fbpx

Tradicinės psichologijos ir krikščionybės diskusija
0 (0)

krikscionybe-psichologija

Gyvename nesibaigiančių problemų, rūpesčių ir depresijų pasaulyje…Juk norisi tas problemas pagaliau imti ir išspręsti ar bent jau rasti atsakymus į mums rūpimus klausimus, kad pasijustume bent šiek tiek laimingesni.

Kelių ir šunkelių, kurie galėtų nuvesti į laimę (bet tikrai nebūtinai nuveda), yra nemažai. Du pagrindiniai keliai – amžini priešininkai: Psichologija ir Krikščionybė – kiekvienas jų turi savo pasiūlymus nelaimingam žmogui, tačiau kuris geresnis, ką pasirinkti? Apie viską skaitome toliau ir sprendžiame patys…

  1. Apie žmogaus kančią

Ką sako Psichologija?

  • Kančią reikia pašalinti, kad žmogus nebesikankintų ir jaustųsi gerai. Tą pasiekti yra pasitelkiami įvairūs metodai, pvz.: žmogaus savivertės kėlimas, kaltės pašalinimas ir atleidimas tiems, ant kurių giliai širdyje pyksti ir t.t.

  • Vienas žymiausių psichoterapeutų, kognityvinės-elgesio terapijos pradininkas Albert Ellis teigė, jog religija prisideda prie psichologinio sielvarto didinimo. Dievas, nustatydamas žmonėms Įsakymus, pvz.: drausdamas nesantuokinius lytinius santykius, žaloja emocinę žmogaus sveikatą, taigi dauguma žmogaus kančių kyla dėl šių Dievo draudimų.

  • Kai žmogui nepadeda psichoterapija, jam yra skiriamas medikamentinis gydymas.

Ką sako Krikščionybė?

  • Dievas skyrė mums kentėjimus, kad priartintų mus prie Kristaus. Laiške filipiečiams 3:10 sakoma: „Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti”.

  • Jėzus taip pat kentėjo, tačiau tai turėjo tikslą. Laiške hebrajams (žydams) 5:8-9 rašoma: „Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi”.

  • Kentėjimai formuoja mūsų charakterį. Petro pirmame laiške 5:10 sakome:“O visų malonių Dievas, pašaukęs jus į savo amžinąją garbę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, pastiprins, pastatys ant tvirto pagrindo.”

  • Dažniausiai, mūsų kentėjimus sukelia nepaklusnumas Dievo įsakymams. Jėzaus pasekėjai (krikščionys), užuot teigę, kad Jo įsakymai sukelia neurozes, yra įgalioti laikytis Jo įsakymų ir taip sumažinti savo kančias.

  • Krikščionys žino, kad kančios nėra nei neišvengiamos, nei nesibaigiančios. Evangelijoje pagal Matą 5:4 rašoma: “Palaiminti liūdintys; jie bus paguosti.”

Kas teisus? Tiesa ir praktika tokia, kad dauguma žmonių, kurie išbandė gyvenimą vardan malonumo, nepaisydami Dievo draudimų ir pamokymų, anksčiau ar vėliau suprato, kad toks gyvenimas yra nepilnavertis ir tuščias. Tik atradus Dievą ir Jam tarnaujant, atsiranda gyvenimo prasmė ir pilnatvė. Vaistai gali nuslopinti skausmą ir žmogus kuriam laikui gali pasijusti geriau, tačiau tai ilgainiui išsivysto į priklausomybę nuo vaistų, o tai ne tik nesutvarko, bet ir dar labiau pagilina problemas.

  1. Apie meilę sau

Ką sako Psichologija?

  • Mes turime mylėti save. Krikščionių dažnai klausiama: „Kaip mes galime mylėti kitus kaip save, jei pirmiausia mes nemylime patys savęs?“

  • Daugelis psichologų (nors tikrai ne visi) tiki, kad reikia padėti žmogui pamatyti jo gerąsias savybes, kad jis labiau save pamiltų, ir tai panaikins daugelį jo problemų.

Ką sako Krikščionybė?

  • Jėzus moko mus visai kitaip. Eangelijoje pagal Matą 16:24-25 sakoma: “Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.”

