Tėvų skyrybos vaikų akimis

0 (0)

Daugelis vaikų į tėvų skyrybas reaguoja kaip į patį stipriausią stresą. Ypač stipriai išgyvena pirmąsias savaites ir mėnesius: pablogėja sveikata, atsiranda agresyvumas, apatija, suprastėja mokslas ir santykiai su draugais. Vaikui atrodo, kad pasaulis aplink jį griūva, jis nebesijaučia saugus.

Tačiau viskas priklauso nuo tėvų. Jeigu nebandysite vaiko nuteikti vienas prieš kitą, skirsite dėmesio ir rūpinsitės juo nepriklausomai nuo tarpusavio nesutarimų, vaikas įsitikins, koks svarbus yra jums abiem, ir saugumo jausmus grįš.

Iki skyrybų: pranešti vaikui

Kai sprendimas skirtis priimtas galutinai, svarbu apie tai pasakyti vaikui. Tai reiškia, ne tik išdėstyti patį faktą, bet suteikti jam galimybių užduoti savo klausimų. Kiekvienas turi tokią teisę, nes šeimyninio gyvenimo permainos paliečia visus šeimos narius, nepriklausomai nuo jų amžiaus.

Pirmoji tėvų užduotis – paaiškinti vaikui taip, kad jis suprastų, jog skiriasi ne tėtis ir mama, o vyras ir žmona. Šiuo momentu labai sunku parinkti tinkamus žodžius. Turite kalbėti kaip įmanoma neutraliau. Negalite tėkšti sausos frazės „Mes su tėčiu nebemylime vienas kito“, nes vaikui atrodys, kad vieną dieną ir jį gali nustoti mylėję.

Kalbėkite, kad dar prieš jam gimstant buvote pora, stipriai mylėjote vienas kitą ir norėjote, kad iš tos meilės gimtų jis / ji. Šis faktas labai svarbus, vaikas turi žinoti, kad buvo labai laukiamas. Tačiau šiandien jūs nebemylite vienas kito tiek, kad galėtumėte toliau kartu gyventi. Nesate kartu laimingi, todėl norite skirtis, nes kitos išeities tiesiog nerandate. Bet visuomet būsite jo tėvais, matysitės su juo, mylėsite, rūpinsitės ir palaikysite.

Gali būti, kad po jūsų žodžių seks vaiko ašaros, pyktis ir net agresija. Tai normalu. Vaikams sunku jausmus reikšti žodžiais, ašaros padeda labiau, todėl liūdesys ir skausmas turi būti išverkti.

Tikėtina, kad po kurio laiko vaikas pradės klausinėti, kodėl tėvai priėmė tokį sprendimą, dėl ko susipyko. Ar reikia leistis į smulkmenas? Ne. Skyrybas lydi įtampa, pykčiai, konfliktai, nuoskaudos, todėl vaikui aiškindami detales nejučia galite pereiti prie savo partnerio kaltinimo. „Užkraudami“ tokią informaciją kartu lyg skatinate jį lyginti, tėtis ar mama yra geresnis. Vaikas skausmingai reaguoja į tokius dalykus. Jis negali rinktis, nes abu tėvus myli ir jų privalumus ir trūkumus priima kaip savo. Todėl vėliau jam gali būti sunku save vertinti pozityviai.

Būkite pasiruošę, kad jis vėl ir vėl grįš prie nemalonios temos. Nepykite ant jo ir nenustumkite į šalį. Juk jūs greičiausiai nujautėte apie gręsiančias skyrybas, spėjote iškrauti savo emocijas, išsiverkti ir išsikalbėti ant artimųjų pečių. O štai vaikui ši istorija tik ką prasidėjo. Jam taip pat reikia suprasti ir priimti tai, kas įvyko. Todėl kad ir į dešimtą tokį pat klausimą „Kodėl jūs nebegyvensite kartu?“ atsakykite kantriai, kaip atsakėte devynis ankstesnius kartus.

Jeigu jūs skaudžiai išgyvenate skyrybas ir sunku apie tai kalbėti, paaiškinkite tai vaikui ir paprašykite ko nors iš artimųjų su juo pakalbėti. Santykių konflikto tiesiogiai nepaveiktas asmuo šiuo sudėtingu laikotarpiu padės labiau.

Skyrybų proceso metu: būti šalia

Šiuo laikotarpiu vaikui kaip niekada reikia tėvų dėmesio ir buvimo šalia. Labai svarbu, kad jis suprastų, kas vyksta ir nesijaustų dėl to kaltas. Bet dar svarbiau, kad jaustųsi saugus. Nuraminkite jį kaskart, kai tik jis pradės nerimauti: „O kur aš gyvensiu?“, „Su kuo liks mūsų šuo?“, „Kada aš matysiuosi su tėčiu?“, „O jeigu turėsi kitą žmoną, ar aš galėsiu matytis su mama?“.

Stenkitės skirti jam kuo daugiau laiko, žaiskite, eikite pasivaikščioti, tiesiog būkite šalia. Ir tai turite daryti abu, nepriklausomai nuo to, gyvenate vienuose namuose ar nebe. Paliktas vienas su savo mintimis vaikas ims nerimauti, atsiras baimė. Kuo daugiau galvos, tuo baisiau jam viskas atrodys. Todėl užimkite jį, atsakykite į visus klausimus, nes dabar labiausiai jį gąsdina nežinomybė ir neapibrėžtumas.

