Su smurtu šeimoje medikai kovos rekomendacijomis0 (0)
Apie smurtą šeimoje – fizinį, psichologinį, emocinį, ekonominį – Lietuvoje vis dar garsiai kalbama mažai. Nors gydytojais moterys pasitiki labiau nei teisėsauga, tačiau pirmos retai kada prabyla. O medikai taip pat vengia šios temos: trūksta patirties, sunku atpažinti smurtą, jei nėra akivaizdžių ženklų ir pan. Todėl medikai kartu su kitais įvairių sričių specialistais parengė lytinio smurto rekomendacijas, kuriose bus aiškiai nurodyta, kaip elgtis su smurtą patyrusiais žmonėmis.
Vilniaus gimdymo namų direktorė docentė Kornelija Mačiulienė sakė, kad gydytojai vis dar nelinkę kalbėti su moterimis apie galimai jų patiriamą smurtą, nors jo apraiškų yra kiekviename moters amžiaus periode ir įvairių rūšių: fizinis, seksualinis ar emocinis, galų gale moters ar vaiko nepriežiūra ir apleistumas.
K. Mačiulienė teigė, kad medikams kalbant su aukomis svarbu naudoti vadinamuosius ratus: jėgos ir kontrolės, lygybės bei smurto. Lygybės rate nesmurtiniai santykiai visuomet pagrįsti partnerių lygybe: pagarba, pasitikėjimu, atsakomybių pasidalinimu, pagalba vienas kitam.
Pasak K. Mačiulienės, smurtaujančiose šeimose paprastai būna smurto (prievartos) laikotarpiai ir taikos (ramybės) periodai. Smurtiniais periodais paprastai moterį apima neviltis ir nusivylimas, o ramybės laikotarpiai yra labai apgaulingi – jie atneša laikiną palengvėjimą ir viltį, kad viskas bus gerai. Tai – vadinamasis smurto ratas, kuris po ramybės periodo ir vėl kartojasi.
Pasak Vilniaus gimdymo namų vadovės, smurtautojas prieš savo auką naudoja jėgą ir kontrolę – ją baugina, izoliuoja nuo jai artimos aplinkos, psichologiškai žemina, menkina, rodo savo viršenybę, grasina, neretai naudoja ekonominę prievartą (neskiria pinigų šeimos poreikiams patenkinti), pasinaudoja vaikais, norėdamas moterį sugniuždyti ir įbauginti. Medikai tai vadina jėgos ir kontrolės ratu.
Pornografija įkvepia paauglius
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų gydytoja akušerė ginekologė dr. Kristina Jarienė sakė, kad viena iš prievartos formų – lytinis smurtas. Apklausus 18-74 metų moteris paaiškėjo, jog Lietuvoje lytinį priekabiavimą patyrė apie 70 proc. moterų, dauguma – iš pažįstamų vyrų, o lytinę prievartą – viena iš trijų.
Pasak gydytojos, buvo atlikta ir daugiau nei trijų tūkstančių 18-20 metų moksleivių apklausa. Jos rezultatai parodė, kad 30 proc. respondentų vaikystėje ar paauglystėje patyrė seksualinę prievartą – grabaliojimus, įvairaus pobūdžio lytinius santykius (dažniausiai – vaginalinius), kas dešimtas buvo verčiamas užsiimti oraliniais ar analiniais santykiais. Kaip rodo apklausa, labiau nukenčia kaime gyvenantys vaikai: mergaitės dvigubai ar trigubai dažniau nei berniukai.
Beveik 80 proc. apklaustų moksleivių nurodė žiūrėję pornografinę medžiagą. Dr. K. Jarienė teigė, kad šie skaičiai nekelia nuostabos, nes daug informacijos jaunuoliai gali susirasti internete ir tai yra sunkiai kontroliuojamas procesas, tačiau susirūpinti verčia kitkas – trečdalis respondentų nurodė, kad pornografijos žiūrėjimas įkvepia ir geriausiai informuoja apie seksualinius santykius.
Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, lytinį smurtą patiria viena iš trijų keturių mergaičių ir vienas iš šešių dešimties berniukų.
Aukos retai kreipiasi į policiją
Anot K. Jarienės, lytinį smurtą patyrusios moterys retai kada kreipiasi į teisėsaugą. Net JAV, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje ar Australijoje į teisėsaugą kreipiasi tik kas dešimta lytinį smurtą patyrusi moteris.
Kodėl tylima, priežastys gana įvairios: aukos bijo viešumo, joms gėda (neretai jos užima aukštą padėtį visuomenėje), nori apsaugoti vaikus nuo smurtautojo ar nuo patyčių mokykloje, neretai moterys galvoja, kad jomis gali būti nepatikėta, o informacijai nutekėjus, apie tai gali sužinoti ir smurtautojas, ir joms artimi žmonės, kuriuos nukentėjusios moterys nori apsaugoti.
Kita vertus, gydytojos teigimu, neretai moterims trūksta informacijos, į ką kreiptis, tačiau didžiausias nusivylimas jų laukia teismo procese – pavyzdžiui, JAV tik mažiau nei pusė bylų baigiamos aukos naudai.
Sunku atpažinti paslėptą smurtą
K. Jarienė pažymėjo, kad lytinį smurtą patyrusios moterys medikais pasitiki labiau ir į juos kreipiasi gerokai dažniau nei į teisėsaugą, tai įrodyta tyrimais.
