Spiralinė dinamika

0 (0)

Kiek kartų jums taip atsitikdavo, kad jūs bandote kažką paaiškinti žmogui ir jums nieko neišeina – jis nesupranta, ką jūs sakote, tarsi, gyventų kažkokiame kitame pasaulyje. “Jis ką – iš Mėnulio nukrito”, pagalvojate. Jūs jaučiate, kad jo pasaulyje veikia kiti dėsniai ir taisyklės ir tie patys dalykai yra vertinami visiškai kitaip. Taip vienas kito nesupratimas veda prie santykių paaštrėjimo ir sukuria aibę kitų neigiamų pasekmių.

Ar gali žmonės tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje gyventi skirtinguose pasauliuose? Gali, jei jų pasaulio suvokimo žemėlapiai kardinaliai skiriasi. Pasaulio suvokimo žemėlapių skirtumai gali būti nedideli, o gali būti esminiai ir tuomet susikalbėjimas tampa neįmanomas. Ir net jei kažkokiu momentu tarpusavio supratimas yra pasiekiamas – jis būna trapus ir laikinas, kaip namas be pamatų.

Pasaulio suvokimo žemėlapis tai galingas filtras, per kurį sijojama viskas, ką žmogus mato, girdi ir jaučia. Visa ši informacija atitinkamu būdu interpretuojama. Tai, kam neatsiranda vietos žmogaus pasaulio žemėlapyje negailestingai atmetama. Toks filtravimas vyksta nesąmoningai.
Įvairių žmonių pasaulio žemėlapiai sudaro platų spektrą, ir jei kiekvieną žemėlapį galima būtų pavaizduoti kažkuria vaivorykštės spalva, tai mes matytume, kaip spalvos palaipsniui pereina vienos į kitą.

Tačiau kaip iš vaivorykštės spalvų spektro išskiriame septynias grynas spalvas, taip ir pasaulio žemėlapių spektre mes galime išskirti „grynas spalvas“. Realiai, žinoma, tokių grynų spalvų neegzistuoja, bet mums patogu tokiu būdu aprašyti supančio pasaulio reiškinius. Taip pat ir gamtoje nėra grynai žalios ar grynai mėlynos spalvos, bet mes esame tvirtai įsitikinę, kad jūra mėlyna, o medžių lapai žali.

Pasaulio žemėlapių spektre galima išskirti keletą „grynų spalvų“, kiekviena iš kurių kuria pasaulį. Mes vadinsime tokius pasaulio žemėlapius mąstymo paradigmomis, nes kiekviena iš jų formuoja griežtą ir vienareikšmišką filtravimo ir interpretacijos sistemą. Mąstymo paradigmos – tai koordinačių sistema pasaulio žemėlapių erdvėje. Žmonės, mąstantys skirtingose paradigmose, atrodo (ypač kitų žmonių akimis) tarsi tikrai gyventų skirtinguose pasauliuose.

Būtent mąstymo paradigmų paaiškinimui ir yra skirta „spiralinės dinamikos“ (www.spiraldynamics.org ) teorija, kurią sukūrė amerikiečių psichologas Clare William Graves ir išvystė jo mokiniai Christopher Cowan ir Don Edward Beck. Ši teorija atsirado prieš kelis dešimtmečius, bet tik dabar įgavo neįtikėtiną populiarumą. „Spiralinė dinamika“ išskiria ir aprašo mąstymo paradigmas, o taip pat paaiškina, kaip mąstymas vystėsi nuo vienų paradigmų prie kitų. Kiekviena paradigma formuoja unikalų pasaulio suvokimo ir priėmimo būdą ir tarnauja atspirties tašku sekančiai. Mąstymo paradigmos nėra geros ar blogos – jos tiesiog atspindi būdą, kuriuo mes mąstome, o ne tai, kuo mes tikime ir ką vertiname. Vadovaudamiesi savo vertybėmis mes pasielgiame gerai arba blogai, o paradigmos yra būdai, kurie mūsų vertybes transformuoja į elgesį.

