Susigrąžinti save
Jei vertybės ir institucijos nesuteikia atramos, kiekvienas žmogus turi pasinaudoti visomis įmanomomis priemonėmis, kad susikurtų prasmingą ir malonų gyvenimą. Nėra kitos išeities iš šios keblios padėties, kaip tik pačiam žmogui paimti viską į savo rankas. Vieną iš svarbiausių priemonių šiose paieškose siūlo psichologija.
Iki šiol pagrindinis šio jauno mokslo įnašas buvo nustatyti, kaip praeities įvykiai lemia dabartinį žmogaus elgesį. Supratome, kad iracionalus suaugusiųjų elgesys dažnai yra vaikystės nusivylimų rezultatas. Tačiau yra ir dar vienas būdas panaudoti psichologijos discipliną. Ji gali padėti atsakyti š klausimą, ką galime padaryti, kad pagerintume savo ateitį.
Norėdami susidoroti su šiuolaikinio gyvenimo nerimu ir įveikti depresiją, žmonės turi tapti tokie nepriklausomi nuo socialinės aplinkos, kad nebebūtų aktuali gaunama nauda ar atpildas. Tokią autonomiją žmogus gali pasiekti tik išmokęs apdovanoti save pats, t.y. išsiugdyti gebėjimą rasti malonumą ir tikslą, nepriklausomai nuo išorinių sąlygų.
Šis iššūkis yra ir lengvesnis, ir sunkesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio: lengvesnis, nes gebėjimas tai padaryti yra paties žmogaus rankose; ir sunkesnis, nes reikalauja disciplinos ir atkaklumo, kas buvo gana retas reiškinys visais laikais, o šiuo metu – ypač.
Pirmas žingsnis, norint išmokti valdyti išgyvenimus, tai kardinaliai pakeisti požiūrį į tai, kas svarbu, o kas ne. Augame manydami, kad mūsų gyvenime svarbiausia tai, kas vyks ateityje. Tėvai moko vaikus, kad dabar išmokti geri įpročiai bus jiems naudingi suaugus. Mokytojai įtikinėja mokinius, kad nuobodžios pamokos vėliau jiems pravers ieškant darbo. Įmonės viceprezidentas jaunesniems darbuotojams sako būti kantriems ir sunkiai dirbti, nes taip vieną dieną bus paaukštinti. Šios ilgos kovos už karjerą pabaigoje vilioja auksiniai metai išėjus į pensiją. Tokiu būdu, mes visada ruošiamės gyventi, bet niekada negyvename.
Šis pasitenkinimo atidėjimo akcentavimas tam tikru mastu yra neišvengiamas. Civilizacija remiasi individualių norų slopinimu. Būtų neįmanoma išlaikyti jokios socialinės tvarkos, jokio darbo pasidalijimo, jei visuomenės nariai nebūtų priversti laikytis kultūros diktuojamų įpročių ir įgūdžių, nesvarbu, patinka jiems tai, ar ne.
Socializacijos esmė – priversti žmones paklusti socialinei kontrolei, nuspėjamai reaguoti į jos teikiamą naudą ir bausmes. Efektyviausia socializacijos forma pasiekiama tada, kai žmonės taip stipriai susitapatina su socialine tvarka, kad nebegali įsivaizduoti savęs pažeidžiant jokių jos taisyklių.
Visuomenė, priversdama dirbti vardan savo tikslų, turi galingų sąjungininkų – mūsų biologinius poreikius ir genetinį kodą. Pavyzdžiui, visos socialinės kontrolės rūšys grindžiamos grėsme, apeliuojančia į išlikimo instinktą ar skausmo vengimą. Engiamos šalies žmonės paklūsta užkariautojams, nes nori likti gyvi. Dar visai neseniai net labiausiai civilizuotos tautos įstatymų vykdymą užtikrindavo grasindamos nuplakti rykšte, rimbu, suluošinti ar skirti mirties bausmę.