  • Apaštalas Paulius taip pat praktiškai išbrokavo meilės sau mąstymą. Antrame laiške Timotiejui 3:1-2 jis sako: „Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai”

Kas teisus? Su tuo, kuo krikščionys tikėjo ilgą laiką, dabar pradeda sutikti ir šiuolaikinis mokslas. Britų Kolumbijos ir Harvardo universitetai atliko įdomų tyrimą, kuriame studentai buvo paprašyti įvertinti savo laimės lygį (balais). Tuomet atsitiktine tvarka jiems buvo išdalinti vokai, kuriuose buvo paslėpta nuo 5 iki 20 dolerių. Pusė studentų turėjo išleisti rastus pinigus sau ir savo poreikiams, o kita pusė – nupirkti dovaną kažkam kitam. Tai padarius, studentai vėl buvo paprašyti įvertinti savo laimės lygį. Tyrimo rezultatai parodė, kad pinigų kiekis, kurį jie išleido neturėjo jokios įtakos laimei, tačiau tie, kurie turėjo nupirkti dovaną kitam žmogui, buvo laimingesni nei tie, kurie pirko daiktus sau (Schmid, R. E. (2008). Study: Better to give than receive. Associated Press). Taigi meilė sau nesuteikia tokios laimės, kokią suteikia meilė kitiems. Ir tam visai nebūtina mokytis pirmiausia mylėti save.

  1. Aukšta savivertė (savigarba)

Ką sako Psichologija?

  • Savigarba ir savęs vertinimas yra esminiai dalykai psichinei sveikatai.

Ką sako Krikščionybė?

  • Evangelija moko priešingai – siekti ne aukšto savęs vertinimo, bet paklusnumo, nuolankumo, kuklumo:

    • Evangelijoje pagal Luką 17:10 Jėzus sako: „Taip ir jūs, atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti.’“

    • Evangelijoje pagal Matą 8:8 šimtininkas atsako Jėzui:„Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks”. Užuot priekaištavęs dėl menkos savigarbos, Jėzus pagyrė jį dėl jo tikėjimo.

    • Kitame pavyzdyje Evangelijoje pagal Matą 3:11 Jonas Krikštytojas, sako: “Aš jus krikštiju vandeniu atsivertimui, bet po manęs ateis galingesnis už mane; aš nevertas jam nė apavo nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.”

    • Apaštalas Paulius taip pat įtikinėjo savo laiškuose, Laiške filipiečiams 2:3: ”Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save”.

    • Kalbėdamas apie save Paulius sako, Laiške romiečiams 7:24: “Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!”

  • Jei Jėzus mirė baisia mirtimi, kad sumokėtų už mūsų nuodėmes, tad mes neturime jokios priežasties puikuotis. Kai tampi Jėzaus mokiniu, išmoksti nukreipti savo mąstymą nuo paties savęs.

  • Jokūbo laiške 4:6 rašoma: “Bet jis duoda dar didesnę malonę, ir todėl sakoma: Dievas priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems teikia malonę.

Kas teisus? Atlikti tyrimai atskleidžia, kad savigarbos didinimas gali būti ir žalingas. Pilni kalėjimai žmonių su pernelyg aukšta saviverte. Tyrimai parodė, kad žmonės su pernelyg aukšta saviverte yra labiau linkę į smurtą ir rasizmą. JAV populiarus mokslinis žurnalas „Scientific American“ rašė, kad paaugliams su aukšta saviverte yra mažiau draudžiama, dėl to jie labiau ignoruoja įvairias rizikas ir pavojus, anksčiau pradeda lytinį gyvenimą (Roy F. Baumeister, J. D. (2004, December 20). Exploding the Self-Esteem Myth.). Jaunimas su aukšta saviverte neretai pervertina savo galimybes ir tai trukdo pasiekti geriausių rezultatų moksle, darbe. Taigi aukšta savivertė prieštarauja produktyvumui. Štai kaip skambėjo vieno naujienų straipsnio antraštė “Studentai Amerikoje gali gauti žemus įvertinimus, bet jie vis tiek yra patenkinti savimi“. Laimei, ne visi psichologai tiki, kad žmogui būtina aukšta savivertė.

  1. Pykčio išliejimas

Ką sako Psichologija?