Tokiu būdu galima teigti, kad žmonės, vienijami vienos mąstymo paradigmos, gyvena tame pačiame pasaulyje – jie iš tų pačių pozicijų priima informaciją ir ją interpretuoja. Jie supranta vienas kito poelgius. Jei mąstymo paradigmos – skirtingos, tai žmonės atstovauja tarsi skirtingus pasaulius: jie skirtingai suvokia informaciją, poelgius, įvykius. Pagaliau, mąstymo paradigmos būdingos ne tik atskiriems žmonėms, bet net ir jų grupėms, bei dar didesnėms socialinėms sistemoms.
Kaip galima nustatyti, kokiame pasaulyje gyvena žmogus, kokia jo mąstymo paradigma?

1.Smėlio spalvos – Instinktų pasaulis

Smėlio spalvos pasaulyje viešpatauja instinktai ir nenuostabu: tai skurdo pasaulis. Jame nelengva patenkinti net pačius būtiniausius poreikius. Viskam kitam tiesiog neužtenka jėgų. Čia viešpatauja alkis ir troškulys, šaltis ir baimė. Čia pasaulis tai – ištisa grėsmė. „Griebk ir bėk“ – štai pagrindinis smėlio spalvos pasaulio šūkis. Šiame pasaulyje gyvena bomžai, narkomanai, protiškai nepilnaverčiai. Šis pasaulis – tai vargingiausios Afrikos ir Azijos šalys.

Istoriškai smėlio spalvos pasaulis atsirado anksčiausiai, dar gerokai anksčiau iki gentinės santvarkos – kai atskiros šeimos buvo priverstos išgyventi kaip vieniši medžiotojai. Šis pasaulis – dar ne sociumas, čia nėra socialinių santykių. Smėlio spalvos pasaulis mažėja, bet žmonės patys jį kartais kuria karais ir kitomis socialinėmis negandomis. Šiandien taip gyvena apie 0,1 % suaugusiųjų planetos gyventojų. Bet kiekvienas iš mūsų praeina per šį pasaulį, nors mes to ir neprisimename: tik gimdami mes ateiname į smėlio spalvos pasaulį, iš kurio tėvų dėka greitai išeiname.

2.Violetinis –magijos pasaulis

Violetinis pasaulis – tai saugumo pasaulis, kuris pakeičia smėlio spalvos pasaulio baimę ir alkį, todėl smėlio spalvos pasaulio gyventojai taip veržiasi į jį. Violetinį pasaulį valdo matomos ir nematomos jėgos. Reikia tik pelnyti jų prielankumą, jį išsaugoti ir viskas bus gerai. Tai magijos ir prietarų pasaulis, čia viešpatauja gerosios ir piktosios dvasios. Violetinis pasaulis struktūriškai nėra sudėtingas – jame rezultatas tolygus veiksmui. Žmogus („magas“) – atliko veiksmą ir gamta turi duoti norimą rezultatą. Jeigu geidžiamas rezultatas negautas – reiškia buvo pažeistas ritualas arba viską sugadino kažkur netoliese pasislėpęs stipresnis magas, arba pakenkė piktosios dvasios (protėvių, gyvūnų, augalų), kurioms buvo nepakankamai paaukota. Tačiau, kol gentis turi stiprų « magą » (vadas, karalius, šamanas), saugumas ir gerovė yra garantuoti. Jeigu « mago » jėgos senka, jį reikia pakeisti.
Tačiau saugumas negaunamas veltui – už tai tenka mokėti visišku paklusimu kolektyviniams interesams iš vienos pusės bei ritualų ir taisyklių sistemai iš kitos pusės. Violetinio pasaulio žmogus surištas daugybės tabu, taisyklių ir apribojimų, tačiau kol jis viską daro teisingai, jis gali būti tikras dėl rezultato. „Pasitikėk saviškiais ir viskas bus gerai“ – šio pasaulio lozungas. Tai pirmasis socialinis pasaulis, kur žmonės jau ne vieniši, bet sąveikauja vieni su kitais. Šeimyniniai, giminės ar klano ryšiai violetiniame pasaulyje vaidina labai svarbų vaidmenį.

