Tu esi talentingas! arba Kur slepiasi mano talentas?

Jeigu perskaitę pavadinimą nuspendėte, kad tai dar vienas „Sielos namų straipsnis apie kūrybą“, kuris skirtas ne jums, nes „jūs tai jau tikrai ne menininkas“, neskubėkite jo atidėti į šalį. Galbūt šiandien yra pirmoji jūsų naujo – įdomesnio gyvenimo – diena, su kuo jus ir sveikinu :) Tiesiog duokite sau šansą.

Įkvėpimas ir idėjos autoriaus neturi

Man labai patinka mintis, kad įkvėpimas ir talento mūza – tai ne kažkas, kas mums priklauso, ne kažkas, su kuo gimėme ir net ne tai, ką išvystėme. Tai, kas mus patalpina į skryžio ir drugelių pilve būseną neįsimylėjus, tai, kas perkelia į erdvę, kurioje nėra laiko, tai, kas suteikia kūnui sotumo jausmą valandų valandom, nes pamaitina jį kitokia energija, tai, kas už mus mums įdeda žodžius į lūpas, spalvas į paletę, natas ir melodiją į galvą ir tiesiog suteikia garbę visai tai užfiksuoti bei parodyti pasauliui yra ne kas kita, kaip mistinė kūrybos Mūza, kuri pati renkasi, pas ką atskristi ir pas ką pasilikti. Mums nepriklauso nei ji, nei jos atneštos idėjos ir tik iš dalies – jos įkvėpti bei mūsų sukurti darbai.

Dėl to, kas kartą girdėdama komplimentus apie savo paveikslus, piešinius, eilėraščius, dainas, straipsnius ar įkvepiančias kalbas, aš nei kiek neapsimetinėdama sakau, kad „čia ne aš juos sukūriau“. Tai jie kuria mane. Man tiesiog leidžia dalyvauti šiame procese. Jaučiuosi tarsi būčiau tarpininkė tarp tų mistinių jėgų ir formos, kurioje būsimas kūrinys bus užfiksuotas. Tos jėgos iš viso būrio talentingų žmonių išsirinko būtent mane todėl, kad tuo metu buvau atvira širdimi, pasiruošusi priimti idėją neteisdama, nebijodama iš anksto, ką apie tai pagalvos kiti, nusiteikusi ryžtingai ir nuosekliai dirbti, kol paversiu ją realybe.

Taip pat dėl šios priežasties niekuomet nesupratau autorių, drastiškai įsikibusių į savo „autorines teises“, besilaikančių savo EGO iškeltos didybės „čia mano, čia aš viską sugalvojau“ ir paranojiškai visur įžvelgiančių konkurenciją, plagijavimą ir panašius dalykus. Visa tai, ką mes sukuriam, jau plūduriuoja tam tikroje formoje kosminiame sraute. Taigi tas, kas susimeškerioja ir turi kantrybės įgyvendinti idėją pirmas, nebūtinai bus vienintelis tai padaręs. Taip vienu metu skirtinguose pasaulio galuose keli vienas kito nepažįstantys meninkai, rašytojai ar mokslininkai sugalvoja tą patį, bet visgi nei vienas iš jų nėra pradinės idėjos autorius, nes viskas ateina iš Šaltinio.

Kiekvienas turi kokį nors talentą

Labai dažnai girdžiu sakant „ tau gerai, tu talentinga“, arba „ai ne, aš ne meninkė“. Žinot ką? Kiekvienas yra menininkas! Absoliučiai kiekvienas turi kokį nors talentą, puikiai įvaldytą arba dar tiesiog neatrastą gebėjimą daryti kažką labai gerai.

