Turiu septyniolikmetį sūnų, su kuriuo nebežinau kaip elgtis

Klausimas: Noriu jūsų pagalbos ir patarimų. Turiu septyniolikmetį sūnų, su kuriuo nebežinau kaip elgtis ir ką ne taip darau. Namuose jis kelia balsą prieš mane ir tėtį. Klausiame, kas ne taip, kodėl pakeltu balsu kalbi su mumis, ar pyksti? Nieko negalime paklausti. Šaukia, kad mes lendame į jo gyvenimą. Nors tik paklausiame, kaip sekasi?

Paskutiniu metu, na, gal prieš kokias dvi savaites, jis susidraugavo su vaikinuku iš buvusios mokyklos. Ėmė iki 3 val. ryto negrįžti į namus. Jo kompanijoje atsirado jaunos merginos. Kartą išvyko į miesto šventę, pakliuvo į masines muštynes. Žinoma, buvo iškviestas kaip liudininkas. Man, kaip mamai, stresas. Kiekvieno jo išėjimo pradėjau bijoti.  Ko nors jo paklausti taip pat bijau, nes tuoj šaukia ant manęs, kad viskas bus gerai ir ko čia prie jo lendu. Paskutinio pokalbio labai išsigandau, nes vos nesudaužė savo telefono. Spėjau sulaikyti ranką. Toks jausmas, kad nebevaldo pykčio. Bet tąkart jis tuoj pat nurimo. Kitą dieną, kai prisėdau prie jo ir paklausiau, ar viskas gerai, jis atsakė, kad jis visada ramus ir dėl nieko nestresuoja. Ir tuoj pat išėjo į kiemą. Paprašiau, kad praneštų, kada maždaug jis grįš, nes nujaučiau, kad grįš po 24 val. Nieko nepasakė. Parašiau gražią žinutę telefonu, kad labai prašau, jog parašytų nors žinutę, kad viskas gerai, kad grįš maždaug tada ir tada. Bet atsakymo niekaip iš jo negavau.

Ką aš, kaip mama, ne taip darau? Aš matau, kad jis jau tolsta nuo mūsų. Nebežinau, ar jį kontroliuojame per daug, ar čia tikrai prie jo net neiti ir neklausinėti nieko. Stengiamės iš visų jėgų kiek galima būti su juo draugiški. Vežėmės ir poilsiauti į užsienį, bet jis visos kelionės metu buvo nelaimingas ir liūdnas. Kai paklausdavome, kokioje picerijoje valgysi, tai prie visos mūsų draugų kompanijos šaukdavo ant mūsų, kad mes jį erziname su savo klausimais. Žinoma, mums, kaip tėvams, suspaudė širdį, kad taip elgiasi prie visų… Tėtis tuomet išėjo iš kavinės verkdamas. Aš iš paskos. Ką mūsų draugai jam sakė, nežinome. Bet diskusijų apie mūsų sūnų buvo visos kelionės metu. Paskui vienas draugas priėjęs prie manęs pasakė, kad viskas gerai, tik duokit jam laisvės. Kaip mums elgtis? Nenorime perlenkti lazdos. Ne gi jau praradau sūnų?

Komentuoja psichologė Agnė Vaiciukevičienė:

Pirmiausiai noriu padėkoti už laišką ir pasidžiaugti, kad Jums ne tas pats, kaip auga Jūsų vaikas ir už tai, kad rūpinatės jo savijauta bei gerove. Savo laiške nurodote, kad sūnus yra paauglys. Kaip žinia, paauglystė – tai sudėtingas laikotarpis, kurio metu jis turi atrasti atsakymus į begalę klausimų. Tai laikotarpis, kai tu esi jau nebe vaikas, bet dar ir nesi suaugęs. Kai reikia susivokti „kas aš esu?“, „kuo aš noriu būti?“, „kokia egzistencijos prasmė?“, „kaip tapti suaugusiuoju?“, „kas manęs laukia?“ ir pan.

Savo laiške rašote, kad „Paskutiniu metu, na, gal prieš kokias dvi savaites, jis susidraugavo su vaikinuku iš buvusios mokyklos.“ Tada ir prasidėjo… Nereikėtų pamiršti, kad paauglystė – tai savęs kaip socialinės asmenybės, lytiškumo ir gyvenimo prasmės paieškų laikotarpis. Tai eksperimentavimo periodas: kai paaugliai mokosi iš savo klaidų, nenorėdami girdėti suaugusiųjų, kai tik jų asmeninės sėkmės ir nesėkmės padeda įvertinti situacijas bei lavina pasitikėjimą savo jėgomis. Tikėtina, kad Jūsų sūnus nori patirti gyvenimą pats, mokytis iš savo klaidų, kad ir kaip Jums, kaip mamai, kuri nori apsaugoti atžalą nuo negandų, tai būtų sunku.