Violetinis pasaulis atsiranda kartu su bendruomeniškumu. Tokių tautų ir šiandien yra sunkiai prieinamuose Afrikos, Australijos, Azijos rajonuose. Tačiau violetinį pasaulį mes galime atrasti ir civilizuotose valstybėse, tereikia išvažiuoti tolėliau iš didmiesčio į provinciją ir jūs sutiksite prietarų kupiną pasaulį, kuris mažai pasikeitė per tūkstantį metų. Net ir didmiesčiuose yra violetiniai pasauliai – tai archainių kultų šalininkai, naujosios sektos, jaunimo grupuotės. Apie 10 % žmonijos gyvena šiandien violetiniame pasaulyje. Kai stuksenate į medį, kai pereinate sveikindamiesi per slenkstį – patys to nepastebėdami, jūs žengiate į violetinį pasaulį.

Kiekvienas iš mūsų vaikystėje pereina per violetinį pasaulį, kai pasaulis yra atviras ir įdomus, o tėvai yra stiprūs ir rūpestingi. Tai laimingas laikas, ir todėl jis taip traukia tuos, kas prarado atramą kituose pasauliuose. Tačiau žmonės, sugrįžę į violetinį pasaulį, uždaro sau duris į kitus pasaulius.

3. Raudonasis pasaulis – džiunglės

Violetinis pasaulis yra ankštas individualybei. Suvokusi save asmenybė veržiasi į Raudonojo pasaulio erdves. Raudonasis pasaulis – tai Ego pasaulis. Jokiomis taisyklėmis nereglamentuotas Ego paverčia pasaulį į džiungles. Tai tiksliausias Raudonojo pasaulio apibūdinimas. „Stiprus ir gudrus – visada teisus“ toks Raudonojo pasaulio šūkis. Bet tai nereiškia, kad Raudonas pasaulis pilnas nugalėtojų. Skaitiškai jame dominuoja aukos. Aukos pasmerktos prisitaikyti ir ieškoti momento savo mažytėms pergalėms. Jos ieško silpnesnio už save arba stengiasi apgauti ir nugvelbti kažką iš stipresnio ir tokiu būdu niveliuoti jo laimėjimą ir savo pralaimėjimą.

Raudonajame pasaulyje aukščiausia ir pagrindinė vertybė yra valdžia. Violetiniame pasaulyje valdžia yra pareiga ir atsakomybė už kitų gerovę. Tai gali atnešti pagarbą, bet ne turtus. Raudonajame pasaulyje valdžia yra turto šaltinis. Raudonajame pasaulyje valdžia yra galimybė pasisavinti viską, ko tik užsigeidi.

Valdžia ateina su jėga ir mokėjimu ja naudotis. Bet tam, kad jėgą galima būtų paversti į valdžią, o šią konvertuoti į gėrybes, gėrybių turi būti daug, todėl raudonasis pasaulis atsiranda tuomet, kai atsiranda žemės ūkis, kuris leidžia padidinti darbo našumą ir sukaupti atsargas. Ne iš karto ir ne visur, bet dažniausiai raudonasis pasaulis pagimdo vergovę. Nes vergą yra lengva kontroliuoti jėga ir žemės ūkyje jis duoda realų rezultatą (ir kuo daugiau vergų, tuo rezultatas didesnis). Barbarai klajokliai, piratų respublikos, konkistadorai – tai vis istoriniai raudonojo pasaulio pavydžiai. Bet ir šiandien žemėje taip gyvena 20% pasaulio gyventojų. Ir raudonąjį pasaulį mes galime atrasti ne tik atsilikusiose šalyse, bet ir civilizuotose valstybėse. Vergovės beveik nebeliko, bet galimybė jėgą konvertuoti į gėrybes vis dar egzistuoja. Kriminalinis pasaulis tam puikus pavyzdys.