Kalbu ne apie siaurą meno sritį, kuria lengviausia žavėtis ir vertinti (dailė, muzika, literatūra, teatras, šokis). Kūrybos ir įkvėpimo reikia viskam – ir mašinos konstravimui, ir verslo idėjų vystymui, ir naujų receptų kūrimui, ir mokslinių tyrimų vykdymui bei mokslinių darbų rašymui, ir techniniams išradimams, ir duomenų sisteminimui, ir žmonių gydymui, ir savo fizinių galimybių atradinėjimui, ir vaikų auginimui, ir sodo veisimui, ir pedagoginei veiklai, ir išmintingam namų jaukinimui, ir t.t. Esmė ta, kad daugelis save yra nurašę kaip „netalentingus“, sukurtus vidutinybės gyvenimui su tradicine veikla ir tradicinėm pajamom. Jie mano, kad „buvimo įkvėpimo sraute, susiliejimo su mistine Kūrybos mūza“ jausmas yra kažkas tolimo, nepasiekiamo ir skirto ne jiems. Nešiojantis tokią programą širdyje ji tampa realybe, net jei tai ir nėra tiesa.

Tam, kad atrastumėm savo Autentišką Gebėjimą, savo išskirtinį talentą reikia DRĄSOS.

Manot, kad visi dabartiniai pripažinti kūrėjai nuo pat pradžių mėgavosi neišsemiama drąsa ir tikėjimu savimi? Didžioji jų dalis pripažįsta, kad drąsą būti tokiais, kokie yra ir skleisti pasauliui savo idėjas jie išsiugdė žingsnis po žingsnio. Tame procese buvo daug dalykų, kurie trukdė auginti vidinį genijų, bet buvo ir tokių, kurie buvo lemtingi. Apie juos toliau ir pašnekėkime.

Kas trukdo savyje atrasti ir vystyti kūrybinius sugebėjimus?

• 100% tikėjimas kritikų nuomone

Netikėkite, kai jums sako, kad jūs negabūs. Dažnai taip kalba pačių kritikuojančių pavydas, pažiūrų siaurumas ir vidiniai kompleksai, leidžiantys pasijausti gerai tik pažeminus šalia esantį. Daug metų maniau, kad aš neturiu klausos ir balso, nes taip man leido suprasti dainavimo vadovė. Dar kiti sakė, kad mano paveikslai keisti, neįprasti, per ryškūs, ne akademinio stiliaus ir dėl to jie niekam nepatiks. Literatūros kritikas studijų laikais sudirbo mano eilėraščius. Gebėjimas rašyti straipsnius taip pat ne kartą buvo kritikuojamas ir teisiamas. Jeigu visąlaik būčiau klausiusi tų „specialistų“ nuomonės, šių eilučių dabar nerašyčiau, nieko nepieščiau, nekurčiau, nedainuočiau ir meno terapijos užsiėmimų nevesčiau, nes manyčiau, kad esu menkysta, kuriai geriau jau galvos per aukštai nekelti.

Žinoma, yra ir kita medalio pusė. Tai visiškai neadekvatus savęs vertinimas, kurio pavyzdžiai kartais sukelia sukrečiantį svetimos gėdos ir komiškumo jausmą. Kalbu apie žmones, kurie lipa ant didžiosios scenos, skelbdami pasauliui apie savo didybę ir išskirtinius sugebėjimus, būtinai tai daro garsiai, viešai ir su neslepiama, visiškai neadekvačia arogantija, kai tokių gabumų iš tiesų neturi. Tokių pavyzdžių gausu visokiuose talentų šou, kuriuos žiūrint kyla tik viena mintis: „Ar tas žmogus matė save veidrodyje/klausėsi savęs iš šono?

Tai jokiu būdu nereiškia, kad jeigu nesate genijų genijus, tai geriau jau net nepradėti. Tokių šou dalyviai sako, kad atėjo kitiems įrodyti, kad GALI (dainuoti, šokti ir t.t.). Bet jeigu turi stiprų vidinį tikėjimą ir meilę tam, ką darai, ar tau iš viso reikia kam nors ką nors įrodinėti?

