Vaiko drovumas – ne sutrikimas ar yda

Vaiko drovumas neretai laikomas yda, ypač visuomenėse, kuriose iškeliama komunikabilumo ir ekstravertiškumo svarba. Tačiau taip manantieji nesuprantama, kad drovumas kyla iš gyvybiškai svarbaus prieraišumo instinkto, saugančio vaiką nuo grėsmės būti išvestam iš jam artimos, saugios bendruomenės. Retai suvokiama, kad drovumas yra gamtos plano dalis, užtikrinanti, kad didžiausią įtaką vaikui darytų artimiausi už jį atsakingi asmenys.

Pirmąsias drovumo apraiškas paprastai galima pastebėti, kai apytikriai 6–7 mėnesių kūdikis staiga ima bijoti svetimo žmogaus. Užuot ramiai keliavęs per rankas, kūdikis pradeda rodyti aiškius prielankumo ženklus savo artimiausiems žmonėms bei stipriau reikšti nusivylimą, kai tenka nuo jų atsiskirti. Prieraišumo atžvilgiu vaiko pasaulis tarsi pasidalija į dvi dalis: tuos, kurių artumo vaikas siekia, ir tuos, kurių vaikas šalinasi, drovisi. Tad vaiko drovumas – tai ne sutrikimas, bet gudrus gamtos ėjimas, užtikrinantis, kad vaikas laikysis arčiau tų žmonių, kurie už jį atsakingi (1).

Drovumas taip pat dažnai painiojamas su socialiniu nerimu – baime ar socialinių arba tarpasmeninių situacijų vengimu. Socialinį nerimą galima įtarti, jei būsena intensyvi, chroniška, nuolatinė, be to, turėtų būti stebima ilgiau nei šešis mėnesius iki diagnozės. Vos pusė žmonių, kuriems nustatytas socialinis nerimas, tvirtina esą drovūs. Kita vertus, drovumas suvokiamas kaip asmeninė savybė, kurios intensyvumas kiekvienu atveju labai skiriasi. Žmogus gali būti drovus ir dėl to nesijausti nepatogiai (2).

Kodėl kai kurie vaikai drovesni už kitus?

Tyrimai rodo, kad stipresnį kai kurių vaikų drovumo instinktą sąlygoja genetinis polinkis. Po trisdešimties metų studijų Harvardo psichologas Jerome‘as Kaganas patvirtino, kad jau keturių mėnesių kūdikiai skirtingai reaguoja į juos supantį pasaulį. Apytikriai 15–20 procentų vaikų gimsta būdami uždaresnio būdo ir stipriau reaguoja į aplinką, taip dar labiau sustiprindami savo drovumą. Kūdikystėje šie vaikai buvo jautresni stipriems garsams, jiems buvo būdinga aktyvesnė rankų ir kojų veikla bei didesnis nei kitų vaikų širdies susitraukimų dažnis. Dvejų metų amžiaus šie vaikai buvo linkę slėptis už tėvų kojų, kai į jų žaidimų lauką įžengdavo nepažįstamas asmuo, o sulaukę septynerių mieliau žaidė vienumoje. Vis dėlto, nors šiuos vaikus jų tėvai ir mokytojai dažniau apibūdindavo kaip drovius, sulaukę pilnametystės vos ketvirtadalis turėjo su drovumu siejamų savybių (3).

Šis tyrimas patvirtino mano pačios patirtį auginant du labai drovius vaikus. Kartą vienoje kepyklėlėje prie mūsų priėjo draugiška senyvo amžiaus moteris ir nusišypsojo vaikams (vyresnėlei buvo ketveri, jaunėlei – dveji). Moteris pasiteiravo jų vardų, pagyrė. Vyresnėlė jai akimirksniu atkišo liežuvį, o jaunėlė puolė į ašaras, ir abi nubėgo slėptis už mano kojų. Moteris pažvelgė į mane nustebusi ir tarė: „Vaje, kaip negražu!“ Guosdama vaikus, atsigręžiau į ją ir atsakiau: „Jos drovios ir nebendrauja su nepažįstamais.“ Vėliau, apmąstydama šį nutikimą, mintyse sudėliojau daug išsamesnį atsakymą, kurį tą kartą būčiau norėjusi išsakyti: „Vaikai gimsta turėdami natūralų instinktą šalintis žmonių, kurie nepriklauso jų saugiai bendruomenei ir kurių patikimumo jiems nėra paliudiję už juos atsakingi suaugusieji. Problema ne drovūs vaikai, bet suaugusieji, kuri tikisi, kad vaikai bus drąsūs, kalbūs bei draugiški ir eis pas tuos, kurių nepažįsta.“

Kaip reaguoti į drovumą?