Paauglystės laikotarpyje ypatingą vaidmenį lemia draugai, emociškai artimi santykiai su bendraamžiais leidžia patirti paaugliui savo individualumo jausmą. Tačiau nepriklausomai nuo to, kad paauglystėje tampa itin svarbi draugų nuomonė, tėvų įtaka paaugliui yra nenuginčijama. Griežtas auklėjimas ir kontrolė nesudaro prielaidų savęs vertinimo formavimui, neišmoko džiaugtis pasiekimais ir būti patenkintam savo elgesiu.

Iš Jūsų aprašytos situacijos pastebėjau netinkamą sūnaus elgesį: nemandagumą, skaudinimą žodžiais, užgaulų atsisakymą bendradarbiauti. Taip vaikai elgiasi siekdami keršto. O kiekvienas netinkamo elgesio tikslas turi ir neįsisąmonintą pozityvų tikslą. Keršto atveju jaunuoliai nori sąžiningumo. Tad kyla klausimas, ar kelionė, apie kurią rašote, buvo derinta ir planuota kartu su sūnumi? O gal jam teko keisti savo planus, nes judu su vyru vieni nusprendėte vykti atostogų trise su savo draugais?

Laiške svarstote, kad tikėtina, jog auklėjate sūnų per griežtai. Kita vertus, rašote, jog elgiatės su juo kaip su draugu… Vien iš Jūsų aprašytos situacijos sudėtinga atsakyti, ar jau perlenkiate lazdą, nes bendravime svarbu ne tik pasakytas teksto turinys, bet ir jo formuluotė, intonacija bei neverbalinė kalba. Tačiau drįstu Jus nuraminti atsakydama, kad, mano nuomone, Jūs tikrai nepraradote savo sūnaus. Tereikia apsišarvuoti kantrybe ir ieškoti tinkamų būdų, kaip susikalbėti su savo vaiku. O čia pateikiu kelis rekomenduotinus bendravimo metodus, kuriuos tinkamai taikant, įmanoma prakalbinti net ir paauglius.

Pirmiausia siūlau bendraujant su vaiku taikyti atspindintį klausymą, kuris atkreipia dėmesį į jausmus. Jo esmė yra klausyti sūnaus ir pakartoti tai, ką jūsų vaikas sako ir jaučia. Laiške minėjote situaciją, kad sūnus „Šaukia, kad mes lendame į jo gyvenimą”. Taikant atspindinčio klausymo metodą galima būtų pasitikslinti: „Ar aš teisingai suprantu, kad tu pyksti, jog mes domimės tavimi?“ arba „Matau, kad tu pyksti, jog mes kišamės į tavo gyvenimą, tačiau mums neramu, kai nežinome, kaip tau sekasi“.

Antrasis efektyvus metodas bendravime su paaugliais (ir ne tik su jais), tai „Aš kalba“, kurios metu svarbu atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta; kaip jaučiatės; kodėl taip jaučiatės. Pastarojo metodo privalumas yra tai, kad bendraujant su vaikais jie nejaučia kaltinimo, priešingai – jie jaučia, jog kažkam rūpi. Naudojant „Aš kalbą“ dėmesys sutelkiamas į Jus, ne į sūnų ir jūs bendraudami „Aš kalba“ parodote, jog jį gerbiate ir siekiate bendradarbiavimo. Rašote laiške, kad paprašėte sūnaus, jog jis praneštų, kada maždaug grįš, bet nesulaukėte. Tad vartojant „Aš kalbą“ ir vengiant kaltinimų pokalbis skambėtų maždaug taip: „Aš nerimauju, kai nežinau, kelintą valandą planuoji grįžti, nes nežinau, ar tau kas nors nutiko, ar vis dar linksminiesi“. O visiškai kasdieniškai: „Aš nerimauju, kai nežinau, kelintą valandą planuoji grįžti, nes nežinau, nuo kelintos valandos pradėti jaudintis, ar vėluoji, ar nutiko nelaimė.“
Laiške taip pat nurodote, kad klausiate sūnaus, kaip jam sekasi. Džiugu, jog naudojate atvirus klausimus (į kuriuos neužtenka atsakyti „taip“ arba „ne“), tačiau tikslinga papildomai konkretinti juos („Kaip jauteisi, kai tavęs nepakvietė Jonas į vakarėlį?“). Taip pat rekomenduotina bendraujant vengti klausimo „Kodėl?“. Jis yra kaltinamasis ir jaunuoliai ne retais atvejais po tokio klausimo užsisklendžia. Ir, žinoma, nepamirškite drąsinti.

