Vaikas neklauso tėvų? Jis ir neprivalo, jeigu jo neklauso tėvai…
© Stephen Lux/Corbis
Klausimas: Noriu pasiteirauti jūsų nuomonės. Auginu 12 metų dukrą. Pati buvau auklėjama labai griežtai. Buities darbų namuose netrūko ir viską suspėjau suderinti: mokslai, pareigos namuose, papildomi užsiėmimai – būreliai ir, žinoma, televizorių paspoksoti buvo kada. Esmė klausimo ta, kad savo dukrą stengiuosi auklėti taip, kaip pati buvau auklėjama. Deja… nesiseka visiškai!
Vaikas yra visai nepaklusnus, girdi tėvelius tik smarkiai balso toną pakėlus, mokslai stipriai neįdomūs, namuose pareigų VISAI NESILAIKO… Malonu mergaitei tik gulėti ir daug skaniai pavalgyti. Su vyru daug diskutuojame, ką ne taip darome, kur tos auklėjimo spragos??? Jau kreipiausi pagalbos į šeimos gydytoją, buvom nukreipti pasikonsultuoti pas psichiatrą, paskui pas psichologą keletą kartų lankėmės… Noriu pabrėžti, kad mokykloje jokių problemų nėra su bendraklasių ir mokytojų bendravimu. Tad reziumė – kodėl pašėlusiai sunku susitarti, susikalbėti su dukra, kad tėvų klausyti PRIVALU!!! Ernesta
Atsakymas: Labas, Ernesta, perskaičiau jūsų laišką ir nejučiomis susimąsčiau apie jūsų pačios vaikystę. Nors apie ją savo laiške tik užsiminėte, daugelis atsakymų slypi būtent ten.
Jūsų dukrytė yra sveika ir jai nereikia psichotropinių vaistų ar psichoterapijos. Ji greičiausiai tiesiog protestuoja prieš nurodymus ir tvarką, kurie jai neatrodo priimtini ar prasmingi.
Vaikai dažniausiai negirdi tėvų tada, kai šie negirdi jų. Ir tikrai, kodėl gi turėtų? Jei į juos neatsižvelgia, nesitaria, nediskutuoja, jei jų nepripažįsta, kodėl jie turėtų atsižvelgti į tėvus. Vaikai noriai daro tai, ko jų prašo tėvai tik todėl, kad jie patys nori tai daryti. Galų gale jie būdami vaikais nieko neprivalo.
Paaiškinsiu, kodėl. Pirmiausia – vaiko atsiradimas šeimoje. Dukra atsirado jūsų šeimoje dėl judviejų su vyru noro bei pastangų. Taigi, nebuvo taip, kad vieną gražią dieną ji pasibelstų į jūsų namų duris ir pasakytų: „nuo šiol aš gyvensiu čia.“ Ji atsirado jūsų šeimoje ne savo noru.
Tuo tarpu tėvai savo vaikams privalo daug ką. Vaikas gimsta visiškai bejėgis ir priklausomas nuo tėvų. Tėvų pareiga yra suteikti jam maksimaliai geras sąlygas augimui. Tos sąlygos neapsiriboja vien pastoge ir maistu.
Žmonės – sąmoningi ir emocionalūs sutvėrimai. Taigi jiems visiems, įskaitant ir mažuosius žmones (vaikus), svarbus ir emocinis-psichologinis saugumas. Kai vaikams suteikiamos saugios sąlygos augti, jie išmoksta pagrindines emocinio brandumo pamokas, tampa empatiški, savimi pasitikintys, smalsūs ir emociškai stabilūs.
Taip pat tėvai privalo vaikams sukurti ir sveikas ribas, padedančias jiems saugiai tyrinėti pasaulį bei mokytis žmonių tarpusavio santykių. Sveika vaiko emocinė raida įmanoma tik tuomet, kai jis jaučiasi saugus toje aplinkoje, kurioje auga.
Vaikas, augantis šeimoje, kurioje yra griežtas auklėjimas, negauna tų emocinei brandai būtinų savybių. Kaip rašote savo laiške, dukra mėgsta „tik gulėti ir daug skaniai pavalgyti“. Dvylikos metų vaikai, kurie jaučiasi emociškai saugūs, paprastai yra guvūs, judrūs, besidomintys pasauliu, noriai mokosi naujų dalykų. Iš jūsų aprašymo atrodo, kad dukrelė jaučia stresą ir rado būdą, kaip su juo tvarkytis: ji „suvalgo“ savo emocijas, greičiausiai: nerimą, baimę, pyktį, galbūt dar nuobodulį.
