Tai, ko nėra mumyse, mūsų nejaudina

© Marie Bertrand/Corbis

– Jūs man kalbėjote … jog mėgstate muziką todėl, kad ji nemoralizuoja. Neprieštarauju. Tačiau ir pats neturite būti moralistas! Nėra ko lygintis su kitais: jeigu gamta jus padarė šikšnosparniu, nenorėkite būti povu. Kartais jūs tariatės esąs keistas, kremtatės, jog einate kitu keliu nei daugelis. Nuo to neturite atprasti. Žvelkite į ugnį, žvelkite į debesis, ir kai tik ateis nuojauta ir jūsų sieloje prabils balsai, atsiduokite jiems, neklausinėdamas, ar tai leista, ar tai patinka ponui mokytojui, ponui tėčiui ar dar kokiam ten viešpačiui! Taip tik sužlugtumėte. Taip grįžtumėte ant šaligatvio ir suakmenėtumėte …

Negalima nieko bijoti ir drausti sau tai, ko trokšta siela:
– Bet juk ne viską gali daryti, kas šauna į galvą! Juk nežudysi žmogaus dėl to, kad jis tau šlykštus.
Jis prisislinko arčiau.
– Tam tikromis aplinkybėmis galima ir tai. Tik dažniausiai šitai esti klaida. Aš ir nesakau, kad lyg niekur nieko darytumėte visa, kas ateina į galvą. Ne, tačiau neturite ir kenkti sau – kratytis tų minčių ir atgailauti dėl jų, nes ir jos prasmingos. Užuot save ar kitą kalus prie kryžiaus, geriau pakiliai lenkti taurę ir kartu apmąstyti aukos misteriją. Ir šiaip su potraukiais bei vadinamosiomis pagundomis galima elgtis ir meiliai. Tuomet atsiskleidžia jų prasmė – o jos visos turi prasmę.

Jei jums kada vėl šautų į galvą kas nors iš tikrųjų beprotiška ar nuodėminga … jei įsigeistumėte ką nors nugalabyti arba iškrėsti kokią ypatingą šunybę, tada bent akimirką prisiminkite, jog … Žmogus, kurį jums norėtųsi nužudyti, niekada nebūna ponas N, jis, žinoma, tiktai kaukė. Nekęsdami kokio nors žmogaus, jame nekenčiame to, kas tūno mumyse pačiuose. Tai, ko nėra mumyse, mūsų nejaudina.

Pagal: Hermanas Hesė (2014). „Demianas: Emilio Sinklerio jaunystės istorija”, 142-146 psl.
Šią knygą: Galite įsigyti pas mus!