  • Vienas žymiausių JAV psichologų Dr. Robert Epstein, kalbėdamas apie pykčio išliejimą, sako: psichologinis skausmas yra rezultatas slopinamos energijos, likusios mumyse dėl kažkokios neišspręstos problemos ar traumos. Kai kažkas mums primena seną nemalonią patirtį, tai išsiveržia stipriomis emocijomis. 1960 m. buvo madingos terapijos, kurių metu žmonės rėkdavo arba būdavo įvaromi į panikos būsenas tam, kad išlietų savo pyktį.

  • Dauguma žmonių ir šiandien vis dar tiki, kad pyktis yra tam tikra jėgos rūšis, kuri gali būti sutramdyta, jį išliejant.

  • Žymus psochoterapeutas Dr. Paul Meier, turintis nuosavą kliniką ir parašęs daug savipagalbos knygų, moko, kad neišleistas pyktis sukelia depresiją ir todėl rekomenduoja išleisti pyktį verbaliai (žodžiu), kalbant apie jį.

Ką sako Krikščionybė?

  • Pykčio išliejimas sukelia dar daugiau pykčio ir tampa įpročiu, o visos mūsų nuodėmės yra įpročiai. Kuo ilgiau praktikuoji kažkokią nuodėmę, tuo sunkiau sustoti.

  • Su Dievo pagalba, mes galime kontroliuoti savo pyktį. Patarlių knygoje 14:29 rašoma: „Kas negreit supyksta, tas turi daug supratimo, o kas ūmaus būdo, tas aukština kvailumą.” Taip pat Laiške efeziečiams 4:31: “Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis.” Laiške kolosiečiams 3:8 rašoma: „Bet dabar visa tai pameskite ­ piktumą, nirtulį, nelabumą, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų.”

Kas teisus? Nors dauguma moko, kad pyktis gali būti paslėptas ir yra sveika jį išleisti, atlikti tyrimai parodė priešingus dalykus. Kai išreiški pyktį, jis didėja. Pavyzdžiui, kai vaikai skatinami išreikšti pyktį, jie tampa agresyvesni ne tik tuo momentu, bet tai pasireiškia ir tolesniame jų elgesyje. Nors žmogus gali iš pradžių jausti vidinį palengvėjimą, leisdamas „viskam išeiti“, tačiau pyktis niekur nedingsta. Pykčio liejimas tampa priklausomybe ir toliau auga bei sukelia dar daugiau problemų. JAV psichologė ir tyrėja Dr. Carol Anne Tavris savo straipsnyje „Paskleistas pyktis“ (angl. “Anger Diffused“) teigia: „Psichologinis teiginys, kad pyktį reikia išleisti nepasiteisina praktikoje. Tyrimų įrodymai rodo visiškai priešingus dalykus: pykčio išliejimas daro tave piktesnį, įtvirtina pykčio požiūrį ir sukuria priešiškumo įprotį.“ (Carol Tavris, “Anger Diffused.” Psychology Today, November 1982, p. 29)

  1. Apie praeities problemas ir atgaivintus prisiminimus

Ką sako Psichologija?

  • Psichoterapija, ir ypač psichoanalizė, sutelkia dėmesį į praeities problemų gvildenimą: kažkur žmogaus praeityje yra raktas, kuris atrakins…kažkokias duris.

Ką sako Krikščionybė?

  • Evangelija moko, kad ateina laikas pamiršti praeitį, ir ypač problemas. Biblijoje nėra nė vieno pasiūlymo grįžti mintimis į vaikystę tam, kad pagytume. Vietoj to, apaštalas Paulius sako Laiške filipiečiams 3:13-14: „Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn,  į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje.” Laiške filipiečiams 4:8: „Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga.”

  • Nėra jokios naudos iš naujo kapstytis praeityje.

  • Mes turime besąlygiškai atleisti kitiems už praeities skriaudas ir judėti tolyn. Nesusitaikę su kitais, kuriems turime atleisti mes ar kurie turi atleisti mums, negalėsime judėti pirmyn.

