fbpx

Vaikas neklauso tėvų? Jis ir neprivalo, jeigu jo neklauso tėvai…
0 (0)

6 Responses

  1. Nerima parašė:

    Protingiems tėvams protingas straipsnis. Norėčiau pridurti: šiai šeimai būtų buvę lengviau, jei susitarimus ir taisykles būtų pradėję taikyti prieš maždaug 12 metų.

  2. nendre parašė:

    Vesti vaika pas psihiatra nes ji nenori tvarkyt namu ir mokytis.. O dievuliau..
    Butu juokinga, jei nebutu begalo gaila tos mergaites..
    Ir seimos gydytoja patariu keist, nes neisivaizduoju koks normaliai masrantis zmogus galejo nukreipt del tokiu problemu pas psichiatra.
    Mamai linkiu pasistengti susidraugauti pirmoj eilej su savo dukra, atrasti rysi. Ne tarnaite auginate. Kai tapsite draugemis, naturaliai atsiras pas vaika noras jums padeti. Juk draugams ir artimiems zmonems mes norime padet, tiesa?

  3. Diana parašė:

    Nesutinku su patarimu. Jis varo tėvus į neviltį – vaikas nieko neprivalo, griežtumas yra blogai, mama muškis į krūtinę. Taip, jei 12 m. vaikas nedaro pavestų užduočių, tai klaidos padarytos anksčiau, nebuvo nubrėžtos ribos, vaikui nebuvo išaiškinta (kantriai ir su meile), kad jei kūdikis neprivalo nieko, tai su kiekvienais metais, jo dalis šeimoje ir indėlis į bendrą gerovę auga. Ir jis privalo prisiimti tą dalį. Viena iš tėvų užduočių yra išmokyti vaiką daryti ne tik tai, ko jis nori, bet ir tai, kas būtina, ko reikia. Pasirinkdamas tik tai, ką nori, vaikas neišmoks įveikti pasipriešinimo į savo norus ir tikslus. Taip, šiuo atveju reikia kalbėtis kalbėtis ir dar kartą kalbėtis su vaiku. Tėvai turi patys tapti sąjungininkais, kurie vieningai įsiveda taisykles namuose ir aiškiai paaiškina jų svarbą ir logiškas PASEKMES. Pvz. tėvai privalo tave maitinti, bet skanėstų pirkti – ne, privalo rengti, bet vežioti po pramogas – ne. Jie tai daro, nes myli. Jei nėra bendradarbiavimo, pagarbos – gaunitik tai, kas privaloma. Mano 11-mečiui principas labai aiškiai suvokiamas. Griežta? Taip. Traumuoja? Nemanau. Nes kiekvienas dalykas neįkyriai,trumpai ir aiškiai paaiškinamas. Jei vaikui nepatinka užduotis, kartaisnetkelis kartus aiškinam,kodėl taip REIKIA padaryti,ko išmoks, kodėl tai reikalinga ir svarbu mums ar jam pačiam. Stengiamės pagirti už kiekvieną kartą, kai vaikas padaro savo darbus, apkabinam, myluojam ir tiesiog džiaugiamės buvimu kartu. Vaikas pats atbėga prisiglausti, apkabinti ir nebijo užduoti pačių sudėtingiausių klausimų. Nu priplok, nepatikėsiu, kad griežtumas jį žaloja kaip asmenybę. Šeimoje esam visi vienas kito tarnai ir pagalbininkai. Mes visi esam viena komanda, kartu galim būti stipresni, sėkmingesni ir įveikti didesnius iššūkius, nes mes visi už vieną ir vienas už visus.