Kai kurie vaikai nesiryžta paklausti apie tai, kas juos labiausiai baugina. Tokiu atveju pokalbį pradėkite pirmieji. Vaiko tylėjimas nereiškia, kad jis viską gerai supranta ir su viskuo puikiai susidoroja. Bet koks pokalbis, net jei ir jam, ir jums jis drasko dar nespėjusią užgyti žaizdą, yra geriau nei tylėjimas. Jis sumažina nerimą, leidžia vaikui suprasti, kad nepaisant pasikeitusios situacijos šalia jo kaip ir anksčiau yra jį mylintys tėvai, su kuriais galima pasidalinti bet kokiais savo jausmais ir baimėmis.

Po skyrybų: naujo gyvenimo ritmas

Vaikui reikia duoti laiko paliūdėti dėl gyvenimo, kuris buvo ir kurio nebėra. Niekada neguoskite sakydami, kad viskas gali būti kaip anksčiau. Juk taip nebus, o jis užsikabins už šios iliuzijos ir negalės paleisti buvusio gyvenimo ir priimti naujo. Tėvai klysta manydami, esą vaikui bus geriau, jeigu jie prisivers ir po skyrybų kartu sutikti Naujuosius metus, švęsti gimtadienius ar kitas šventes. Tai nepadės. Atvirkščiai, šie susitikimai primins jam buvusį gyvenimą kartu, ir net jeigu džiaugsis jais, kaskart šventėms pasibaigus iš naujo išgyvens išsiskyrimo skausmą.

Jeigu esate nuoširdžiai pasiruošę tam tikrą laiką praleisti su buvusiu sutuoktiniu – puiku. Jeigu susitinkate tik perduoti vaiką iš rankų į rankas – taip pat gerai. Vaikas matys, kad kaip ir anksčiau turi abu jį mylinčius tėvus. Tačiau niekada susitikę nepradėkite aiškintis santykių. Ginčytis dėl pinigų, pasimatymų su vaiku laiko ar kitų su skyrybomis susijusių dalykų galima ir telefonu vaikui negirdint. Šios suaugusiųjų problemos jo neturi liesti.

Partneriai skyrybas išgyvena individualiai ir kiekvienas apie jas turi savo tiesą. Jeigu esate įskaudinti tiek, kad visomis jėgomis stengiatės išbraukti buvusį vyrą ar žmoną iš savo gyvenimo ir dėl to draudžiate jam ar jai lankyti vaiką – giliai įkvėpkite ir pagalvokite. Juk vaikas tokių jausmų savo tėčiui ar mamai nejaučia, juos sieja visai kitokie santykiai. Ir jeigu gyventi santuokoje „dėl vaiko“ nėra prasmės, dėl jo palaikyti minimalius santykius su buvusiu sutuoktiniu reikia. Jums jis – „buvęs vyras, buvusi žmona“, tačiau vaikui jis netapo „buvusiu tėčiu, buvusia mama“. Ir niekas neturi teisės atimti iš jo galimybės bendrauti su bet kuriuo iš tėvų.

Nauji partneriai – „naujas tėtis“ ir „nauja mama“?

Apie tai, kad tėtis ar mama nori pradėti gyvenimą su kitu žmogumi vaikui reikia pranešti pamažu. Pradžioje juos galima tiesiog supažindinti ir duoti laiko priprasti vienam prie kito. Šiame etape užtenka paprasto pristatymo pasakant vardą. Bet jokiu būdu ne „Čia nauja (arba kita) tavo mama (tėtis)“.

Paprastai vaikai jautriai reaguoja į tėčio ar mamos gyvenime atsiradusius naujus jiems svarbius žmones. Gali prabusti pyktis, pavydas, net kerštas. Naują partnerį vaikas gali priimti kaip tą, dėl kurio mama ir tėtis išsiskyrė. Ir net jeigu tai nėra tiesa, vaiką į šiuos santykius įveskite pamažu.

Pradėkite nuo bendrų pietų, pasivaikščiojimų parke, venkite intymių apsikabinimų ar bučinių vaiko akivaizdoje. Ir vėl, svarbiausia – kalbėkitės. Čia tinka priminti vaikui apie ką kalbėjotės anksčiau, laikotarpyje iki skyrybų. Jis turi būti tikras, kad naujieji tėvų partneriai nesiekia užimti nei tėčio nei mamos vietos, tačiau jį mylės taip pat kaip jie, rūpinsis ir dalyvaus jo auklėjime.

Turėkite kantrybės. Vaikas neprivalo mylėti naujų jūsų partnerių, pasitenkinkite tuo, kad jis bus su jais mandagus. Daug priklauso ir nuo suaugusiųjų. Jeigu naujasis partneris sugebės vaiką apgaubti švelniais jausmais, palaikys jį, supras, gerbs ir pasitikės – viskas klostysis daug lengviau.

Parengė psichologė Rasa Aukštinaitytė | psichologerasa.eu
Tel. 8~659 53916, el. paštas: rasa.aukstinaityte@gmail.com
Alytus