra įmanoma sumažinti grupės spaudimą. Ir net neabejoju, kiekvienas iš mūsų šį sprendimą giliai viduje jautėme, gal tiesiog buvome pamiršę. Svarbu, jog kaip ir sprendžiant kiekvieną problemą, ji būtų įsisąmoninta ir suvokta, taip ir šioje situacijoje, suvokdami problemą ir žinodami, kaip ją spręsti, mes galėsime pasipriešinti netinkamai ir nepriimtinai daugumos nuomonei.

Tyrime tai buvo išaiškinta nieko nežinančiajam, šeštu numeriu pažymėtajam studentui, suteikus „tikrą partnerį”- dalyvį, kuris nebuvo informuotas sakyti klaidingus atsakymus. Šis nežinomas „tikrasis partneris“ pasirinkdavo atsakymus, kurie be abejonės visada buvo teisingi. Šiais atvejais, kai grupėje buvo dar vienas asmuo, kuris sakydavo teisingus atsakymus, neteisingų pasirinkimų procentas ženkliai sumažėdavo. Taigi, šeštuoju numeriu pažymėtas dalyvis daug dažniau išreikšdavo teisingą atsakymą garsiai.

Atrodytų šis socialinis tyrimas neturėtų labai stebinti, juk kiekvieną dieną galime matyti grupės spaudimo apraiškų, kurioms mes arba pasiduodame arbe sugebame pasipriešinti. Kartais pasipriešinti yra lengviau, jei turime „tikrą partnerį”, arba tiksliau- bendramintį, su kuriuo jaučiamės drąsiau, jaučiamės ne tokie vieniši. Su bendraminčiu galime surasti dar daugiau bendraminčių, ir mes tuomet po truputį iš mažumos galime tapti dauguma.

Nuosekliai, atkakliai, kiekvienoje situacijoje darydami tai, kuo tikime, o ne tai, ką mums primeta bendra ir dažnai klaidinga nuomonė, mes patys jausimės geriau. Be to, mes, neišsižadėdami savo įsitikinimų, neturėsime to kaltės jausmo, jog darome kažką ne taip. Prisiminkime tą studentą, kuris galiausiai tapo apatiškas aplinkai ir net nežiūrėjo į kortelėse esančius paveikslėlius, tik kartojo kitų atsakymus. Jis jautėsi ypač blogai, nes elgėsi prieš savo įsitikinimus, tiesiog pasidavė klaidingam grupės spaudimui.

Noriu į situaciją pažvelgti, lyg mes patys būtume tas „tikrasis partneris”, kuris nuoširdžiai sako tuos atsakymus, kurie jo manymu yra teisingi. Šie mūsų tikri asmeniniai sprendimai gali ne tik padėti mums patiems būti nuoširdesniais, netylėti, neužsimerkti prieš neteisybę, bet ir padėti kitam, esančiam šalia ir pasimetusiam, abejojančiam, vis dar dvejojančiam, kurią pusę palaikyti.

Net neabejoju, jog daug gerų pradžių prasideda nuo dialogo, savo individualios nuomonės išsakymo ir išklausymo. Nėra lengva nustoti vadovautis „o ką kiti pagalvos” principu. Suprasdami šio principo itin žalingą poveikį, galime padėti kitiems, ypač jauniems žmonėms, kurių asmenybės dar formuojasi. Galime ne tik sau, bet ir aplinkiniams padėti priimti sprendimus nesivadovaujant vien tik kitų nuomone. Galime padėti netylint prisisėmus vandens į burną ir neapgaudinėjant nei savęs, nei kitų, kad ignoruojama problema gali išnykti.

Nestatykime tylos ir abejingumo sienų kasdieniame gyvenime. Jos yra nereikalingos, jos trukdo mums pasiekti vieningus tikslus. Jos trukdo bendravimui, kuris yra vienas iš puikių kelių problemoms spręsti.

Kuo daugiau sunkių akmenų, tuo siena aukštesnė. Bet užtenka tik vieno ištraukto akmens ir kitiems akmenims tampa lengviau išsilaisvinti. Tada siena po truputį pradeda byrėti.

Parengė Rūta Šiugždaitė

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.