Tam, kad susipažintume su Raudonuoju pasauliu, nebūtina keliauti į Afrikos džiungles. Šiuolaikinių miestų betoninėse džiunglėse mes galim sutikti raudonojo pasaulio salas ir net kontinentus. Paauglių gaujos ir autoritariniai vadovai, rimti banditai ir profesionalūs sportininkai, aktyvūs pardavėjai ir pradedantys verslininkai – visi jie mąsto kategorijomis kovos ir pergalės, garbės ir valdžios. Naujieji rusai postsovietinėje Rusijoje – klasikiniai raudonojo pasaulio atstovai.

Priešinga valdžios pusė yra – garbė. Ši sąvoka atsirado raudonajame pasaulyje ir yra valdžios matas.
Kiekvienas iš mūsų ankstyvoje vaikystėje praėjo per raudonąjį pasaulį. Suvokę savajį „Aš“ ir bandydami valdžios ribas, pirmiausia tėvų ir artimųjų atžvilgiu. Kažkas taip ir užstringa raudonajame pasaulyje, o kažką tėvai ir mokykla ilgainiui pertempia į kitą – mėlynąjį pasaulį. Ir nepaisant to, kartas nuo karto mums tenka įžengti į raudonąjį pasaulį – pavyzdžiui, kai tenka atsakyti į kitų raudonus poelgius mūsų atžvilgiu. Raudonajai agresijai galima pasipriešinti tik raudonai. Patenkant į raudoną situaciją, geriausia yra raudonoji išeitis.

4. Mėlynasis pasaulis – Tvarkos pasaulis

Raudonasis pasaulis – džiunglės, kur vyksta nuolatinis karas visų su visais, yra nepriimtinas tiems, kas ieško gyvenime prasmės ir ją suranda. Šie žmonės gyvena mėlynajame pasaulyje. Tai Tvarkos ir Teisingo kelio pasaulis.

Čia dominuoja Taisyklės, nuleistos iš aukščiau (dievo, aukštesnės valdžios, visuomenės). Tokiu būdu yra nustatomas Tikslas, o judėjimas link šio tikslo sukuria Kelią ir suteikia gyvenimui Prasmę. Elgesio kodekso laikymasis yra pagrindinė pareiga ir jo nesilaikymas gimdo kaltės jausmą ir bausmę. Netgi ne tiek dėl apdovanojimo, kiek dėl Tikslo ir Prasmės galima ne tik pakentėti, bet daug ką paaukoti, net pačią gyvybę.

Mėlynasis pasaulis atsiranda tuomet, kai atsiranda naujo tipo – etinės religijos. Svarbu yra ne tai, kaip tu atlikai ritualą, svarbu – koks yra tavo elgesys. Ar žinai, kas yra gėris ir kas yra blogis. Istoriškai mėlynasis pasaulis atsiranda tuomet, kai atsiranda aukšto išsivystymo lygio ūkis, kur vergovinė santvarka jau neužtikrina aukšto darbo našumo.

Mėlynasis pasaulis bando suvaldyti raudonąją stichiją ir tuo pačiu sukultūrinti violetinius pakraščius. Tačiau prireikia šimtų metų, kad žlugtų vergovė, užleisdama vietą feodaliniams santykiams. Absoliutinė monarchija keičiasi konstitucine, barbariškos religijos – etiniais mokymais. Mėlynasis pasaulis – tai krikščioniškas, islamiškasis ir bet koks kitas religinis fundamentalizmas, tai konfuciškoji Kinija, Viktorijos laikų Anglija, viduramžių riterio garbės kodeksas, moralinis komunizmo statytojo kodeksas TSRS. Nuo I-jo tūkstantmečio prieš mūsų erą pabaigos iki šių dienų mėlynasis pasaulis yra žmonijos stabilumo pagrindas. Šiame stabiliame ir daugumai patraukliame pasaulyje šiandien gyvena 40% planetos gyventojų.