Kai skausmą sukeliančios priemonės negelbsti, skatindamos priimti normas socialinės sistemos pasitelkia apdovanojimus. „geras gyvenimas”, žadamas kaip atlygis už viso gyvenimo darbą ir įstatymų laikymąsi, yra paremtas potraukiais, esančiais mūsų genetinėse programose. Kone kiekvieną norą, tapusį žmogaus prigimties dalimi, nuo seksualumo iki agresijos, nuo saugumo troškimo iki gebėjimo keistis, politikai, bažnyčios, korporacijos ir reklamų kūrėjai išnaudojo kaip socialinės kontrolės šaltinį. Norėdami privilioti naujokus į Turkijos ginkluotąsias pajėgas, XVI a. sultonai kaip atlygį šauktiniams žadėdavo galimybę žaginti užkariautų teritorijų moteris; šių dienų plakatai jauniems į armiją stojantiems vyrams žada, kad jie „pamatys pasaulį”.
Problema ta, kad pastaruoju metu tapo madinga manyti, jog tai, ką jaučiame viduje, yra tikrasis prigimties balsas. Vienintelė institucija, kuria pasitiki daugybė žmonių, yra instinktas. Jei tai geras jausmas, jei jis natūralus ir spontaniškas, vadinasi jis teisingas. Bet kai visiškai neabejodami pasiduodame genetinių ir socialinių veiksnių diktatui, mes atsisakome valdyti sąmonę ir tampame beasmenių jėgų bejėgiais žaislais. Žmogus, negalintis atsispirti maistui ar alkoholiui, arba tas, kuris nuolat galvoja apie seksą, negali laisvai nukreipti savo psichinės energijos.
Žmogus turi išsiugdyti gebėjimą valdyti instinktus, kad pasiektų sveiką nepriklausomybę nuo visuomenės, nes kai mes nuspėjamai reaguojame į tai, kas mums gerai ar blogai, kitiems gana lengva pasinaudoti mūsų prioritetiniais veiksniais, kad įgyvendintų savo tikslus.
Socialinė kontrolė – tai bėgimo takelis, kuriuo bėgdamas žmogus vis siekia prizo, bet šis vis išslysta jam iš rankų. O kur dar pogrindinė uždraustų malonumų sistema, valdoma lošimų namų savininkų, sąvadautojų ir narkotikų prekeivių, kurią su oficialiomis institucijomis neretai sieja prieštaringi ryšiai, kur kaip atlygis, žadamas lengvas prasiblaškymas, jei tik už tai sumokėsime. Visų jų idėjinis turinys labai skiriasi, tačiau rezultatas iš esmės tas pats: jie padaro mus priklausomais nuo socialinės sistemos, kuri išnaudoja mūsų energiją saviems tikslams.
Išeitis yra – palaipsniui atsiriboti nuo visuomenės siūlomo atlygio ir išmokti jį pakeisti savomis jėgomis gaunamu atlygiu. Tai nereiškia, kad turėtume atsisakyti kiekvieno tikslo, kuriam pritaria visuomenė; tai reiškia, kad papildomai arba vietoje tikslų, kuriuos siūlo kiti, siekdami mus papirkti, mes susikuriame savą tikslų rinkinį.
Svarbiausias žingsnis norint išsivaduoti iš socialinės kontrolės – išmokti rasti atpildą kiekvienos akimirkos įvykyje. Jei žmogus išmoksta džiaugtis išgyvenimų srautu ir pačiu gyvenimo procesu, tame rasti prasmę, socialinės kontrolės našta automatiškai nukrinta nuo jo pečių. Kai atpildas nebeatiduodamas išorinėms jėgoms, energija grįžta pačiam žmogui. Nebereikia stengtis dėl tikslų, kurie, atrodo, vis tolsta į ateitį, nebereikia užbaigti dar vienos nuobodžios dienos viliantis, kad galbūt rytoj nutiks kas nors gero.
Pagal Mihaly Csikszentmihalyi „Srautas. Optimali išgyvenimo psichologija”, 2016, 22-26 psl.