Dukra greičiausiai nelaiko jūsų, tėvų, savo sąjungininkais. Jeigu taip būtų, daug kas pasikeistų.
O dabar pažvelkime į jūsų pačios vaikystę ir tai, ką sąmoningai ir nesąmoningai perduodate savo dukrai. Kaip pati rašote – buvote griežtai auklėjama ir savo tėvų namuose daug dirbote, darėte daug to, ką dabar vadinate „privaloma“.
Kaip manote, ką jautėte dėl tų griežtų pareigų ir taisyklių savo tėvų namuose? Kas būtų buvę, jei joms nepaklustumėte? Galbūt dabar net neatsimenate, tačiau bent jau iš pradžių turėjote jausti pasipriešinimą veiklai, kuri natūraliai ir organiškai nekildavo iš jūsų pačios vidaus. Gal jautėte neteisybę, nusivylimą ir pyktį dėl to, kad negalėjote pati kontroliuoti savo gyvenimo taip, kaip norėjote, o taip pat – bausmės (fizinės ar psichologinės) baimę, pavyzdžiui, kad nepaklusus, gausite lupti, tėvai jus atstums, neleis žiūrėti televizoriaus.
Neturėdama kito pasirinkimo (nes vaikas yra priklausomas nuo tėvų meilės) ko gero išstūmėte tuos jausmus į pasąmonę ir tokiu būdu praradote saviempatiją – išmokote tiesiog „nusijautrinti“. Jei vaikystėje nebūtumėte ignoravusi savo pačios jausmų (deja, to negalėjote padaryti, nes tai buvo išgyvenimo strategija), dabar suprastumėte, ką gi jaučia jūsų dukra, ir tikrai būtų daug lengviau ją suprasti ir su ja susitarti.
Taigi, jei pati buvote muštruojama savo tėvų, nereiškia, jog ir jūsų dukra turėtų taikstytis su spaudimu, privalybėmis ir atsakomybėmis, kurios galbūt jai atrodo visiškai absurdiškos, beprasmės, svetimos, nesuprantamos ar neteisingos. Ji tikrai „neprivalo“ besąlygiškai vykdyti jūsų su vyru reikalavimų ir daryti taip, kaip jūs norite, vien todėl, kad jums taip atrodo. Taigi, ji protestuoja, ir tai yra labai sveika reakcija. Daug blogiau būtų tuomet, jei ji tik pildytų kitų norus ir būtų „geras“, bet labai užguitas ir nelaimingas vaikas.
Rašydama apie jūsų dukrą vis nesustoju galvoti apie jus pačią, Ernesta. Gal mano straipsnis jums pasirodys kritikuojantis ir skaudinantis, tačiau taip nėra. Suprantu jus ir tikrai atjaučiu. Galbūt todėl, kad pati savo vaikystėje nepatyrėte pagarbos ir jūsų poreikių bei jausmų toleravimo, dabar ieškote to besąlygiško pritarimo ir pripažinimo iš savo vaiko, t.y tikitės iš jos to, ką turėjote gauti iš savo tėvų.
Griežtas auklėjimas – skausminga patirtis, perduodama iš kartos į kartą, kol galų gale kažkas išdrįsta pažvelgti į save, pripažinti tuos jausmus, kuriuos, būdamas vaikas, iš tikrųjų jautė sau ir tėvams. Dabar, kai jau pati auginate dukrytę, pripažinti, kad su jumis turėjo elgtis kitaip – gerokai sunkiau: priimti, kad tėvai su mumis elgėsi kitaip nei mes nusipelnėme, yra skaudu, o kai patys kartojame savo vaikystės istoriją su savo pačių vaikais – pasidaro nebepakeliama.
Taigi, kaip gi jums atrasti ryšį su savo dukra? Manau, svarbiausia pradėti iš tikrųjų ja domėtis, suprasti, kas vyksta jos vidiniame pasaulyje, ką ji galvoja ir jaučia, žvelgti į ją ne kaip vaiką-daiktą, turintį atlikti tam tikrą funkciją, bet kaip atskirą ir lygiavertį žmogų, kuris yra vertas pagarbos ir pripažinimo.