Mėgstamiausia mėlynojo pasaulio struktūra – tai hierarchija. Taip yra organizuota bažnyčia, korporacija, valstybė ir kariuomenė. Tipiška mėlynojo pasaulio figūra – biurokratas, formaliai besilaikantis visų taisyklių ir sugebantis meistriškai prisitaikyti hierarchinėje sistemoje. Svarbiausi mėlynojo pasaulio žodžiai – Kelias, Prasmė, Tvarka. Kelias visuomet yra vienas ir teisingas, kaip ir Tikslas, link kurio jis veda ir todėl vieno tikslo šalininkai, gali amžinai kariauti šventąjį karą su kito Tikslo ir kito Kelio pasekėjais. Tačiau nesant išorinių grėsmių – mėlynas pasaulis – tai stabilumo ir tvarkos pasaulis.

Labai svarbus mėlynajam pasauliui žodis – Garbė. Garbė reiškia laikymąsi elgesio Kodekso, net aukojant savo intersus, o kartais ir gyvybę. Riteris ir vienuolis – štai du mėlynojo pasaulio herojų tipai.

5. Oranžinis pasaulis – pasaulis mechanizmas

Mėlynojo pasaulio dogmų stabilumas padeda tvarkos ir teisingumo išsaugojimui, bet tai stabdo pažangą. Mėlynojo pasaulio idealas – visuomenė, sustingusi statikoje, tačiau ilgainiui mėlynojo pasaulio gyventojams pabosta niekada neklystantys mėlynųjų autoritetai.

Oranžinis pasaulis – tai pasaulis-mechanizmas, racionalus ir pažinus, ir reiškia – valdomas. Jeigu mes pažinsime šio pasaulio dėsnius, galvoja oranžinis žmogus, mes galėsime jį valdyti. Oranžiniam žmogui gyvenimas yra panašus į šachmatų partiją: reikia žinoti taisykles, pasirinkti sėkmingą strategiją, įveikti konkurentus ir laimėjimas garantuotas! Sėkmė – štai raktinis oranžinio pasaulio žodis, ir todėl sėkmės simboliai čia vertinami labiau nei raudonųjų valdžia ir mėlynųjų taisyklės. Oranžinių tikslas yra išlošimas, ir todėl jų dievaitis yra technologija, o gyvenimo būdas ir pagrindinis principas – konkurencija. Tačiau oranžinis pasaulis visiškai nepanašus į raudonąjį, kuriame klaidos neatleidžiamos ir ašaromis niekas netiki. Oranžiniame pasaulyje galima išlošti, pažaisti ir vėl išlošti, nukristi ir vėl pasikelti. Oranžiniai niekada neapsiriboja tuo, ką pasiekia, jie nuolatos įrodinėja sau ir kitiems, kad jie „gali“.

Oranžinis žmogus – tai verslininkas plačiąja prasme, jis gali užsiimti ne tik verslu, bet mokslu, kultūra, sportu ar visuomenine veikla. Ir šiose srityse jis siekia sėkmės, laimėjimo. Net gamta arba sociumas jam gali būti kaip varžovas, kurį reikia įveikti. Tipiški oranžinio pasaulio herojai yra verslininkai, inžinieriai, mokslininkai, šou pasaulio žvaigždės.

Istoriškai oranžinis pasaulis atsirado Švietimo ir pramoninės revoliucijos epochoje ir vystėsi po liberalaus kapitalizmo vėliava. Iš esmės, tai tas pasaulis, kuriame dabar gyvena žmonija – nors skaitiškai (30%) jis ir mažesnis už mėlynąjį. Bet būtent oranžiniame pasaulyje šiandien sukoncentruota beveik visa valdžia ir turtai. Čia gyvena išsivysčiusių šalių vidurinioji klasė. Šis pasaulis yra mums gerai pažįstamas.

Tipiška oranžinio pasaulio struktūra – korporacija, turinti sudėtingą struktūrą ir valdoma žmonių, kurie prasimušė dėka savo sugebėjimų. Net oranžinio pasaulio valstybės primena korporacijas – USA Inc., Deutschland AG.