Juk talentą vystyti galima neskubant ir nebūtinai iš karto šokant į tiesioginį eterį ar ne? :)

• Nuolatinis lyginimasis su kitais ir konkurencija

Baisiausi gyvenimo džiaugsmo, kūrybinės laisvės ir savivertės žudikai yra pavydas bei liguista konkurencija. Jei kaskart kurdami naują idėją žvalgysitės aplinkui, ar ginkdie kas nors nepadarė geriau-gražiau-efektyviau, visą savo energiją iššvaistysite baimėms ir abejonėms, o smagiu kūrybiniu procesu taip ir nepasimėgausite. Jeigu ieškosite, visada rasite geresnių už jus. Dar niekas neįgavo daugiau pasitikėjimo šnairuodamas į konkurentus. Tokiu būdu tik griauname ir taip svyruojančią savivertę arba springstam nuodingomis pavydo sultimis.

Prisiminkite, kad jūs einate savo keliu. Jūsų idėja yra jūsų idėja. Jūsų klientai visuomet yra jūsų klientai. Jūsų kūrybos vaisiai visuomet pritrauks tuos žmones, kuriems reikia būtent jūsų talento, stiliaus ir kūryboje išreikšto požiūrio. Būkite savimi.

• Neturiu laiko kūrybai

Turbūt pats dažniausiais pasiteisinimas, kodėl iki šiol nevystome savo kūrybinių idėjų yra laiko stoka. Viskas skamba logiškai. Kada gi čia kursi, jei po visos dienos darbų dar reikia susitvarkyti, vakarienę pagaminti bei šeimai laiko skirti. O net jeigu ir atrandam valandą kitą miego sąskaita, išeikvojus visą energiją malonumo neteikiančiam darbui, pavargę ir nelaimingi, įkvėpimo kūrybai, kažin, ar rasim. O kas sakė, kad kūrėjo kelias yra lengvas ir nereikalaujantis jokių pastangų?

Su pavydu žiūrite į žmones, turinčius kasdien laiko kūrybai? Svarstote, kaip jiems pavyksta suderinti įprastinį darbą ir kūrybinę veiklą? Nesuprantate, iš kur jie semiasi jėgų?

Aptarkime visus tris punktus nuo galo. Jėgos kūrybai atsiranda bekuriant. Čia iš serijos „apetitas ateina bevalgant“. Kai pasineriame į autentišką, malonumą teikiantį procesą, neprisirišdami prie to, kas iš to gausis, tiesiog besimėgaudami buvimu „sraute“, mes pasisemiam milžinišką energijos kiekį. Tuomet pamirštame apie nuovargį, rūpesčius ir pasineriame į tam tikros meditacijos formą, į saugią vidinę erdvę, kuri mus užpildo ramybe ir džiaugsmu.

Kūrybinės ir darbinės veiklos suderinimui, mano manymu, labai svarbus, teisingas veiklos prioritetų susidėliojimas. Žinoma, idealu, jei darbo valandos nėra ilgos arba galime apskritai atsisakyti darbo, kuriame negalime realizuoti savo kūrybinio potencialo. Visgi drąstiškos rizikos imtis visai nebūtina. Tam, kad į mūsų gyvenimą ateitų kūryba, nereikia mesti darbo – užtenka tinkamai paskirstyti turimą laisvalaikį. Manote sėkmingi menininkai turi laiko betiksliam TV žiūrėjimui, kabėjimui FB, interneto portaluose ar pagiežingiems pletkams su draugais prie vyno taurės? Jei visus savo savaitgalius, atostogas ir dauguma vakarų po darbo sudėtumėt į krūvą, gautųsi milžiniškas valandų kiekis. Kaip manot, ar jame įstengtumėt rasti laiko tam, kas jus daro laimingu, kas jus daro KŪRĖJU?

• Baimė būti neoriginaliu

Bijote pareikšti pasauliui apie savo idėją tik dėl to, kad ji greičiausiai neoriginali, banali, arba dar blogiau – jau kažkieno kito realizuota?  Bet juk visos idėjos jau seniai yra sugalvotos ir visi išradimai padaryti. Ar tai reiškia, kad reikia nustoti kurti?

Kiekvienas kūrėjas, perleidęs idėją per savo asmeninį stilių ir prizmę, gali drąsiai pateikti ją pasauliui kaip savo, nes tai – jo autentiškas temos išjautimas. Vieni menininkų kūriniai įkvepia kitus ir tai, mano manymu, ne plagijavimas, o dalyvavimas grupiniame interpretacijų kūrime. Kuo daugiau įvairių gėlių pievoje, tuo ji margesnė ir gražesnė.