Pabandykite išsiaiškinti, kodėl ji priešinasi, kas jai nepatinka, prieš ką ji protestuoja, kaip ji pati supranta, koks galėtų būti jos indėlis į jūsų šeimą. Nekritikuokite jos, kad ji tik guli ir valgo, ir nenurodinėkite, ką ji privalo padaryti, o klauskite, ką ji pati norėtų veikti, kuo domėtis, ko mokytis, kas jai pačiai yra įdomu ir svarbu.
Suprantu, tai labai sunku. Ir jums, ir vyrui, ir dukrai. Užtat verta, nes nuo to gali priklausyti jūsų santykiai visam likusiam gyvenimui. Sėkmės!
Psichoterapeutė Ramune Pajuodyte-Milašienė / 15min.lt
psichoterapeutas.com | porosterapija.lt
Protingiems tėvams protingas straipsnis. Norėčiau pridurti: šiai šeimai būtų buvę lengviau, jei susitarimus ir taisykles būtų pradėję taikyti prieš maždaug 12 metų.
Vesti vaika pas psihiatra nes ji nenori tvarkyt namu ir mokytis.. O dievuliau..
Butu juokinga, jei nebutu begalo gaila tos mergaites..
Ir seimos gydytoja patariu keist, nes neisivaizduoju koks normaliai masrantis zmogus galejo nukreipt del tokiu problemu pas psichiatra.
Mamai linkiu pasistengti susidraugauti pirmoj eilej su savo dukra, atrasti rysi. Ne tarnaite auginate. Kai tapsite draugemis, naturaliai atsiras pas vaika noras jums padeti. Juk draugams ir artimiems zmonems mes norime padet, tiesa?
Nesutinku su patarimu. Jis varo tėvus į neviltį – vaikas nieko neprivalo, griežtumas yra blogai, mama muškis į krūtinę. Taip, jei 12 m. vaikas nedaro pavestų užduočių, tai klaidos padarytos anksčiau, nebuvo nubrėžtos ribos, vaikui nebuvo išaiškinta (kantriai ir su meile), kad jei kūdikis neprivalo nieko, tai su kiekvienais metais, jo dalis šeimoje ir indėlis į bendrą gerovę auga. Ir jis privalo prisiimti tą dalį. Viena iš tėvų užduočių yra išmokyti vaiką daryti ne tik tai, ko jis nori, bet ir tai, kas būtina, ko reikia. Pasirinkdamas tik tai, ką nori, vaikas neišmoks įveikti pasipriešinimo į savo norus ir tikslus. Taip, šiuo atveju reikia kalbėtis kalbėtis ir dar kartą kalbėtis su vaiku. Tėvai turi patys tapti sąjungininkais, kurie vieningai įsiveda taisykles namuose ir aiškiai paaiškina jų svarbą ir logiškas PASEKMES. Pvz. tėvai privalo tave maitinti, bet skanėstų pirkti – ne, privalo rengti, bet vežioti po pramogas – ne. Jie tai daro, nes myli. Jei nėra bendradarbiavimo, pagarbos – gaunitik tai, kas privaloma. Mano 11-mečiui principas labai aiškiai suvokiamas. Griežta? Taip. Traumuoja? Nemanau. Nes kiekvienas dalykas neįkyriai,trumpai ir aiškiai paaiškinamas. Jei vaikui nepatinka užduotis, kartaisnetkelis kartus aiškinam,kodėl taip REIKIA padaryti,ko išmoks, kodėl tai reikalinga ir svarbu mums ar jam pačiam. Stengiamės pagirti už kiekvieną kartą, kai vaikas padaro savo darbus, apkabinam, myluojam ir tiesiog džiaugiamės buvimu kartu. Vaikas pats atbėga prisiglausti, apkabinti ir nebijo užduoti pačių sudėtingiausių klausimų. Nu priplok, nepatikėsiu, kad griežtumas jį žaloja kaip asmenybę. Šeimoje esam visi vienas kito tarnai ir pagalbininkai. Mes visi esam viena komanda, kartu galim būti stipresni, sėkmingesni ir įveikti didesnius iššūkius, nes mes visi už vieną ir vienas už visus.
Psichoterapeutės atsakymas į laišką labai abstraktus, praktiškai jokių patarimų, kaip motinai suartėti iš naujo su dukra ir palaikyti harmoningus santykius. Daug kritikos motinai ir sausa teorija. Taigi, nusprendžiau parašyti, Jums, Erneste keletą patarimu šiuo klausimu.