6. Žaliasis pasaulis – harmonijos pasaulis

Oranžinės lenktynės dėl turtų ir sėkmės yra be pabaigos. Pavargę nuo šių lenktynių, konkurencijos, dvasingumo ir moralės nuvertėjimo, grįžta į mėlynąjį pasaulį, kur yra prasmė ir atsakymai į visus klausimus. Bet tokia išeitis ne visiems yra priimtina. Yra galimybė ne leistis žemyn, bet kilti į viršų – į naująjį žaliąjį pasaulį.

Žaliasis pasaulis – tai harmonijos ir bendradarbiavimo pasaulis, besiremiantis meilės ir harmonijos idealais. Tai humaniškumo, rūpinimosi ir dvasingumo pasaulis. Iš viršaus nuleistos taisyklės čia nėra reikalingos – jei žmonėms reikia harmonijos, jie gali susitarti. Čia nėra vietos pasipelnymui ir egoizmui. Tai konsensuso ir ekologijos pasaulis.

Žaliojo pasaulio žmogus yra išsilavinusi asmenybė ir vadovaujasi nuostata, kad „taisyklės turi būti viduje, o ne išorėje ». Sociumui būtinas tam tikras gerovės lygis – nes žaliojo pasaulio produktyvumas yra ženkliai mažesnis. Žaliasis pasaulis yra įmanomas tik turtingose šalyse, kur bazinių poreikių patenkinimas nėra problema.

Pirmieji žaliojo pasaulio daigeliai pasimatė dar prieš kelis šimtus metų, bet mėlynasis pasaulis slegia jį savo sistema. Istoriškai žaliojo pasaulio pradžia – hipių epocha, „Bitlz“, Paryžiaus studentų revoliucija 1968 m. Palaipsniui Žaliasis pasaulis užkariauja universitetus, kur vakarykščiai studentai tampa profesoriais, bet sieloje taip ir lieka žaliaisiais. Antiglobalistai, Greenpice, feministinis judėjimas, kovotojai už gyvūnų teises – visų jų šaknys yra žaliajame pasaulyje.
Žaliasis pasaulis tai – lygybės pasaulis. Kai kurie ekspertai mano, kad žaliame pasaulyje gyvena 10% žemės gyventojų, bet šis skaičius akivaizdžiai užaukštintas.

7. Geltonasis pasaulis – pasaulis kaleidoskopas

Ne veltui žalia spalva panaši į pelkės spalvą – čia viskas vyksta lėtai ir toli gražu ne pačiu efektyviausiu būdu, kad nebūtų sujaukta harmonija ir nepažeisti kieno nors interesų. Tie, kuriems tai netinka, išsiveržia iš kolektyvo gniaužtų į geltonąjį pasaulį ir panašiai kaip serfingistas skrieja paviršiumi – geltonasis pasaulis neleidžia suvilioti savęs nei pinigais, nei valdžia, nei statusu.

Geltonasis pasaulis – tai šiuolaikinė tinklinė visuomenė, ištrūkusi iš ankštų žaliųjų idealistų pasaulio rėmelių. Jis atsirado visai neseniai, atsiradus internetui. Tai atvira erdvė savirealizacijai ir saviraiškai. Geltonasis pasaulis – tai sistemų ir formų kaleidoskopas, kur žinios ir kompetencijos svarbiau negu rangai ir statusai. Pokyčiai tampa gyvenimo norma. Žmogui natūralu greitai ir neskausmingai adaptuotis prie pokyčių. Žmogus geltonajame pasaulyje gyvena keletą gyvenimų vienu metu ir gali lengvai slysti per pasaulius: tai jis mėlynasis tvarkos ir pareigų puoselėtojas, tai oranžinis garbėtroška, tai žaliasis visuotinės meilės šaltinis. Bet visa tai jam – tik vaidmenys, nepaliečiantys jo vidinės esmės.

