Skaitytoja Jelena: Kartais reikia tiek nedaug

Atrodo pasaulyje yra tiek daug… visko. Dažniausiai žmogui reikia tiek nedaug, bet kartais nedaug atrodo neįmanoma. Bet neįmanomo ribas nusistatome patys, pasaulį kuriame mes patys. Viskas kaip ir aišku. Bet dažnai negalime peržengti per savo baimes, mus stabdo praeities neigiami įvykiai, vaikystėje patirti nusivylimai ir traumos. Pasiduoti praeities įvykiams, nusivylimams reiškia sustoti, nebeaugti ir gyventi praeitimi. Retai suvokiame, kad per dienų dienas galvojame apie praeitį, ateitį ir tiek mažai apie dabartį.

Šitaip gyvendami atimame iš savęs laimę, gebėjimą rūpintis kitais, savo gerove. O dabar įsivaizduokime, kad visa tai ką turime dingsta? Miršta, sugriūna, sudega. Įsivaizduokime – mes prarandame bet kokią dovaną – kalbėjimą, regėjimą, girdėjimą, rankas ar kojas? Ką gi mes padarytume kitaip? Kaip norėtume gyventi, ko pasiekti? Kam ką pasakyti, atsiprašyti, prisipažinti, atleisti, supykti, apkabinti, gerbti, saugoti, mylėti?

Galbūt tik tada sugebėtume savęs nebesigailėti, nestabdyti savo energijos, tikslų, ir gyventi tikrai dabartimi. Manau, kad tikrai mūsų baimės, nusivylimai, kritimai, problemos nebetaptų tokios svarbios ir svarios.

Tokie jausmai gali padėti suprasti, kad turime tiek daug, bet tiek mažai tuo naudojamės. Tik skundžiamės problemomis, kurias dažniausiai susikuriame patys. Tam priežasčių gali būti daug – visuomenės primestos nuostatos, principai, baimė neįtikti kitam, baimė pasirodyti kvailiu. Tačiau jei taip ir nutiktų, ar tai tikrai tiek svarbu, kad reikia susikurti problemas, kurios sekina mūsų energiją, kelia nerimą, sukelia įvairius sutrikimus – miego, apetito, skrandžio, įvairius psichosomatinius negalavimus. Tokios mintys gali padėti bent kiek labiau vertinti tai kas yra dabar, tai kas yra šalia ir aplink.
Kiekvienas žmogus turi savo tiesas ir savo suvokimus, pagal kuriuos gyvena. Bet kiekvienas nori būti mylimas, gerbiamas, saugomas, pagiriamas, suprantamas, jog mūsų geri darbai būtų įvertinti. Bet kiek mes patys viso to suteikiame kitiems?

Kartais reikia tiek nedaug, kad pakeisti savo ar kitų gyvenimą į gera, išvaduoti savo gebėjimus, talentus ir pamiršti baimes. Kartais tiek nedaug reikia, kad kitą žmogų galėtum padaryti laimingu. Tik dažniau susimąstykime apie savo veiksmus ir baimes, kurios dažnai būna nevertos aukoti savo gerovės, laimės, siekių dėl sukurtų problemų ir praeities šešėlių.

Kartais pagalvokime tik kiek giliau ir patys tapsime ramesni, o mus supantys žmonės laimingesni, kadangi taip sugebėsime išsiugdyti, jau merdėjančiąmumyse, empatiją.

Jelena Zaripova