Vaikas, kuris šiuo metu Jūsų neklauso jau yra įgavęs „nikius” iš ankščiau. Nenustebčiau, jei Jūsų šeimoje nebuvo nuoseklumo auklėjant dukrą, o tai labai svarbu. Jei tėvai dažnai perka tai, ko jis nori, o vėliau nustoja tai daryti – nenuostabu, kad vaikas pradeda isterikuoti.
Taigi, pirmas mano patarimas – stebėkite savo pačios elgesį ir atkreipkite dėmesį, kada mergaitė ima neklausyti ir atsakyti sau kodėl? Taip pat, kodėl vaikas nesiima jokios veiklos – galbūt jai nuobodu vienai ir pan. ?
Antra, daugiau laiko praleiskite su vaiku, užsiimkite kokia nors veikla – taip kuriamas tarpusavio ryšys.
Trečia, įveskite tvarką savo namuose, o jos nesilaikymas turintis pasekmių (pvz, jokios išvykos į gamtą ir pan.,). Primenu – tai turi būti nuoseklu, priešingu atveju, tai bus tik laiko gaišimas. Surašykite kartu su vaiku kas galima namuose, o kas negalima, kokie darbai bus atliekami namuose. Atminkite, iš vaiko nereikia reikalauti, o tiesiog padėti suprasti ir draugiškai gyventi.
Manau, kad Jūsų vaikui tiesiog trūksta Jūsų dėmesio – bendravimo, veiklos, paskatinimų ir t.t. Spragos jau yra, klaidos jau padarytos, belieka tiesiog jas balansuoti ir tvarkyti. Ir tai tikrai bus nelengva, bet dėl vaiko ir savo šeimos gerovės Tikrai verta.
Sėkmės Jums!
Sandra ir Diana, suprantu, kad jūs greičiausiai esate patyrusios mamos ir norite pasidalinti savo žinojimu. Tačiau jūs nieko konkretaus nežinote apie šeimą bei nemanau, kad išmintinga sakyti „ką reikia daryti”. Juo labiau, kad vairuotojo stažas visiškai nenusako jo įgudžių kelyje… Būtent todėl žmonės čia ir rašo – jie kreipiasi į profesionalus, kurie gali įvertinti situacijas iš esmės, o ne detaliai ir apie smulkmenas. Tas „abstraktumas” ir yra esmė, kurios turbūt nesupratote. O esmė paprasta – norint kažką keisti, reikia keisti požiūrį, o ne ieškoti stebuklingo recepto kaip suvaldyti vaiką. Sutinku, kad šiais laikais vaikai kitokie ir jiems daug sunkiau paaiškinti, kad reikia dirbti tam, kad galėtum pavalgyti… Bet juk laikai keičiasi… O psichoterapeutė ir bandė kalbėti apie tai, kad visai ne iš to galo žmonės pradeda žiūrėti į santykį su vaiku. Prieš trisdešimt metų toks auklėjimas sueidavo, kaip ir rykštė bei kiti sovietiniai baimės varikliai, bet tik ne šiais laikais. Skaitydamas šį atsakyma į laišką, mąsčiau, kad kaip tik psichoterapeutė labai taktiškai ir atsargiai atsakė į šiek tiek absurdišką(mano galva) laišką. Kaip galima išvis galvoti, kad vaikas kažką privalo, iš jo kažko reikalauti ir lyginti vaiką su savimi prieš dvidešimt metų… Juk vaikų auginimas visų pirma yra didelė atsakomybė. O tik paskui paskutinėj vietoj turėtų būti tas nuosavybės jausmas… Tėvams linkiu gerai įsiskaityti šį atsakyma, nes ten yra visi reikiami rakteliai. Kai tai suprasit, tai ir žinosit ką daryti ir nebereikės supermamų patarimo. P.S. Aš ne psichoterapeutas, todėl man galima tiesiai šviesiai išsakyti :)
Labai patiko sis straipsnis ir psichologes atsakymas buvo labai taktiskas ir aiskus. Tik pridurti/ pakartoti norisi, kad vaikai turi didele ir tyra sirdi, be galo troksta tevu meiles, demesio, supratimo ir pagarbos jiems, kai ir jei jie ta gauna, jie noriai ir padeda, ir bendrauja, o myli besalygiskai visuomet. Labai sunku zmogui duoti tai, ko pats neturejo ir labai linkiu siai Mamytei pabandyti pazinti, susidraugi ir sukurti rysi su dukra.