Dažnai geltonasis pasaulis yra vadinamas antrojo lygio pasauliu – todėl, kad jo atstovai pajėgūs
suprasti ir priimti kitų pasaulių žmones, kai tuo metu visų ligšiolinių pasaulių atstovai normaliai gali suprasti tik savojo pasaulio atstovus ir idėjas, atmesdami visa kita.

Nepriklausomybė, laisvė, savo vertės pajautimas, kompetetingumas – štai pagrindinės geltonojo pasaulio vertybės. Pinigai čia uždirbami be ypatingo vargo ir todėl nelabai vertinami – jie svarbūs tik kaip laisvės pasiekimo instrumentas, o išoriniams požymiams laisvieji geltonojo pasaulio žmonės yra abejingi. Tai 1% gyventojų, bet jau 5% valdžios. Geltonajame pasaulyje galima pasiekti savo tikslų niekam nekenkiant, kai tuo tarpu raudonajame pasaulyje nugalėtojui priklauso tik tai, ką jis atėmė iš kitų, o oranžiniame – tai, ką jis išlošė. Geltonojo pasaulio atstovas – strategijos „win-win“ taikymo meistras. Raudoniesiems ši strategija yra nesuprantama, mėlynieji supranta susitarimus taisyklių pagrindu, oranžiniai – kaip laikiną kompromisą, žalieji kaip kompromisą dėl harmonijos. Ir tik geltoniesiems „win-win“ – tai ne kompromisas kaip nuolaida, bet realus abipusio išlošimo suradimas.

8. Žydrasis – pasaulis organizmas

Galima iki begalybės slysti geltonojo pasaulio paviršiumi, stebint kaip tarsi kaleidoskope keičiasi paveikslėliai ir stebint pasaulį, tarsi, tau vienam surežisuotą šou. Tačiau anksčiau ar vėliau tai gali nusibosti, ir tuomet neišvengiamai atsiranda prasmės poreikis, bet jau naujame lygyje – ten, kur mėlynojo ir žaliojo pasaulio atsakymai jau netenka prasmės. Šis naujas žydrasis pasaulis tik pradėjo rastis horizonte atskirų idėjų, mąstytojų, knygų pavidalu ir todėl mes labai mažai apie jį žinome ir galime pasakyti. Žydrojo pasaulio gyventojai mato pasaulį, kaip vieningą organizmą, kuriame visų žmonių sielos tarsi randasi iš vienos šaknies. Jei geltonasis pasaulis yra „high-tech“, tai žydrasis pasaulis yra „high-hume“, t.y., pasaulis aukštųjų psichologinių ir socialinių technologijų, dvasinių mokymų ir praktikų.

Ar žydrasis pasaulis yra paskutinis pasaulių grandinėje? Kitas pasaulis turi koralinę spalvą. Bet pažvelgti į jo vidų mes kol kas nesame pajėgūs. Klausimas apie pasaulių skaičių lieka atviras. Prisiminkime, kad savo laiku, kiekvieno pasaulio gyventojai ilgai manė, kad jų pasaulis yra paskutinis ir tobulas – kol neatsirado kitas.

***

Dar spiralinės dinamikos teorijos kūrėjas Kleras Greivsas pastebėjo, kad paradigmos juda tarsi zigzagu tarp saviraiškos ir pasiaukojimo temų. Atkreipkite dėmesį, kad šiltosios spalvos žymi saviraišką (individualią ir materialistinę), šaltosios – pasiaukojimo paradigmos (kolektyvinės ir idealistinės). Iš esmės būtent todėl jis ir pavadino savo teoriją „spiraline dinamika“ – kiekvieną kartą yra grįžimas atgal, bet tik aukštesniame lygyje. Dar svarbesnis žodis teorijos pavadinime yra „dinamika“ – juk žmonija nuolat vystosi. Judėjimas aukštyn visuomet eina sudėtingyn. Paradigmos iš pradžių pasireiškia atskiriems žmonėms, tiems, kurie yra labiau pažengę, tarsi aplenkę laiką. Ir keičiantis gyvenimo sąlygoms plinta tarsi bangos.