Kas teisus? Pagalvokite patys, ar gali būti naudinga ir konstruktyvu kiekvieną savaitę savaitė po savaitės iškeldinėti praeitį į paviršių, ypač jei Jūs tai darote neturėdami tikslo atleisti? Tai mažų mažiausia nenaudinga, o gali būti ir nuostolinga. Analizuojama praeitis, ieškant atsakymų ir iškeliant prisiminimus, kurie susimaišę su vaistais, gali tapti išgalvoti, gali padaryti didelę žalą žmogui.

  1. Kas padeda mums pasveikti?

Ką sako Psichologija?

  • Psichologai nuodėmę vadina „priklausomybe“ arba „liga“. Žmogus turi valdyti save vardan kažko kito.

  • Yra siūloma apie 400 skirtingų ir nuolat besikeičiančių psichoterapijos metodų, kurie neretai prieštarauja vienas kitam. Pagaliau tai, kas tinka vienam žmogui, gali netikti kitam.

  • Yra keletas terapijų, kurios apeliuoja į aukštesnę jėgą, tokią kaip Dievas, kuri yra mūsų išgyjimo šaltinis.

  • Jei psichoterapija nepadeda, gydytojas skirs vaistus.

Ką sako Krikščionybė?

  • Jėzus mūsų įpročius ir ligas pavadino „nuodėme“. Visos nuodėmės yra priklausomybės. Evangelijoje pagal Joną 8:34-36: „Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas. Bet vergas ne amžinai namuose lieka, tik sūnus lieka ten amžiams. Tad jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi“.

  • Evangelijoje pagal Matą 13:15 rašoma apie tai, kaip žmonės pamėgo nuodėmiavimą, dėl to nepasveiks: „Šitos tautos širdis aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau.“

Kas teisus? Paklusnumas Jėzaus Evangelijai gali išgydyti visus psichinius sutrikimus. Jūs gaunate sveiką protą (galią mąstyti teisingai). Daugybė žmonių, kurie atsigavo po psichinių sutrikimų, įrodo, kad ši galia yra reali. Antrame laiške Timotiejui 1:7 sakoma: „Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią.“ Na, o vaistai nėra tikras išgydymas, jie turi ne tik pašalinį poveikį, bet ir bukina jausmus bei nuima atsakomybę patiems pakeisti savo elgesį.

  1. Pagrindinis dėmesys

Psichologijos koncentracija

  • Tai, apie ką kalbatės su psichologu kartą per savaitę, kiekvieną savaitę savaitė iš savaitės. Dažniausiai kalbama apie problemas.

Krikščionybės koncentracija

  • Evangelija pagal Morkų 12:30 atskleidžia krikščionių koncentraciją: “tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis.” Malachijo knygoje 3:16-17 rašoma: “Taip bijantieji VIEŠPATIES kalbėjo vienas kitam. VIEŠPATS atkreipė dėmesį ir išgirdo, – jo akivaizdoje buvo užrašyti atminimo knygoje tie, kurie bijojo VIEŠPATIES ir pasitikėjo jo vardu. Jie bus mano, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS, – ypatingas mano paveldas tą dieną, kurią veiksiu. Pasigailėsiu jų, kaip pasigaili tėvai vaikų, kurie jiems tarnauja.”

Kas teisus? Nuolat galvodamas apie savo sutrikimus arba didžiules nesuskaičiuojamas problemas, būsi pastoviai prislėgtas, ir Jums mažų mažiausiai atsiras kokia nors neurozė. Koncentruodami dėmesį į Dievą ir Jo valią, depresiją pašaliname ir įprasminame savo gyvenimą.

  1. Dar keletas klausimų pamąstymui

Psichologija

  • Kiekvienam pacientui vieno užsiėmimo metu skiriama viena valanda, nepaisant to, jeigu pacientas yra neviltyje ir jam reikia daugiau laiko, nes už durų jau laukia kitas pacientas.

  • Ar įmanoma turėti artimą, draugišką ryšį su psichologu, ar gali kreiptis į jį kai Tau labiausiai reikia, o ne tada, kai paskirtas vizitas, pvz. vakare ar savaitgalį? Jeigu negali, ar Tau reikalingi šie paviršutiniai ryšiai ir ar jie gali padėti žmogui, sergančiam gilia depresija?

  • Psichoterapija – ilgalaikis procesas, užtrunkantis savaites, mėnesius, metus. Tai gali išsivystyti į priklausomybę nuo psichologo.