  4. Sandra parašė:

    Psichoterapeutės atsakymas į laišką labai abstraktus, praktiškai jokių patarimų, kaip motinai suartėti iš naujo su dukra ir palaikyti harmoningus santykius. Daug kritikos motinai ir sausa teorija. Taigi, nusprendžiau parašyti, Jums, Erneste keletą patarimu šiuo klausimu.
    Vaikas, kuris šiuo metu Jūsų neklauso jau yra įgavęs „nikius” iš ankščiau. Nenustebčiau, jei Jūsų šeimoje nebuvo nuoseklumo auklėjant dukrą, o tai labai svarbu. Jei tėvai dažnai perka tai, ko jis nori, o vėliau nustoja tai daryti – nenuostabu, kad vaikas pradeda isterikuoti.
    Taigi, pirmas mano patarimas – stebėkite savo pačios elgesį ir atkreipkite dėmesį, kada mergaitė ima neklausyti ir atsakyti sau kodėl? Taip pat, kodėl vaikas nesiima jokios veiklos – galbūt jai nuobodu vienai ir pan. ?
    Antra, daugiau laiko praleiskite su vaiku, užsiimkite kokia nors veikla – taip kuriamas tarpusavio ryšys.
    Trečia, įveskite tvarką savo namuose, o jos nesilaikymas turintis pasekmių (pvz, jokios išvykos į gamtą ir pan.,). Primenu – tai turi būti nuoseklu, priešingu atveju, tai bus tik laiko gaišimas. Surašykite kartu su vaiku kas galima namuose, o kas negalima, kokie darbai bus atliekami namuose. Atminkite, iš vaiko nereikia reikalauti, o tiesiog padėti suprasti ir draugiškai gyventi.

    Manau, kad Jūsų vaikui tiesiog trūksta Jūsų dėmesio – bendravimo, veiklos, paskatinimų ir t.t. Spragos jau yra, klaidos jau padarytos, belieka tiesiog jas balansuoti ir tvarkyti. Ir tai tikrai bus nelengva, bet dėl vaiko ir savo šeimos gerovės Tikrai verta.

    Sėkmės Jums!

  5. Kastytis parašė:

    Sandra ir Diana, suprantu, kad jūs greičiausiai esate patyrusios mamos ir norite pasidalinti savo žinojimu. Tačiau jūs nieko konkretaus nežinote apie šeimą bei nemanau, kad išmintinga sakyti „ką reikia daryti”. Juo labiau, kad vairuotojo stažas visiškai nenusako jo įgudžių kelyje… Būtent todėl žmonės čia ir rašo – jie kreipiasi į profesionalus, kurie gali įvertinti situacijas iš esmės, o ne detaliai ir apie smulkmenas. Tas „abstraktumas” ir yra esmė, kurios turbūt nesupratote. O esmė paprasta – norint kažką keisti, reikia keisti požiūrį, o ne ieškoti stebuklingo recepto kaip suvaldyti vaiką. Sutinku, kad šiais laikais vaikai kitokie ir jiems daug sunkiau paaiškinti, kad reikia dirbti tam, kad galėtum pavalgyti… Bet juk laikai keičiasi… O psichoterapeutė ir bandė kalbėti apie tai, kad visai ne iš to galo žmonės pradeda žiūrėti į santykį su vaiku. Prieš trisdešimt metų toks auklėjimas sueidavo, kaip ir rykštė bei kiti sovietiniai baimės varikliai, bet tik ne šiais laikais. Skaitydamas šį atsakyma į laišką, mąsčiau, kad kaip tik psichoterapeutė labai taktiškai ir atsargiai atsakė į šiek tiek absurdišką(mano galva) laišką. Kaip galima išvis galvoti, kad vaikas kažką privalo, iš jo kažko reikalauti ir lyginti vaiką su savimi prieš dvidešimt metų… Juk vaikų auginimas visų pirma yra didelė atsakomybė. O tik paskui paskutinėj vietoj turėtų būti tas nuosavybės jausmas… Tėvams linkiu gerai įsiskaityti šį atsakyma, nes ten yra visi reikiami rakteliai. Kai tai suprasit, tai ir žinosit ką daryti ir nebereikės supermamų patarimo. P.S. Aš ne psichoterapeutas, todėl man galima tiesiai šviesiai išsakyti :)

  6. G parašė:

    Labai patiko sis straipsnis ir psichologes atsakymas buvo labai taktiskas ir aiskus. Tik pridurti/ pakartoti norisi, kad vaikai turi didele ir tyra sirdi, be galo troksta tevu meiles, demesio, supratimo ir pagarbos jiems, kai ir jei jie ta gauna, jie noriai ir padeda, ir bendrauja, o myli besalygiskai visuomet. Labai sunku zmogui duoti tai, ko pats neturejo ir labai linkiu siai Mamytei pabandyti pazinti, susidraugi ir sukurti rysi su dukra.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.