Statistika neatspindi realaus nepilnamečių nusikalstamumo

Foto: Dean Hochman

Vos 7 proc. moksleivių, kurie pripažino kada nors per savo gyvenimą padarę nusikalstamą veiką, nurodė turėję kontaktų su policija. Todėl mokslininkai daro prielaidą, jog statistiniuose duomenyse reali nepilnamečių padaromų nusikaltimų situacija neatspindima.

Tokie duomenys pateikiami Lietuvos teisės instituto išleistoje monografijoje „Jaunimo delinkvencinis elgesys ir nepilnamečių justicijos politika Lietuvoje: tendencijos ir lyginamieji aspektai“. Joje pristatomi 2013-2015 metais pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Jaunimo delinkvencinis elgesys ir viktimizacija” atlikti du dideli empiriniai tyrimai.

Delinkvencinis jaunimo elgesys yra normalios visuomenės reiškinys, tačiau iš kitos pusės tai yra ir yra tam tikrų socialinių problemų visuomenėje išraiška, todėl šio reiškinio tyrimui turi būti skiriamas didelis dėmesys. Rinkti ir analizuoti informaciją apie nepilnamečių padaromus pažeidimus yra svarbu siekiant stebėti tokio elgesio paplitimą, struktūrą ir pokyčius.

Monografijos autorių kolektyvas siekė ne tik išaiškinti jaunimo delinkvencinio elgesio ir viktimizacijos paplitimo tendencijas, formas, patikrinti skirtingų kriminologijos teorijų prielaidas, bet lygiagrečiai įvertinti vykdomą nepilnamečių justicijos politiką Lietuvoje, atsakyti į klausimą, kiek ji nukreipta į jaunimo delinkvencinio elgesio problemų sprendimą, su kokiomis problemomis susiduriama.

Vienas iš išskirtiniu atlikto tyrimo bruožų yra tai, kad jame buvo siekiama nustatyti, kiek paplitęs nepilnamečių nusikalstamas elgesys remiantis ne statistiniais duomenimis ar policijos įvykių suvestinėmis, o taikant pranešimo apie save (angl. – self-report) metodiką, t.y. kai klausiama pačių nepilnamečių, ar jie yra padarę nusikalstamas veikas, kokio pobūdžio, kiek kartų per tam tikrą laikotarpį. Ši kiekybinio tyrimo dalis buvo vykdoma tarptautinio ISRD-3 tyrimo (International Self-Report Study of Delinquency) rėmuose. Tyrimo metu buvo apklausti 2824 12-15 metų amžiaus moksleiviai iš penkių Lietuvos miestų (Vilniaus, Šiaulių, Kretingos, Plungės bei Telšių). Šio tyrimo rezultatai buvo lyginami ir su 2006 m. tyrimu, kuris buvo vykdomas pagal tą pačią metodiką.

Tyrimo duomenys parodė, kad 12-15 metų moksleivių nusikalstamo elgesio paplitimo rodikliai nedidėja, jų daromi pažeidimai nėra linkę sunkėti, o pažeidėjų amžius taip pat nejaunėja. Muzikos ar filmų parsisiuntimas iš interneto – labiausiai paplitęs delinkvencinis elgesys tarp moksleivių. Neteisėtai muzikos ar filmų per visą gyvenimą ir per paskutinius metus yra parsisiuntę apie pusė moksleivių. Tačiau tokia tendencija stebinti neturėtų atsižvelgiant į interneto vartojimo mastus šiuolaikiniame globaliame pasaulyje. Įdomu, kad į klausimą „kaip manai, ar blogai yra, jeigu Tavo amžiaus žmonės neteisėtai parsisiunčia filmų ar muzikos iš interneto“ 46,9 proc. moksleivių atsakė, kad tai nėra blogai.

Antras labiausiai paplitęs delinkvencinis elgesys tarp moksleivių – piešimas ant sienų, traukinių, autobusų (troleibusų) ar požeminėse perėjose (graffiti). Graffiti teigė kada nors piešę daugiau nei dešimtadalis (10,9 proc.). Tik ketvirtadalis moksleivių per visą gyvenimą buvo padarę rimtesnio pobūdžio nusikalstamas veikas. 10 proc. moksleivių nurodė, jog piešė grafiti, dar mažiau nurodė vogę iš parduotuvių, dalyvavę grupinėse muštynėse, padarę kūno sužalojimą ar įvykdę kitus pažeidimus.

Tyrėjai atkreipė dėmesį į tai, kad vos 7 proc. moksleivių, kurie kada nors per savo gyvenimą padarę nusikalstamą veiką, nurodė turėję kontaktų su policija. Todėl mokslininkai daro prielaidą, jog statistiniuose duomenyse reali nepilnamečių padaromų nusikaltimų situacija neatspindima.

Taip pat buvo siekiama įvertinti Lietuvoje vykdoma nepilnamečių justicijos politiką. Čia tyrėjams buvo svarbi nepilnamečių justicijos srityje dirbančių profesionalų nuomonė – tiek tų, kurie formuoja nepilnamečių justicijos politiką, tiek praktikų, kuriems tenka ją įgyvendinti. Todėl buvo atliktas kokybinis tyrimas – 29 interviu su šios srities specialistais (teisėsaugos, vaiko teisių apsaugos institucijų atstovų, socialinių darbuotojų, psichologų ir kt.).

Tyrime dalyvavę ekspertai Lietuvoje vykdomas jaunimo nusikaltimų prevencijos programas vertina kritiškai. Nepaisant teigiamų postūmių nepilnamečių justicijos institucijų veiklos dar negalima vertinti kaip padedančios veiksmingai spręsti nepilnamečių delinkvencinio elgesio problemas. Labiausiai buvo kritikuojama dėl epizodinio, o ne sisteminio požiūrio į nepilnamečių problemas, nepakankamai vykdomos įgyvendinamų priemonių veiksmingumo stebėsenos, menko tarpinstitucinio bendradarbiavimo bei nenuoseklumo.

Besidomintys visą Lietuvos teisės instituto išleistos monografijos tekstą „Jaunimo delinkvencinis elgesys ir nepilnamečių justicijos politika Lietuvoje: tendencijos ir lyginamieji aspektai“ gali rasti čia (PDF).