  • Psichologas ima fiksuotą mokestį už valandą nepriklausomai nuo problemos pobūdžio. Tai verslas.

  • Pacientas psichologą laiko viršesniu, mokytoju ar guru dėl jo turimo išsilavinimo ir žinių.

Krikščionybė

  • Su Dievu galima praleisti tiek laiko, kiek nori (maldos forma).

  • Jėzus yra artimiausias ir geriausias krikščionio draugas, į kurį galima kreiptis bet kuriuo paros metu, bet kurioje vietoje (ir ne tik bažnyčioje!).

  • Jėzus gali išgydyti nuo bet kokios depresijos akimirksniu, nes Jis turi tokią galią. Ne visuomet tai įvyksta akimirksniu, bet ir laukimas turi prasmę tam, kad įvyktų kažkokie svarbūs pokyčiai mūsų gyvenime, nes viskas, ką daro Dievas su mumis, turi prasmę.

  • Biblijoje niekur nerasime šventųjų, kurie imtų pinigus už pagalbą kenčiantiems. To nedarė ir Jėzus, gelbėdamas ir gydydamas žmones. Galima ginčytis, kad juk mokama dešimtinė bažnyčioje, tad kodėl nesumokėjus psichologui? Tai tikrai taptų problema, jei bažnyčia pradėtų rinkti mokestį tik tam, kad atliktų savo pareigą, tačiau taip dažniausiai nėra, ir dešimtinės yra laisvanoriškos žmonių aukos, kad bažnyčia turėtų išteklių vykdyti savo misiją žemėje.

  • Evangelijoje pagal Matą 23:10-12 sakoma apie kitų žmonių laikymą viršesniais:

    • „Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus. Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“.

    • Jokūbo laiške 3:1-2: “Mano broliai, nesistenkite daugelis būti mokytojais. Žinokite, kad mūsų laukia griežtesnis teismas. Juk mes visi dažnai nusižengiame. Kas nenusideda kalba, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną.”

Taigi, kaip krikščionys mes esame pacientai, o Jėzus – vienintelis nuostabus mūsų psichologas, mokytojas ir patarėjas. Neteisinga išaukštinti kažkurį žmogų, nes žmonės klysta. Kai aukštiname klystantį žmogų, jo klaidos priverčia suklupti ir kitus. Galbūt tas žmogus, kurį tu laikai mokytoju, pats kenčia nuo depresijos, destrukcinio ar net kriminalinio elgesio?

12 žingsnių programa

Psichologijos 12 žingsnių programa, gydanti depresiją

Jų yra šimtai (galite patikrinti Google paieškoje), dauguma jų prieštarauja viena kitai. Kai kurios tiesiog neefektyvios, o kai kurios net pavojingos. Anot prichologų, tiesa gali būti prieštaringa ir gali keistis. Nauja tiesa gali pakeisti seną tiesą, kai atsiranda nauja tiesa. Tad atviras klausimas Jums: „Ar norite priklausyti nuo tokios tiesos, kuri vienądien gali pasikeisti?

Krikščioniška 12 žingsnių programa, gydanti depresiją

Jono pirmame laiške 2:21 rašoma apie vieną vienintelę tiesą: „Rašiau jums ne kaip nežinantiems tiesos, bet todėl, kad pažįstate ją ir iš tiesos negali kilti joks melas.“ Krikščionys skelbia tą pačią Evangeliją jau daugiau nei 2000 metų. Tiesa, kuri niekad nesikeičia, padėjo nesuskaičiuojamai daugybei žmonių pasveikti nuo alkoholizmo, narkotikų priklausomybės, nekontroliuojamo pykčio ir daugybės kitų psichinių sutrikimų bei depresijų.

O štai toji vienintelė 12 žingsnių programa:

1 žingsnis – eik ir surask žmogų, kuriam reikia Tavo pagalbos; patarnauk jam laisvai ir pasiaukojančiai be jokio užmokesčio.

2-12 žingsniai – kartok 1 žingsnį.

Jei ši 12 žingsnių programa nepadeda tau nugalėti depresijos iš karto, kartok programą iš naujo.