Kartais atsitinka ir taip, kad interpretacija pasirodo besanti geresnė už orinigalą. Vienas dažnesnių tokių pavyzdžių – už originalią versiją daug įspūdingesnis dainos „coveris“, t.y. perdainuota atmaina.

Taigi nebijokite interpretuoti, išlikdami autentiški, nes tai – vertingiausia kūrybos dalis.

• Kartelės išsikėlimas per aukštai
  

Manote, kad rašytoju verta būti tik tuomet, jei galite rašyti neblogiau nei V. Folkneris, J. Džoisas ar bentjau D. Braunas? Taip jūs tik kuriate apribojimus, neleidžiančius atsiskleisti jūsų talentui. Kūryba yra begalinis malonumas – tai kam jį iš savęs atimti, stengiantis iššokti aukščiau bambos?

Viena dažnesnių mano pažįstamų kuriančių žmonių pateisinamų priežasčių, kodėl jie iki šiol neplėtoja savo idėjos, yra atsakymas: „Kam tai įdomu? Ar tu žinai, kiek Lietuvoje yra genialių siuvėjų/mezgėjų/kulinarų/renginių organizatorių ir t.t (įsirašykite savo mėgstamą veiklą)? Bet jei taip anuomet būtų mąstę visi dabartiniai meno, verslo ir kitų sričių guru, ar jie šiandien būtų ten, kur jie yra? Perfekcionizmas yra liga, kuri yra naudinga tik išnaudojančiam darbdaviui, ir ją reikia gydyti.

Kitas niuansas – leidimas sau patirti nesėkmes ir kūrybinės abstinencijos laikotarpius. Paklauskite bet kurio sėkmingo verslininko, kiek idėjų žlugo tol, kol jis sukūrė kažką, kas pagaliau atnešė jam sėkmę. Kiek pasaulinio lygio dailininkų, rašytojų, šokėjų, aktorių ir kitų sričių meninkų buvo pasmerkti išmokti kristi ir keltis, balansuoti tarp nuolatinių sėkmių ir nesėkmių, priimant ir vienas, ir kitas kaip neišvengiamą kūrybos procesą. Jeigu jie tai sau gali leisti, vadinasi, galite ir jūs. Taigi, nebūkite sau per griežti.

• Vargstančio ir kenčiančio menininko idėja

Kita labai dažna priežastis, kodėl Lietuvoje ir kitose šalyse, yra sąmoningai kratomasi vidinio kūrybos poreikio, slopinant jį praktiškomis profesijomis, nes ji „yra nepelninga.“ Kenčiančio, sergančio, išprotėjusio, skurstančio menininko įvaizdis iš tiesų dvelkia kažkokia romantika ir rimtumu, bet jame nėra svarbiausio – kūrybinio proceso džiaugsmo. Kaip manot – gal jau metas pakeisti šį ilgai klestėjusį „skurdo programą“ skleidžiantį menininko vaizdinį kitu? Kasdien atsiranda vis daugiau lengvai, su malonumu, su įkvėpimu, o ne ilgose kančiose kuriančių žmonių, kurie puikiai iš to pragyvena. Pokyčiai gali prasidėti jau vien pakeitus vidinio autosabotažo idėją, teigiančią, kad pasirinkęs kūrėjo kelią, privalote kankintis, ilgai ir sunkiai dirbti, jei norite sulaukti sėkmės ir sukurti finansinę gerovę. Geriau pabandykite kasdien sau ir kitiems bent jau mintyse skelbti apie tai, kad kurti yra lengva ir smagu, kad kūrybinė energija visuomet transformuojasi į komfortiškų pajamų srautą – rezultatai jus gali nustebinti.

