Tyla
Žmogus, apsilankęs pas vienuolį atsiskyrėlį, jo paklausė:
– Ko išmokai gyvendamas tyloje?
Pastarasis, semdamas vandenį iš šulinio, tarė atvykėliui:
– Pažvelk į šulinio gilumą. Ką ten matai?
Žmogus dirstelėjo.
– Nieko nematau!
Kurį laiką vienuolis stovėjo nejudėdamas, po to prabilo svečiui:
– Dar kartą pasižiūrėk! Ką dabar matai šulinyje?
Žmogus žvilgtelėjęs atsakė:
– Dabar regiu patį save, nes vanduo tarsi veidrodis.
Vienuolis tarė:
– Įmerkęs kibirą sudrumsčiau vandenį. Bet po to vanduo nurimo. Tai ir yra tylos išmintis: išvysti patį save.
Pagal Bruno Ferrero „365 trumpi pasakojimai sielai“. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 124-125p.
žavėdamasis vienuolio išmintimi aš supratau pats savo paveikslus: kai nutyla parodų pristatymo šurmulys, drobių tyloje atsiskleidžia tikrasis paveikslas – tik nutilus dailėtyrininkų samprotavimams žiūrovas gali ką nors išgirsti -išvysti save kaip pagrindinį vaizduojamojo meno herojų http://arthiker.wordpress.com/2013/11/08/a-humbug-fellow/