Stengiuosi atrodyti geresnė nei esu. Kodėl dabar bijau išreikšti savo jausmus?

0 (0)

Turiu vieną problemėlę, kurią norėčiau tuojau pat išspręsti. Taigi, pradėsiu apie viską iš pradžių.

Nuo pat mažų dienų, kiek tik save prisimenu, didžiausias mano džiaugsmas buvo bendravimas. Tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad to bendravimo buvo labai mažai, jaučiausi atskirta nuo kitų savo bendraamžių, neturėjau draugų. Šis košmaras tęsėsi 12 metų. Iki tol, kol į  klasę atėjo naujokė. Prisimenu, norėjau, kad ji būtų kažkokia nevykėlė, ,,lopė‘‘, nes buvau įsitikinusi, kad tik toks žmogus su manimi norės bendrauti. Tačiau tada įvyko stebuklas – iš ties labai fainas ir mielas žmogutis atėjo į mūsų klasę ir pradėjo bendrauti su manimi! Vėliau ir pati pradėjau bendrauti su kitais ir nebe buvau palikta nuošaly. Tuo labai džiaugiausi ir vertinau kiekvieną savo laimingą dieną, tačiau dabar su tais žmonėmis bendrauju mažai, nes atsidūrėme skirtingose klasėse.

Ir būtent šiais metais, einant į 9 klasę, atsirado mano problema – nebegaliu atvirai išsakyti savo jausmų, slepiuosi nuo visų, stengiuosi atrodyti geresnė, nei esu. Pastoviai vaikštau su dirbtine šypsena, netgi išmokau daugmaž atkartoti pasitikinčio savimi žmogaus eiseną, laikyseną. Manau tai, kad taip elgiuosi prie naujosios klasės gal ir nėra nieko keisto – juk kai žmonės mane pradeda pažinoti tik dabar, galiu pasirodyti geresnė, nei esu iš tikrųjų. Tačiau nustojau bendrauti atvirai su visais. Netgi su tėvais, artimais giminėm ir draugais, kuriems visada mėgdavau išsipasakoti. Man pačiai visada būna labai įdomu klausytis kitų žmonių atvirų pasakojimų ir žinau, kad žmonės, kurie mane išklauso, tai daro, nes jiems irgi įdomu (ne iš mandagumo), juk labai gera būna pasiguosti kažkam, tai suartina žmones. Tad kodėl staiga nustojau tai dariusi? Kodėl dabar bijau išreikšti savo jausmus? Gal tai tiesiog toks amžiaus tarpsnis? O galbūt čia slypi gilesnė mintis? Ar verta dėl to kreiptis į psichologus? O gal tai daug mažesnė problema, nei man atrodo? O galbūt tai sumažėjusio bendravimo ar menkos mano savivertės klausimas?

Lauksiu jūsų atsakymo.
Gintarė (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Vilma Stundžienė

Sveika, iš laiško matyti, kad išgyveni dėl pokyčių Tavo gyvenime – perėjai į naują klasę, pasikeitė pačios savijauta bei elgesys. Stebi save ir klausi, kas vyksta, ar tai didelė problema…

Visų pirma noriu patikinti, kad bet kokie pokyčiai gyvenime sulaukia atgarsio mūsų viduje, mes vienaip arba kitaip reaguojame, o paauglystėje tai vyksta dar jautriau. Taigi, patekai į naują aplinką, ir nebeliko žmonių, kuriuos pažinojai, su kuriais jauteisi laisvai ir buvai savimi. O tam, kaip pasakojai, irgi prireikė laiko ir draugės, padėjusios patikėti savimi bei pajausti, kad gali išdrįsti bendrauti, pasijausti laiminga.