Keletą metų nuolat girdžiu kitų vaikų tėvų ir mokytojų nuomonę, kad mano vaikai pernelyg tylūs ir drovūs. Mokytojai paprastai man siūlo raginti savo vaikus daugiau kalbėti ir drąsiai reikštis per pamokas. Dažniausiai sulaukiu patarimo, kad geriausias vaistas nuo jų drovumo – tarsi tai būtų didžiausia problema – daugiau žaisti su bendraamžiais.

Labai drovius vaikus auginantys tėvai linkę lyginti savuosius su drąsesniais jų bendraamžiais. Drovus vaikas gali atrodyti mažiau linkęs bendrauti ir baikštesnis nepažįstamose situacijose. Galbūt jis norės laikytis atokiai ir iš toliau stebėti veiksmą. Arba atsitraukti pajutęs grėsmę ar dėmesio perteklių. Daugelis drovių vaikų tėvų pripažįsta norintys, kad jų vaikas labiau įsitrauktų į veiklą ir naujų mokslo metų pradžioje lengviau įveiktų atsiskyrimo baimę. Turbūt nesunku nuspėti, kad drovių vaikų tėvai patys prisimena skausmingą drovumo patirtį ir nelinkėtų to paties savo vaikams.

Geroji žinia ta, kad drovumui yra natūrali išeitis. Kagano teigimu, biologija nėra lemtis. Nors kai kurie vaikai genetiškai labiau linkę į drovumą, pagrindinis atsakymas, kaip iš to išaugama – tai sveika raida, atsižvelgiant į vaiko individualumą, socialumą ir adaptyvumą. Tiesa ta, kad drovumo instinktai niekada mūsų neapleidžia, tik ilgainiui darosi lengviau juos valdyti.

Visų svarbiausia kurti sąlygas vaikui sveikai vystytis. Tam reikalingas giliai prieraišus santykis su suaugusiaisiais bei laisvė žaisti. Ramybės ir žaidimo derinys pažadins vidinę vaiko jėgą tapti savarankišku asmeniu ir išreikšti save pasauliui. Galbūt pastebėsite, kad ketvirtoje ar penktoje klasėje (maždaug devynerių ar dešimties metų) drovus vaikas nejučia žengė žingsnį pirmyn ir tapo ryžtingesnis. Kuo brandesni vaiko sumanymai, norai, pomėgiai, polinkiai ir troškimai, tuo stipresnis troškimas išreikšti visa tai pasauliui.

Baigdama ketvirtą klasę mano dukra pareiškė, kad norėtų važiuoti į dviejų savaičių vasaros stovyklą, kur nieko nepažįsta, ir nekantrauja dalyvauti stovyklos veikloje. Po dviejų savaičių sėdėjau pritemdytoje salėje ir stebėjau, kaip ji su užsidegimu dainuoja ir šoka scenoje. Tas pats drovus vaikais, kadaise puldavęs į ašaras nepažįstamajam vos žvilgterėjus, dabar šypsosi ir spinduliuoja džiaugsmu prieš 200 nepažįstamų žiūrovų. Ašarotomis akimis tą dieną mačiau ją truputį ūgtelėjusią, labiau pasitikinčią savimi, savarankiškesnę ir patyrusią, kad vertėjo peržengti patogumo zoną.

Kaip padėti droviam vaikui?

Kai vaikas veikia skatinamas drovumo instinkto, suaugusieji turėtų atsižvelgti į konkrečias aplinkybes. Ar vaikas prisirišęs prie žmonių, su kuriais pasilieka? Ar vaikas suvokia tuos žmones kaip saugios bendruomenės dalį? Drovumo instinktą turi kiekvienas vaikas. Ir kiekvienas vaikas tikisi, kad artimiausi žmonės jį deramai lydės. Kiekvienam droviam vaikui reikalingas suaugęs žmogus, kuris padėtų išgyventi prasmės pojūtį ir užtikrintų toliau aptariamas sąlygas.

1. Negėdyti. Kai vaikas jaučia, kad negerai būti mažiau drąsiam ar veikliam, gali atsirasti gėdos jausmas. Laikydamiesi negėdijimo principo, galbūt turėsite susitaikyti su tuo, kad vaikui reikia daugiau laiko apsiprasti su naujomis aplinkybėmis. Turėsite kantriai išlaukti vaiko neskubindami ir palaikydami, kai jis bus pasirengęs žengti žingsnį. Bemaž visose gimtadienio šventėse mano vaikai, kol dar buvo maži, pirmiausia kurį laiką sėdėdavo man ant kelių, ir tik apsipratę išdrįsdavo prisijungti prie kitų šventės svečių.

