Subtilus menas nesukti sau smegenų
Pagalvoję, ką reiškia nesukti sau smegenų, dauguma žmonių įsivaizduoja tam tikrą romų abejingumą viskam, visas audras atlaikančią ramybę, žmogų, kurio niekas negali išvesti iš pusiausvyros, kuriam nereikia draugijos ir kuris trokšta tokiu būti.
Tokį žmogų be emocijų, niekur neįžvelgiantį prasmės, viskam abejingą, turbūt galėtume pavadinti tiesiog psichopatu. Taigi, ką išties reiškia nesukti sau smegenų? Štai trys niuansai, kurie galėtų tai paaiškinti…
1. Tai nėra abejingumas, o gebėjimas būti kitokiu. Abejingumas neturi jokio žavesio, tokie žmonės yra nykūs ir bailūs sofų zulintojai ir interneto troliai. Tiesą sakant, abejingi žmonės dažnai tyčia stengiasi tokiais būti, nes iš tiesų yra linkę pernelyg dėl visko nerimauti. Jie graužiasi dėl to, ką kiti pagalvos apie jų plaukus, todėl niekada jų neplauna ir nešukuoja. Jie baiminasi dėl to, ką kiti pagalvos apie jų idėjas, todėl slepiasi po teisiojo kauke ir trykšta sarkazmu. Jie bijo pernelyg arti prisileisti kitą žmogų, todėl elgiasi kaip išskirtinės ir unikalios „asmenybės”, kurių problemų niekas niekada nesupras.
Abejingi žmonės bijo pasaulio ir savo sprendimų. Jie tūno šešėlyje ir, pasislėpę pačių išsikastoje, emociškai tuščioje duobėje, skendi savigailoje, koncentruodamiesi tik į save ir amžinai bėgdami nuo to niekam tikusio dalyko, vadinamo gyvenimu.
Štai tokia klastinga gyvenimo tiesa. Nėra tokio dalyko kaip galimybė numoti į viską ranka. Mums būtina dėl ko nors rūpintis. Mūsų biologinė prigimtis tokia, kad norime to ar ne, mes vistiek dėl kažko nerimausime ir suksime galvą. Tad belieka pasirinkti – dėl ko rūpinsimės? Dėl ko nuspręsime jaudintis?
Išties mums neturi rūpėti kliūtis pasitaikančios siekiant tikslo. Nėra taip baisu supykdyti kelis žmones, darant tai, kas mums atrodo teisinga, svarbu ir kilnu. Svarbu tik galimybė įveikti kliūtis vardan savųjų vertybių, rizikuojant ir drįstantbūti atstumtuoju, pariju – kitokiu.
2. Pirmiausia rūpestis svarbesniais dalykais.Dėl kiekvieno menkniekio besinervinančių žmonių problema ta, kad jie neturi svarbesnių dalykų, kuriais galėtų rūpintis.
Įsivaizduokite maisto prekių parduotuvėje pagyvenusią moterį, kuri klykia ir koneveikia kasininką, nes šis nesuteikė jai 30 centų nuolaidos. Kokio velnio ji niršta? Juk tai viso labo trisdešimt centų.
Toji moteris veikiausiai neturi geresnio užsiėmimo, tik vaikštinėti po prekybos centrus ir ieškoti nuolaidų. Ji sena ir vieniša. Jos vaikai yra šikniai ir niekada jos neaplanko. Jos pinigais baigiasi, sveikata prasta ir mirs ji greičiausiai nuo senatvinės demencijos. Taigi, ji medžioja nuolaidas ir tai viskas, ką ji turi. Nuolaidos yra vienintelis dalykas, dėl ko ji gali rūpintis, nes daugiau nebeliko nieko, dėl ko ji dar galėtų rūpintis.
Taigi, kai aštuoniolikos metų kasininkas spoguotu veidu atsisako suteikti jai nuolaidą, kai tarsi riteris, ginantis savo damos nekaltybę, ima saugoti savo kasos skaistybę, nieko nuostabaus, kad senjorė pratrūksta. Čia išsilies visas keliasdešimt metų kaupesis įniršis ir vienatvė.
Gyvenime galime spjauti į daugelį dalykų ir rūpintis tik tuo, kas svarbu – Draugai, Šeima, išsikeltas Tikslas.
Dauguma žmonių, ypač išsilavinę ir lepūs viduriniosios klasės atstovai, laiko „gyvenimo problemomis”, visiškai nereikšmingus dalykus, dėl realių problemų neturėjimo. Tai reiškia, kad kone pats veiksmingiausias dalykas, kuriam būtų galima skirti savo laiką ir energiją – rasti ką nors išties svarbaus ir reikšmingo. Dėl to, kad rūpinamės tik svarbiais ir reikšmingais dalykais, žmonės ima rūpintis mumis. Neradę ko ors reikšmingo, imame terorizuoti kitus dėl smulkmenų.
3. Patys pasirenkame dėl ko rūpintis. Žmogus negimė gebėdamas numoti į viską ranka. Ar teko matyti vaiką, gailiai raudantį, dėl nepatikusios naujos kepurės atspalvio? Vaikystėje viskas nauja ir įdomu, todėl atrodo itin svarbu.
Bręsdami įgyjame patirties ir imame pastebėti, kad dauguma dalykų beveik neturi jokios įtakos mūsų gyvenimui. Žmonių, kurių nuomonė mums rūpėjo,mūsų gyvenime nebėra. Atstūmimas, kuris tuo metu skaudino, išėjo tik į naudą. pamatome, kad žmonės apskritai mažai kreipia į mus dėmesį, tad pagaliau atsipalaiduojame.
Šiandien išplitusi psichologinė epidemija ir žmogus nebesuvokia, kad reikalai kartais būna sumauti. Įsitikinę, kad reikalai net kartais negali būti sumauti, pradedame nesąmoningai save kaltinti. Imame manyti, kad kažkas su mumis iš esmės negerai, tada bandome visaip tai kompensuoti: įsigyjame 50 porų batų, antradienio naktį prisiryjame raminamųjų, užgerdami alkoholiu arba terorizuojame aplinkinius. Įsitikinimas, kad negalime kartais jaustis blogai, tik plečia pragaro kilpą, kuri apjuosė visą mūsų kultūrą.
Netobulybė tėra iliuzija, mūsų psichologinė Atlantida, kurios įsipareigojame siekti. Branda įvyksta nusprendus rūpintis tik tais dalykais, dėl kurių išties verta rūpintis, t.y. dėl to, kas išties turi įtakos mūsų gyvenimui ir tai mes galime keisti.
Pagal Mark Manson “Subtilus menas nekrušti sau (ir kitiems) proto: kitoks požiūris į gerą gyvenimą” (19-27 p.)
Iliustracija: Priscilla Du Preez