Sugėdino
Vienas arabas turėjo grynaveislį ir nepaprastai gražų žirgą. Kiekvienas jį išvydęs būtinai panorėdavo tokį įsigyti. Beduinų šeichas siūlė mainais du gerus kupranugarius, tačiau arabas nesutiko. Jis nenorėjo mainyti savo žirgo net į visą šeicho kupranugarių kaimenę.
„Jeigu jis nesutinka parduoti žirgo už mano visus turtus, tai pabandysiu išvilioti jį klasta“, – pagalvojo sau beduinas ir persirengė elgetos drabužiais.
Apsimesdamas, jog kenčia didelius skausmus, jis atsigulė prie kelio, kuriuo turėjo prajoti su savo žirgu arabas. Štai jis ir atjoja. Arabui pagailo kenčiančio elgetos, ir jis nulipo nuo žirgo. Pasilenkęs virš ligonio pasisiūlė nuvesti jį pas gydytoją.
– Aš per silpnas eiti, – sudejavo elgeta. – Jau kelias dienas esu ničnieko nevalgęs, negaliu net atsistoti, esu visiškai išsekęs.
Arabas suėmė ligotą elgetą tvirtomis rankomis ir užkėlė į balną. Tačiau šis, vos atsisėdęs ant žirgo, paspaudė pentinais ir nušuoliavo.
Arabas suprato, kad beduinų šeichas jį apgavo ir šūktelėjo pavymui, jog norįs kažką pasakyti.
Išdidus, tačiau smalsumo vedamas šeichas sustabdė žirgą pakankamai toli nuo savininko.
– Tu pavogei mano žirgą, – sušuko arabas. – Aš jo nebeatgausiu. Tačiau jei turi bent lašelį padorumo, išpildyk mano prašymą, niekam nepasakok, kokiu būdu jį iš manęs gavai.
– Kodėl turėčiau nepasakoti? – pašaipiai atsiliepė šeichas.
– Kada nors pakelėje gali gulėti tikrai sergantis varguolis. Jeigu žmonės sužinos apie tavo poelgį, tai niekas tokiam žmogui nenorės padėti.
Šeichas labai susigėdo, prijojo arčiau ir netaręs nė žodžio atidavė puikųjį žirgą tikrajam šeimininkui.
(Norbert Lechleitner. Sielos sparnai. Vilnius: Vyturys. 2000, 40-41 p.)
*
Nesgi žinokite, mielieji, kad kiekvienas iš mūsų yra neabejotinai kaltas dėl visų šioje žemėje, ne tiktai todėl, kad mes visi esame kalti, bet kad ir kiekvienas atskirai yra kaltas dėl visų žmonių ir dėl kiekvieno atskirai šioje žemėje.
(Fiodoras Dostojevskis. Broliai Karamazovai. Vilnius: Vaga. 1986, 176p.)
Iliustracija: Mohamed Nohassi / Unsplash