Sakai, kad šiuo metu nesi atvira ir nori pasirodyti geresnė, nei esi iš tiesų, ir pati pastebi, kad tokiu būdu sieki pritapti naujoje klasėje. Tikra tiesa, kad žmonės, atėję į naują kolektyvą ir norėdami pritapti, pirmiausia labiau demonstruoja savo gerąsias savybes, kiek atsargiau išreiškia savo nuomonę, labiau įsiklauso ir stebi aplinkinius. Viskas gerai, jei tas gerąsias savybes iš tiesų pati turi, tik gal nesi pratusi jų atvirai rodyti. O jei jautiesi taip, tarsi tik apsimestum, tai galbūt gerąsias savybes verta įsisavinti, kad ir būtumei atvira, nuoširdi, geranoriška.
Ir tai tikrai ne tas pats, kas vaikščioti su dirbtine šypsena. Būti geru žmogumi, tai nereiškia nuolat visiems šypsotis ir niekuomet nepykti ar neliūdėti. Juk žmogui duoti jausmai ir visi juos išgyvename, tik skirtumas tas, kaip tuos jausmus išreiškiame aplinkiniams. Tarkim, supykus, galima akimirką stabtelėti ir atsakyti ramiau, apgalvotai, nepuolant ir nesiginant, o siekiant abipusio sutarimo. Arba, jei pernelyg pasineriame į savo liūdesį, jaučiamės vieniši ir nesuprasti, galbūt verta žvilgsnį kiek nukreipti nuo savęs ir apsidairyti aplink, kad pastebėtume gražius dalykus, draugiškai nusiteikusius žmones ar tuos, kuriems galime ištarti gerą žodį ar suteikti pagalbą…

Šioje vietoje norėčiau stabtelėti ir prisiminti Tavo istorijos pradžią, kai jauteisi „atskirta nuo savo bendraamžių“, kol neatėjo nauja klasiokė. Ji ėmė bendrauti su Tavimi, tapote draugėmis, vadinasi Tu buvai įdomi ir sugebanti kurti draugystę. O kas svarbiausia, kai patikėjai savimi ir ėmei bendrauti su kitais, čia ir įvyko „stebuklas“ – nebebuvai nuošaly nuo visų! Ar pastebi, kad kai tapai atvira, aplinkiniai tave priėmė ir atsakė tuo pačiu.

Gyvenime kartais taip būna, kad liūdime, laukiame ir tikimės stebuklo, o iš tiesų, galime patys imti kurti stebuklus.

Kalbant apie šiandieninę situaciją, manau vyksta kažkas panašaus. Nerimauji, ką tinkamo pasakyti, kad nepasirodytum netikusi, nutyli tai, ką iš tiesų galvoji, dėl to viduje jautiesi blogai, o galiausiai, dėl savo vidinių audrų atsiribojai ir nuo savo artimųjų. Tačiau, tai tikrai nepadės pasijusti geriau.

Būtų daug prasmingiau pasimokyti, kaip tinkamai išsakyti savo nuomonę – ją turintys žmonės atrodo stiprūs, tačiau jie taip pat moka įsiklausyti į kitus ir derintis.

Daug prasmingiau kurti nuoširdumu grįstą bendravimą – tuomet apsimetinėjimas nebekelia įtampos, o nuoširdūs santykiai suteikia džiaugsmo.

Užuot laukus, kol užkalbins kiti, verčiau pačiai imtis iniciatyvos – dalyvauti bendruose projektuose, užklasinėje veikloje.

Beje, didinant pasitikėjimą savimi, tavo minėtas kūno įvaizdis (eisena, laikysena) – visai tinkamas būdas, juk aplinkiniai mato ir priima Tave tokią, taigi atitinkamai šauniai su Tavimi elgiasi, kas vėlgi Tau suteikia patikėjimo savimi. Tik nereikia perlenkti lazdos, kad savimi pasitikinčio žmogaus įvaizdis netaptų puikybės demonstravimu.
Na ir Tavo artimiausia aplinka, žmonės, kuriais pasitiki – neatstumk jų ir neužsisklęsk pati. Juk prisimeni tas gražias akimirkas, kai būdavote atviri, išsipasakodavote. Ieškai atsakymo, kodėl nustojai tai daryti, o gal tiesiog imk ir pamėgink elgtis taip, kaip anksčiau. Galbūt išpasakojusi savo nerimą, sumaištį ir sunkumus, išgirsi vertingų įžvalgų; o gal kas nors pasidalins gražia istorija, kaip būdamas Tavo amžiuje patyrė panašių išgyvenimų ir kaip su tuo susitvarkė …

Pati sakai, kad bendravimas žmones suartina. Aš pridėčiau, kad tai neįkainojama vertybė, gyvenime suteikianti patirties ir spalvų. Todėl nesileisk savo būgštavimų ir abejonių įkalinama savo pačios vidinėje tvirtovėje.

Linkiu sėkmės, tiesiant abipusio nuoširdaus bendravimo bei draugystės tiltus!
Psichologė Vilma Stundžienė
El. paštas: vilmastundziene@gmail.com
Foto: Gary/flickr.com