Pasauliai laipsniškai pereina vienas į kitą, nes gamtoje grynų spalvų nėra – tai abstrakcija, modelis, naudingas praktiniam pritaikymui. Dirbant su šiais modeliais būtina prisiminti, kad realus gyvenimas visada yra sudėtingesnis už bet kokį modelį. Aišku, tarp mus supančių žmonių retai kada pamatysi gryną spektro spalvą: paradigmos gali egzistuoti vieno žmogaus sąmonėje nepersidengdamos, nes priklauso skirtingoms gyvenimo sritims. Žmogus gali būti oranžiniu verslininku darbe ir griežtu mėlinu šeimos galva, o ateidamas į stadioną visai raudonai sirgti už savo komandą.

Ir visgi, kas skatina žmones pereidinėti iš vieno pasaulio į kitą? Yra dvi sudėtinės dalys – išorinė ir vidinė. Iš vienos pusės svarbų vaidmenį vaidina gyvenimo sąlygos. Iš kitos pusės yra žmogaus savimonė ir kas ne mažiau svarbu, jo asmeninis siekis tobulėti.

Be vidinės paskatos žmogus lengvai užstringa tame pasaulyje, kuris suteikia jam minimalų išorinį komfortą ir gali ten likti visam laikui. Štai kodėl spalvotieji pasauliai – tai tam tikra prasme erdvė mūsų sielos darbui.

Įvairių pasaulių atstovai egzistuoja vienoje kompanijoje, vienoje valstybėje, vienoje daugiabučio laiptinėje, sukurdami daugybę tarpusavio nesusikalbėjimo problemų. Kai žmonės turi skirtingus pasaulio žemėlapius, jie nieko negali paaiškinti vienas kitam. Raudonas „naujasis rusas“ niekada nesupras, ką jam aiškina mėlynas biurokratas – kokios gali būti taisyklės, kai „aš taip noriu“. Mėlynasis biurokratas labai priešiškai žiūrės į raudonąjį ir oranžinį taisyklių laužytojus, nors jis net nepagalvos, kad taisykles jie laužo iš visai skirtingų paskatų. Oranžinis su panieka žiūri į raudonąjį, laikydamas jį visišku primityvu: kam jėga atiminėti tai, kas ir taip anksčiau ar vėliau atiteks savaime? Oranžiniam visiškai natūralu grąžinti pralaimėjusiam tai, kas iš jo buvo išlošta, kad galima būtų sužaisti dar kartą. Žaliasis gali tyliai neapkęsti mėlynojo – juk tas per instrukcijas nemato gyvų žmonių! O mėlynasis laiko žaliąjį lepšiu, kuris neturi nei principų, nei tvarkos!

Mąstymo paradigmų nėra prasmės vertinti iš etinių moralinių pozicijų (gerai – blogai), todėl, kad jos atspindi mąstymo būdą, o ne vertybes ar elgesio normas – ne „kas yra blogai ir kas yra gerai“, bet „kaip sužinoti, kas yra blogai ir kas yra gerai“. Ta pati paradigma savo nešėjui gali diktuoti pakankamai platų elgesio spektrą. Ir atvirkščiai, tas pats elgesys gali būti iššauktas labai įvairių motyvų. Todėl yra svarbu ne ką žmogus padarė, o kaip jis priėjo prie sprendimo pasielgti būtent taip.
Todėl pasaulių įvairovės įsisąmoninimas yra pirmas žingsnis, kad suvoktume savojo pasaulio ribotumą, o reiškia stimulas tolimesniam vystymuisi, atvėrimui sau naujų pasaulių ir savęs atvėrimui kitiems pasauliams.

Praktinis „Spiralinės dinamikos“ teorijos pritaikymas yra labai platus. Tai – organizacijos kultūra, pokyčių valdymas, personalo parinkimas, apmokymas ir motyvacija, derybos ir eilė kitų sričių.

Vitoldas Masalskis | koucingopaslaugos.lt
Koučingo paslaugų centras
Iliustracija: James Zwadlo