Smėlis saujoje

Juli Kosolapova / unsplash.com

Trylikametis vaikštinėjo su mama smėlėta jūros pakrante. Staiga jos paklausė:
– Mama, pagaliau pavyko susirasti draugą. Kaip jį išsaugoti?

Motina minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir prisėmė abi saujas smėlio. Laikydama rankas delnais i viršų, vieną saują stipriai sugniaužė. Smėlis ėmė srūti per kraštus ir kuo labiau gniaužė, tuo labiau smėlis byrėjo.

Kitą delną laikė atvirą: smėlis liko saujoje. Keletą akimirkų berniukas nustebęs žiūrėjo, o paskui sušuko:

– Supratau!

(Bruno Ferrero. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 62 p.)