• Nekantrumas ir paviršutiniškumas vietoje atkaklumo

Taip, iš tiesų yra žmonių, turinčių prigimtinius talentus, kurie atsiskleidė vos jiems pradėjus šnekėti ar vaikščioti. Šie atvejai, mano manymu, yra tikrų tikriausias reinkarnacijos įrodymas, kai naujai atgimusi siela atsineša ankstesniuose gyvenimuose išvystytus talentus. Daug dažnesnis atvejis – savo gebėjimų, kurių naudojimas mums teikia įkvėpimą, laisvės ir laimės pojūtį, lavinimas.

Ar žinojote, kad vienos turtingiausių ir geriausiai apmokamų pasaulio rašytojų J. K. Rowling (knygų serijos apie Harį Poterį autorė) pirmąjį rankraštį atmetė net 12 leidyklų? Tik po metų knygą sutiko išleisti leidykla „Bloomsbury“, vadovo 8-metei dukrai paskaičius pirmąją kūrinio dalį. Tokias pačias „ilgo kelio į sėkmę“ istorijas galėtų papasakoti daug žinomų menininkų, kažkada tiesiog dariusių tai, kas jiems patinka ir nenuleidusių rankų net po kelių nesėkmių.

Todėl jeigu šiandien mokate kažką daryti gerai, darykite tai kasdien – sistemingai, atkakliai, su meile – ir vieną dieną neabejotinai tai darysite talentingai ir puikiai. Nenuleiskite rankų kas kartą patyrę nesėkmę, nes ne sėkmė ir pasiekimai apibūdina mūsų, kaip menininkų, vertę. Niekas neturi teisės nurašyti kažko kito dėl menko talento vien todėl, kad jis jo neįžiūri.

• Neteisinga kūrybos motyvacija

Jei sėdate kurti tik tam, kad jūsų darbo vaisius būtų apipiltas pripažinimais, liaupsėmis ir pagyrimais, geriau nė nepradėkite. Kaip motyvacija netinka ir tai, kad kuriate dėl kitų, norėdami juos įkvėpti ar jiems padėti. Dar prastesnė priežastis kurti – vienatikslio uždarbio galimybė. Tai, kad mūsų rankų ar proto darbą įvertina kiti, tai, kad jis žmones įkvepia, paskatina sekti pavyzdžiu, pralinksmina ar kaip nors kitaip padeda, yra tik šalutinis poveikis. Lygiai toks pat bonusas yra ir tai, kad žmonės nori už mūsų kūrinį mokėti pinigus.

Tikra kūryba yra tuomet, kai tai darome visų pirma dėl savęs. Kai kurti mums yra lygu kvėpuoti, kai negalime be to gyventi ir jaustis savimi, jaustis gyvi. Kūrybos tikslas yra…kūryba. Čia kaip su meditacija. Nors sakome, kad medituojame, norėdami nuraminti protą, visgi meditacijos rezultatas yra jos procesas.

Kartais kūrybos reikia, kad apsivalytume, kažką išgrynintume, suvoktume, geriau pajaustume ir pažintume save ar transformuotume vidinę energiją.

Bet kuriuo atveju, tik tokia kūryba, kuri gimsta iš meilės jai pačiai, iš gyvybinio poreikio kurti, savo energiniu užtaisu tiesiausiu keliu pasiekia žmonių širdis ir tokiu būdu pritraukia menininkui ir sėkmę, ir pinigus.

Nuo ko pradėti?

Jeigu iki šiol sėdėjote, žiūrėdami, kaip kuria kiti ir laukdami „nušvitimo“, kuris, o stebukle, ir jus galbūt kada nors nusives į tą kūrybinę erdvę, nustokite gaišti laiką ir tiesiog pradėkite kurti. Jau šiandien. Atvira širdim ir protu. Kad ir kas tai bebūtų. Darykite tai ne dėl kitų, o dėl savęs. Mėgaukitės procesu, ne vien rezultatais. Ir lai užpuola jus pulkas visokeriopų idėjų bei visaapimantis kūrybos džiaugsmas. Tevyksta!

Su meile,

Aurelija Veršininė | sielosnamai.lt
dailininke ir asmeninio augimo projekto „Sielos namai” įkurėja