Pabaigai: trumpas testas

Tarkim, yra viena jauna moteris, kuri kenčia nuo depresijos. Tu gali padaryti vieną iš šių dalykų, kad jai palengvėtų:

  • Parekomenduoti jai apsilankyti pas psichologą ir patikinti ją, kad po kelių sesijų ji pasijus geriau.

  • Su keliomis moterimis nusipirkti kažką skanaus ir nueiti jos aplankyti. Sutvarkyti jai namus, pažiūrėti vaikus ar atlikti kitą paslaugą jai, be jokio užmokesčio. Neteisti, nesmerkti, nepamokslauti dėl to, kad ji jaučiasi pavargusi ir prislėgta, bet pabūti kartu, išklausyti, padėti.

Ką pasirinksi Tu, kad padėtum šiai moteriai?

Ką norėtum, kad padarytų Tau, jei būtum tos moters vietoje, kamuojamas depresijos?

Parengė manokaledos.lt
Šaltinis: Jeff Barnes studija „Christianity vs. Modern Psychology“

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

12 Responses

  1. AS parašė:

    Jau seniai laukiau sitokio straipsnio, nes pati blaskausi tarp vieno ir kito, t.y. tarp smegenu ir sirdies.

  2. AS parašė:

    niekas nepralostu pasirinkes abu variantus

  3. Rolandas parašė:

    Nepavadinčiau šio straipsnio diskusija, ypač kalbant apie apibendrinimus – varymas į vienus vartus ir tiek – labai jau šališkas straipsnis.
    Tiek psichologija, tiek krikščionybė turi savų pliusų ir savų minusų.
    >> Paklusnumas Jėzaus Evangelijai gali išgydyti visus psichinius sutrikimus. Jūs gaunate sveiką protą (galią mąstyti teisingai).
    Apie kokį sveiką protą eina kalba, jei žmogus nepriima jokios atsakomybės už save ir gyvena pagal kažkieno kito (įsivaizduojamo) valią?
    Sutinku su tuo, kad žmogus gali imti Jėzų kaip už pavyzdį ir skleisti gyvenime tas pačias vertybes bei pagal jas gyventi.

  4. Jokūbas parašė:

    Labai geras straipsnis. Mano gyvenime taip pat veikia Dievas ir esu dėl to laimingas. Biblijoje daugiau išminties nei visose psichologijos knygose sudėjus. O jeigu norite išlaikyti tikėjimą, jums reikia bendraminčių. O tokių yra bažnyčiose. Aš pats einu į bažnyčia ir ten labai gera. Aš ne katalikas ir einu į bažnyčia kur giedamos šiuolaikiškos giesmės ir ten nėra apeigų kaip katalikų bažnyčioje. Taigi jei norite nueiti į bažnyčia, kurios pagrindas tikėjimas, o ne religija, parašykite man. moviewizard3@gmail.com

  5. Zzz parašė:

    Bernardinuose vieta tokiems straipsniams. Kas būtų iš kitų mokslo šakų jei leistume religijai aiškinti „tiesas“?! Pagal krikščionybę dinozaurai su žmonėmis gyveno, žemė — visatos centre, žemė tik 6000 metų senumo ir t.t. ir t.t. Gal sutariam taip: mokslas nesikiša į religinius reikalus, o religija tegul nesikiša į mokslo reikalus. Beje šiame straipsnyje paskelbta informacija yra žalinga tiems kurie serga šia liga.