Pastebėti ir drąsinti sūnų už kiekvieną „savaime suprantamą“ pažangą. Sekite sūnaus iniciatyvas. Padrąsinkite net ir už menkiausią pozityvų elgesį. Nuoširdžiai rekomenduoju atžalą drąsinti, o ne girti, nes gyrimas moko suteikti pasitenkinimą kitiems, o drąsinimas – vertinti ypatingas savo savybes. Gyrimu mes teisiame vaikus: „Tu toks geras sūnus“, o drąsinimu – atkreipiamas dėmesys į jį: „Kaip džiaugiuosi, kad parašei, kelintą valandą planuoji grįžti namo“.

Jei iki šiol neturėjote taisyklių, atradus kontaktą su sūnumi, įsiveskite jas (būtinai kartu diskusijų metu). Pavyzdžiui, gali būti, kiek nori pas draugus, bet visuomet informuok, kelintą valandą grįši, ar tinka? Rekomenduotina, kad taisyklės būtų abipusės. Jei norite, kad sūnus Jus gerbtų ir taip nesielgtų draugų akivaizdoje, pasiūlykite, kad ir Jūs gerbsite jį bei jo draugus, bet paklauskite, kaip jis supranta pagarbą ir suderinkite detales. Visuomet būkite nuoseklūs ir, jei ką draudžiate, pasistenkite pasiūlyti ką nors kita, ką vaikas gali daryti (alternatyva). Pagrįskite.

Tačiau natūralu, jog net ir taikant pačias efektyviausias pasaulyje bendravimo metodikas, kartais kalbėtis būna sunku. Tokiu atveju ieškokite panašumų: „Matau, kad esi piktas, bet ir aš šitoje situacijoje supykau…“. Kalbėkite apie tikrąją problemą. Jei, pvz., pykstate dėl sulaužytos taisyklės, jog neatėjo namo sutartu laiku, nebarkite sūnaus už blogą elgesį mokykloje. O kai įsiveliate į konfliktą dėl valdžios, stabtelėkite ir paklauskite: „Regis, mes abu stengiamės įrodyti, kuris iš mūsų teisus, bet tai neišspręs problemos. Gal turi idėjų, kaip turime elgtis susiklosčiusioje situacijoje?“ Jūs esate suaugęs asmuo, po konflikto Jūs turite eiti į kontaktą, nes paaugulio ego niekada neleis to padaryti pirmam. Tai nereiškia, kad jam nerūpi, tiesiog jis negali „nusižeminti“.

Atsakant į Jūsų klausimą, ar Jūs per daug kontroliuojate sūnaus gyvenimą, vertėtų pasiklausti, kaip jis tą jaučia… Pavyzdžiui, „Kaip tu jautiesi?“, „Ar aš teisingai suprantu, kad tu mums priešiškas, nes jautiesi kontroliuojamas?“, „Kokio tu norėtum mūsų dalyvavimo tavo gyvenime?“, „Kiek ir kokios formos (tavo supratimu) mūsų kontrolės tu norėtum jausti savo gyvenime?“ „Kaip mums, tavo supratimu, reikėtų elgtis?“, „Kaip, tavo nuomone, mes turėtume parodyti tau savo meilę, rūpestį ir dėmesį?“ Šie, kartais iš pirmo žvilgsnio paprasti klausimai vaikui parodo, kad Jūs vertinate jo nuomonę, kad jis irgi gali priimti sprendimus ir Jūs pripažįstate, jog tik jis geriausiai gali žinoti, ko jam išties reikia. Taip parodytumėte, kad Jums nuoširdžiai rūpi sūnus ir nebijokite kalbėtis apie jausmus. Jei sūnus iš karto nekalbės su jumis apie jo jausmus, Jūs kalbėkite apie savuosius.

Ir atminkite, „Netinkamai elgiasi tie vaikai, iš kurių atimta drąsa“. – Rudolfas Dreikursas

Stiprybės ir kantrybės Jums.

Agnė Vaiciukevičienė | El. paštas: agne.vaiciukeviciene@gmail.com
Psichologinių konsultacijų kabinetas
Donelaičio g. 10, 3-17; Utena

Iliustracija: Jesús Rodríguez