2. Leisti žaisti. Kuo brandesnė asmenybė, tuo ji pajėgesnė save išreikšti ir prasiveržti pro drovumo instinktą. Asmenybę brandina žaidžiant praleistos valandos, kai vaikas yra laisvas tyrinėti, atrasti ir išgirsti savo balsą supančiame pasaulyje. Kad galėtų žaisti, vaikui reikalinga erdvė, kurios nevaržo struktūruotos veiklos, pamokos ir nurodymai, linksminančios ar informuojančios priemonės. Tada prasiveržia noras vaidinti ar kurti. Vaikai gali laisvai žaisti, kai jų santykio bei artumo alkis yra patenkintas, kai jie yra tikri, kad už juos atsakingi suaugusieji jais pasirūpins. Taip pat padėtų, jei suaugusieji turėtų kantrybės išlaukti ir įsiklausyti, kaip drovus vaikas mato pasaulį. Pernelyg dažnai kalbesni vaikai, nustelbdami drovesnįjį, pasiglemžia visą suaugusiųjų dėmesį. Skirdami laiko pastebėti ir įsiklausyti į tylesnius vaikus, kurių vidinis pasaulis ne mažiau turtingas, paskatintume jų individualumo vystymąsi.

3. Išplėsti už vaiką atsakingų suaugusiųjų tinklą. Kaip tai padaryti? Tėvai turėtų inicijuoti bendravimą tarp savo vaikų ir senelių, tetų ir dėdžių, mokytojų, dantistų ir kitų suaugusiųjų. Kai dantistas paprašė mano dukrą išsižioti, išvydo jos veriantį žvilgsnį, sučiauptas lūpas ir ant krūtinės sukryžiuotas rankas. Aš jai paaiškinau, jog mamytė pasitiki šiuo dantistu, ir paprašiau, kad ji padėtų drauge pasirūpinti jos dantukais. Paprašiau jos išsižioti ir leisti dantistui išvalyti dantukus. Ir ji pakluso, nors nenoriai. Vaikai turi jausti, kad jų saugumą užtikrina nematomas suaugusiųjų tinklas, tačiau būtent tėvai pirmieji turi inicijuoti šio saugios bendruomenės susikūrimą.

Drovumas yra natūralus prieraišumo instinktas, dažniau laikomas trūkumu nei strateginiu gamtos ėjimu, užtikrinančiu vaiko prisirišimą prie jį prižiūrinčių asmenų. Instinktas laikytis atokiau kitų mūsų niekada neapleidžia, tad jei jausdami šį vidinį konfliktą turėsime tinkamas sąlygas vystytis, tai bus lengviausias kelias geriau save išreikšti. Jei iš tiesų norime padėti savo droviems vaikams, pirmiausia turėtume liautis juos gėdiję dėl to, kas yra natūralu. Gamta turi parengusi atsakymą, jei būsime kantrūs ir sudarysime deramas sąlygas augti.

Vertė Dangė Vitkienė | Bernardinai.lt

Nuorodos:

1. Neufeld, G. (2013). Making Sense of Kids Course, Neufeld Institute, Vancouver, BC, Canada, http://www.neufeldinstitute.org.
2. Burstein M, Ameli-Grillon L, Merikangas KR. Shyness versus social phobia in US youth. Pediatrics. 2011;128:917-925. https://www.researchgate.net/publication/51721428_Shyness_Versus_Social_Phobia_in_US_Youth
   Heiser NA, Turner SM, Beidel DC, et al. Differentiating social phobia from shyness. Journal of Anxiety Disorders. 2009;23:469-476. /http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2692184/
3. Kagan, J. (1994). The nature of the child. New York: Basic Books.
4. Kagan J, Reznick JS, Snidman N, Gibbons J, Johnson MO. Childhood derivatives of inhibition and lack of inhibition to the unfamiliar. Child Development. 1988 Dec;59(6):1580-9. Retrieved from http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/3208569
5. Kuo, R. (March 4, 1991). Psychologist finds shyness inherited, but not permanent. The Harvard Crimson. Retrieved from http://www.thecrimson.com/article/1991/3/4/psychologist-finds-shyness-inherited-but-not/