  6. Gabija parašė:

    Pasirodė, kad surinkti labai paviršutiniški argumentai, ypač, kai perteikiama krikščionybės pozicija. Tas, kas gilinasi į ją ir bando gyventi su Dievu taip, kaip Bažnyčia moko, žino, kad viskas nėra taip paprasta, todėl kas nors, paskaitęs šitą staripsnį, gali sugalvot, kad nuo šiol nebeišreikš pykčio, bus nusižeminęs, nemylės savęs ir taip toliau, ir pagis iš visų savo ligų. O po savaitės viskas bus lygiai taip pat, kaip prieš tai, todėl nuspręs, kad visa tai nepadeda. Bet tiesa ta, kad tikėjimas yra kelias, visas gyvenimas, o ne viena savaitė ar pusmetis. Ir gydymas vyksta nuolat, kai pasiryžti tuo keliu eiti. O mano pastebėjimai būtų tokie: 1. Kentėti nereikia vien tam, kad kentėtum. Kentėti reikia su viltim, kad tai baigsis ir po tos kančios kažko išmoksi. 2. Mylėti save reikia. Tai neiškia, nekaltinti savęs dėl visų pasaulio nelaimių, nes tai veda į depresiją. Bet matyti gėrį ir savyje, ir kituose žmonėse. 3. Tikras nuolankumas yra ne tada, kai galvoji, kad kitas žmogus yra apsoliučiai teisingas, todėl turiu jo klausyti, bet kai turi savo nuomonę ir nesistengi kitam įrodyti, kad ji vienintelė teisinga. 4. Pyktį laikyti savyje yra nesąmonė, nes jis turi sąvybę kauptis. O paskui prasiveržia vistiek. Pyktis tėra žmogaus psichologinė reakcija į kito žmogaus kažkokį veiksmą, žodį, charakterio bruožus ir dėl to niekas nėra kaltas, tiesiog žmonės yra skirtingi ir skirtingai elgiasi. Todėl pykčio nereikia išlieti, bet galima kalbėtis su tuo žmogum, ant kurio pyksti, apie tai, kas sukėlė pyktį ir ieškoti kompromiso. Bet nereikia kaltinti.
    O iš patirties galiu pasakyti, kad Jėzus tikrai yra geriausias gydytojas, pas kurį verta eiti ir su Juo kalbėtis.

  7. Rima parašė:

    Kad padėtų antrasis pasirinkimas, reikia nuoširdžiai tikėti. Nepavyks tapti krikščioniu vien dėl to, kad nutarei išsigydyti depresiją. Egzistencinės paieškos panardins tik dar giliau…
    Antra pastabėlė. Kas iš tikrųjų serga depresija – draugės su pyragu ar jauna moteris? Argi ne ji turėtų eiti su pyragu pas vargšus kaimynus?

  8. Marius parašė:

    Sutinku, kad kaip pavyzdi reikia imti Jezu, bet krikscionys ir Jezus bendro beveik nieko neturi, jie tuo tik naudojasi, ar buvot kas sutikes krikscioni, kuris priimtu i namus ir pavalgydintu alkana? kam tos taisykles, jei jomis nesivadovauja… Arba turetu gyventi vadovaudamiesi visomis taisyklemis, arba nesivadinti saves krikscionymis, cia tik mano nuomone…

  9. R parašė:

    Kvailas zmogus skirtingose religijose pamatys tik ju trukumus,protingas kitoki kelia kuris veda ten pat(yra pasakes vienas zmogelis). Manau,kad sitoj vietoj irgi tiktu sitas posakis,juk tiek psihologija tiek religija skirta zmogui padeti… Tai kodel nesujungus ziniu is abieju nepabandzius savo kailiu kas veikia ir nesusikurus savo gyvensenos ? O straipsnis tikra labai saliskas todel sugadino visa malonuma skaityti….

  10. L parašė:

    Labai vienpusiška ir netiksli krikščioniškos pozicijos interpretacija. Krikščioniškas tikėjimas nereiškia savęs nemylėjimo („mylėk savo artimą KAIP save patį“ t. y. nei daugiau nei mažiau). Beto psichologija ir krikščionybė apskritai yra du skirtingi dalykai: psichologija nėra skirta būti religija, krikščionybė nėra skirta gydyti neurozes

  11. Too parašė:

    Man tai labai patiko šis straipsnis, gal kai kur ir persūdoma krikščionybės naudai, bet daug jame tiesos

  12. ass parašė:

    Manau krikščionybės suprasti vien mačstymu ir protu nepavyks niekada, neberikalo gyvena vienuolynuose vienuoliai ir kiti šventieji atsižada materialių turtų. Juk galėtų pastudijuoti ir abrakadabra viskas aišku. Dėja tikėjimui- reikia įrodymo, įrodymas elgesys…ir tik daug vėliau pamatai kodėl Dievas siūlė laikytis anų ir anų įsakymų, kodėl suteikė tikėjimo dovaną….Suvokimui reikia pažinimo, pažinimui reikia tikėjimo o tada ir atsiveria nepatirti negirdti dalykai. Dvasinius dalykus suvokiame dvasia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.