Teisė ignoruoti


Iliustracija: rawpixel.com

Nuo mažens mes vis girdime, jog privalome mylėti savo artimą kaip patys save, užjausti kitus, būti geri, įsijausti ir guosti kitus. Ar kas nors kada nors jums sakė, kad galite turėti teisę nesigilinti į kitų jausmus, neužjausti ir neišklausyti, ypač tų, kuriems reikia jūsų paguodos ir kurie stengiasi užkrėsti jus savo bloga nuotaika? Kodėl svarbu išsaugoti emocinę autonomiją ir asmenines ribas, savo tinklaraštyje paaiškino psichologė Jelena Kuznecova.

Šalia teisės „jausti“, žmogus turi teisę „nejausti“, teisę dozuoti ar net atsisakyti užjausti kitą, dalytis su juo jo skausmu, pykčiu, liūdesiu, išsaugant savo autonominę atmosferą namuose. Jis turi teisę sukurti savotišką protingą izoliaciją tarp savo vidinio pasaulio ir kitų žmonių pasaulio, turėti galimybę pasirinkti, kur panaudoti savo psichinius resursus.

Aš nenoriu svarstyti tavo jausmų…

Daug kam atrodo, kad sugebėjimas pateikti išoriniam pasauliui savo jausmus yra psichologiškai brandžių žmonių požymis. Tačiau tai yra klaida, nes savo jausmų pateikimas kitiems yra būdingas vaikui.

„Aš turiu jausmų, juos atpažįstu ir išgyvenu“ – tik emocinės kultūros pradžia. Išmokęs atpažinti ir pateikti mamai savo jausmus, mažylis dar turi išmokti su jais susidoroti be kitų pagalbos. O vėliau – atskirti savo jausmus nuo kitų ir elgtis su svetimais, remdamasis savo troškimais.

Suaugusiojo sąmonei, su kuria mes siejame brandos būseną, turi būti prieinamas sugebėjimas atstumti kitus žmones, kurie reikalauja kartu išgyventi jų jausmus. Taip formuojasi sugebėjimas pasipriešinti emocinei infekcijai ir jausminei prievartai savo atžvilgiu ir sugebėjimas susidoroti su savo jausmais, kaip dera suaugusiam žmogui, nereikalaujant nuolatinės aplinkinių pagalbos ir įsijautimo.

Bet kuriuo atveju, kai bendraujame su nelabai artimu žmogumi (su kuriuo nenorime glaudžiai suartėti), turime teisę pasakyti „aš nenoriu nagrinėti tavo jausmų“.

Šios teisės niekas negali suteikti, bet mes galime ją pasiimti ir turėti.

Kiekvienas žmogus gali turėti savo vidinę teisę nenorėti:

  • aptarinėti,
  • dalytis,
  • suprasti,
  • įsijausti į kito jausmus.

Žmonės, kurie nemoka susidoroti su savo jausmais savarankiškai ir veržiasi suartėti, stengsis sulaikyti mus. Jie manipuliuos mumis, bandys pasmerkti, sužadinti kaltės jausmą, primesti atsakomybę už save. Jie reikalaus glaudaus bendravimo ir įsijautimo į jų išgyvenimus, kai tie jiems bus nepakeliami.

Jeigu prisiminsime, kad asmenybei būdingas subjektyvumas, o geriausia subjektų savybė – laisvė rinktis, tai pasinaudoję šia laisve, mes gauname šansą išgyventi SAVE.

Parengė Gražina Vasiliauskienė | Alfa.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *