Socialinio darbo specialistė: visuomenės klesti, kai žmonių orumas ir teisės yra gerbiamos

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto (SMF) Socialinio darbo katedros docentė Dalija Snieškienė.

Rugsėjo 27 – oji – Lietuvos Socialinių darbuotojų diena, o ši  profesija šalyje gyvuoja jau daugiau nei dvidešimt metų, todėl šiandien verta paklausti: kokį profesinį tapatumą pavyko sukurti? Kokia mūsų profesijos vizija ir misija? Kokią realybę daugiau atitinka: ar tokią, kuri dažniausiai vyrauja viešajame ir politiniame diskurse, akcentuojant kontroliavimo funkcijas, arba dar blogiau, kaip lankomosios priežiūros darbuotojo, valančio namus ir gaminančio maistą? Ar daugiau priartėjusią prie tarptautinio socialinio darbo profesijos sampratos, kuri akcentuoja visai kitokias funkcijas ir tikslus?

Tenka pripažinti, kad per šį laikotarpį socialinio darbo profesionalų bendruomenei niekaip nepavyko įtikinti šalies politikų pripažinti tarptautinį socialinio darbo apibūdinimą ir Lietuvoje. Tai turi įtakos dabartinei situacijai, kai paminami labai svarbūs praktiniai ir politiniai orientyrai, būtini visos visuomenės gerovės raidai, ir nesudaroma palankių sąlygų profesionalams įgyvendinti savo misiją.

Socialinio darbo samprata pasaulyje ir Lietuvoje

Socialinių darbuotojų dienos proga, ieškant orientyrų profesijai, svarbu pristatyti tarptautinį socialinio darbo apibrėžimą, kuris buvo patvirtintas pasauliniame šios profesijos atstovų suvažiavime 2014 metais – „Socialinis darbas yra praktika pagrįsta profesija ir akademinė disciplina, kuris skatina socialinę kaitą ir vystymąsi, socialinę sanglaudą ir žmonių įgalinimą bei išlaisvinimą.  Socialinio teisingumo, žmogaus teisių, kolektyvinės atsakomybės ir pagarbos skirtingumams principai yra svarbiausi socialiniame darbe.  Remiantis socialinio darbo, socialinių ir humanitarinių mokslų teorijomis bei vietinėmis kultūros žiniomis, socialinis darbas įtraukia žmones ir struktūras pakreipiant gyvenimo iššūkius ir didinant gerovę“.

Šis apibrėžimas, priešingai nei Lietuvoje dominuojanti neoliberalistinė ideologija, akcentuoja ne pačių asmenų, bet socialinių struktūrų sukurtus barjerus, amžiams įtvirtinančius nelygybę, diskriminaciją, išnaudojimą ir priespaudą. Šių barjerų atpažinimui ir suvokimui reikalinga kritinė sąmonė ir refleksija, pilietinė savimonė ir drąsa kuriant veiksmų strategijas ir praktikos tikslus bei priemones, kurios išlaisvintų ir įgalintų žmones veikti. Tik solidarizuojantis su tais, kurie yra nepalankioje padėtyje, profesionalai siekia mažinti skurdą, išlaisvinti esančius priespaudoje ir lengvai pažeidžiamus, skatinti socialinę įtrauktį ir sanglaudą.

Socialiniai pokyčiai ir vystymas

Socialiniai pokyčiai pasiekiami tuomet, kai socialinio darbo intervencijos atliekamos asmens, šeimos, mažos grupės, bendruomenės ar visuomenės lygmenyje, priklausomai nuo to, kur tie pokyčiai ir vystymasis yra būtini. Svarbu kelti iššūkius socialinėms struktūroms, kurios prisideda prie marginalizacijos, socialinės atskirties ir priespaudos, akcentuojant žmogaus, kaip socialinio agento, žmogaus teises, ekonominį, aplinkos ir socialinį teisingumą. Profesija orientuota ir konfliktų sprendimui, kaip palaikymui visuomenės stabilumo, bet tik ne tokio, kuris atstumia ar pažemina tam tikras asmenų grupes.

Socialinis vystymas pagrindžiamas biopsichosocialiniu ir dvasiniu įvertinimu bei intervencijomis integruojant mikro ir makro lygmenis, įtraukiant daugialypes sistemas, tarpsektorinį ir tarpprofesinį bendradarbiavimą, siekiant tvarios raidos rezultatų. Pirmenybė teikiama socialiniam-kultūriniam ir ekonominiam vystymuisi, nepritariant konvencinei doktrinai, kad ekonominis augimas yra pirminė sąlyga socialinei raidai.

2016 metų socialinių darbuotojų veiklos devizas yra „Visuomenės klesti, kai žmonių orumas ir teisės yra gerbiamos“. Jis yra priimtas tam, kad socialiniai darbuotojai pasitikrintų, kaip savo praktikoje gerbia prigimtinį žmogaus orumą, nesukelia žalos ir įgyvendina žmogaus teises ir socialinį teisingumą.

Žmogaus teisių ir socialinio teisingumo gynimas motyvuoja ir pateisina socialinį darbą. Tačiau žmogaus teisės egzistuoja su kolektyvine atsakomybe. Tai reiškia, kad kasdieniniame gyvenime žmogaus teisės gali būti įgyvendintos, jei žmonės prisiima atsakomybę už šalia esančius ir aplinką bei kuria abipusiškus santykius bendruomenėse. Todėl svarbiausiu tikslu socialiniame darbe tampa žmogaus teisių gynimas visuose lygmenyse bei žmonių tarpusavio atsakomybės, siekiant gerovės ir darnos su gamta, skatinimas. Kadangi žmogaus teisės yra nedalomos, tai socialiniame darbe svarbu įgyvendinti ir ginti pilietines, politines (žodžio ir sąžinės laisvės, laisvės nuo kankinimų ir priespaudos), socialines, ekonomines ir kultūrines (gero išsilavinimo, sveikatos apsaugos, būsto ir mažumų kultūros, darbo saugos) bei gamtos apsaugos ir lygybės tarp kartų teises. Jos apima asmeninę ir kolektyvinę atsakomybę.

Holistiniais principais paremtas socialinis darbas

 Socialinio darbo praktikos intervencija numatoma ten, kur žmonės sąveikauja su savo aplinka: socialinėmis sistemomis ir žmonėmis, esančiais tam tikroje gamtinėje aplinkoje. Tai turi būti darbas ne žmonėms, bet su žmonėmis, pasirenkant atitinkamus veiklos metodus, kurie didina žmonių viltį, savigarbą, gebėjimus, potencialą konfrontuoti ir kelti iššūkius galios priespaudai bei struktūriniams socialinio neteisingumo šaltiniams. Šie holistiniai principai yra universalūs, bet socialinio darbo prioritetai skiriasi nuo šalies konteksto, istorinio laiko, kultūrinių, politinių ir ekonominių sąlygų.

Socialinio darbo specialistai turi aktyviai diskutuoti apie profesinę viziją ir misiją Lietuvoje, kritiškai analizuoti savo, kaip profesionalų ir asmenų, su kuriais dirbame, struktūrinius barjerus ir numatyti bendrus ir individualius profesinės veiklos metodus praktikoje ar kuriant įrodymais pagrįstas socialinio darbo teorines žinias.