Tačiau, pasak jos, dauguma medikų nemoka atpažinti nuolat šeimoje patiriamo smurto, kai nėra labai akivaizdžių smurto ženklų. O aukos dažnai apie tai kalbėti pirmos nepradeda.
Kita vertus, sakė dr. K. Jarienė, medikai vis dar vengia kalbėti su moterimis apie tai, nes dažnai ir patys nežino, kaip elgtis, kur nusiųsti ar kaip padėti tokiais atvejais. Be to, jos nuomone, kaip ir nurodo PSO, labai svarbi yra moters teisė į privatumą ir konfidencialumą, medikai privalo tai gerbti. Žinoma, išskyrus atvejus, kai stebimos suicidinės tendencijos, kyla grėsmė moters ir jos vaikų gyvybei ar jei smurtaujama prieš vaikus.
Apie smurtą medikai kalba mažai
Lietuvos akušerių ginekologų draugijos (LAGD) Vaikų ir paauglių ginekologijos sekcijos pirmininkė docentė dr. Žana Bumbulienė portalui patvirtino, kad medikai apie smurtą šeimoje ar lytinę prievartą kalba palyginti mažai. Jie neturi patirties.
„Mes susiduriame su tokiais dalykais, kurių niekas nemokė nei studijų metais, nei vėliau. Patys turime to išmokti, domėtis užsienio šalių patirtimi ir pritaikyti ją Lietuvai“, – teigė Ž. Bumbulienė.
Antra vertus, pasak docentės, yra daug atskirų organizacijų, teikiančių psichologinę ir kitokią pagalbą patyrusiems smurtą ar lytinę prievartą, bet nėra jų bendradarbiavimo.
Ruošiamos rekomendacijos
„Nėra veikiančios sistemos, nors yra nemažai organizacijų, padedančių patyrusiems smurtą. Tiesiog nėra tarpžinybinio bendradarbiavimo. Gydytojai, susidūrę su smurto aukomis, privalo veikti toliau. O veikti sunku, kai neaišku, kaip elgtis tokiose situacijose, kam paskambinti ir pan. Todėl nusprendėme parengti lytinės prievartos rekomendacijas“, – pasakojo sekcijos pirmininkė.
Jos teigimu, tose rekomendacijose bus aptariami įvairūs su lytine prievarta susiję aspektai, galima sakyti, surašytos instrukcijos, kaip elgtis su lytinį smurtą patyrusiomis aukomis – moterimis, vyrais ir vaikais.
Ž. Bumbulienė sakė, kad šių rekomendacijų tikslas – viena kvalifikuota nukentėjusiosios (-iojo) apžiūra ir kuo mažiau tolesnių apklausų, bendra ištyrimo, gydymo ir įkalčių surinkimo sistema.
„Siekiame sukurti sistemą, kad darbas vyktų sklandžiai. Pirmiausia, aukos negali būti apžiūrimos kelis kartus ir siuntinėjamos pas skirtingus specialistus. Pirmasis apžiūrėjimas yra svarbiausias, reikia taip viską padaryti ir surašyti duomenis taip, kad vėliau kitiems specialistams nekiltų klausimų. Na, ir trečia, norime, kad visiems būtų aišku, ką daryti tokiais atvejais. Juk negali pasakyti: „Atleiskite, bet aš pirmą kartą susiduriu su tokia problema“, – aiškino Ž. Bumbulienė.
Remiamasi pasauline patirtimi
Ji pasakojo, kad rekomendacijas rengia ginekologai, teismo medicinos ekspertai, infektologai, dermatologai, toksikologai, laboratorijų darbuotojai, psichiatrai, proktologai, chirurgai, teisės specialistais ir kt. Docentės nuomone, dviračio nebereikia išradinėti – svarbu atsižvelgti į kitų šalių patirtį, PSO rekomendacijas ir visa tai pritaikyti Lietuvos sąlygoms.
„Žinoma, pirmiausia atsižvelgiame į PSO rekomendacijas. Semiamės patirties iš užsienio šalių, tarkim, Amerikos, Didžiosios Britanijos ir kt., tačiau ieškome, kas būtų tinkamiausia Lietuvai, norime atrinkti geriausia. Be to, mes nenorime kurti naujų organizacijų, tiesiog siekiame suvienyti esamas“, – aiškino Ž. Bumbulienė.
Kompleksinė pagalba
Kauno moterų draugijos direktorė Daiva Baranauskienė pasakojo, kad šiuo metu vykdomas projektas, kuriuo siekiama teikti kompleksinę pagalbą seksualinio smurto aukoms. Kuriami specializuotos pagalbos centrai (SPO), kurie yra ne medicinos įstaigos, o nevyriausybinės organizacijos. Pagrindinė centrų funkcija – atvejo vadyba, arba paprasčiau sakant, organizuoti tarpinstitucinį bendradarbiavimą, kad smurtą patiriančioms aukoms būtų suteikta specializuota kompleksinė pagalba. Aukos informuojamos, jas konsultuoja psichologai ar teisininkai, advokatai, joms atstovauja ikiteisminio tyrimo metu ir teisme.
Pasak D. Baranauskienės, SPO siekia, jog nukentėję asmenys efektyviai pasipriešintų prievartai ir smurtui, priimtų savarankiškus sprendimus.
Ilona Petrovė
Šaltinis: vlmedicina.lt