Vaikų baimės: kaip atpažinti ir padėti nerimaujančiam vaikui

0 (0)

Neretas vaikas susiduria su baimę, nerimą, stresą keliančiomis situacijomis. Vaikai šias emocijas išgyvena skirtingai. Vienas nesunkiai gali pradėti lankyti mokyklą ir be didesnių pastangų susidraugauti su vaikais ir rinkti gerus pažymius, o kitam mokykla gali atrodyti tokia bauginanti, kad net pamačius mokyklos pastatą gali pradėti raižyti pilvą ir mausti galvą.

Baimė – tai viena pagrindinių žmonėms būdingų emocijų. Baimė suprantama kaip reakcija į ribotą skaičių įvykių ar objektų, kuriuos vaikas gali suvokti kaip pavojingus ar grėsmingus. Bijoma to, kas yra nepažįstama ar nesuprantama ir taip apsisaugoma nuo nereikalingos rizikos. Bijoti yra natūralu ir neišvengiama. Daugeliui vaikų vaikystės baimės yra dalis normalaus vystymosi. Sveikai augančių vaikų baimės yra trumpalaikės – dar vadinamos tranzitinėmis – lengvai įveikiamos, jos nekeičia būdo savybių ir santykio su aplinka. Tačiau tiek nieko nebijantis, tiek perdėtai tėvų globojamas vaikas neišmoksta kovoti su baimėmis ir patiria nemažai sunkumų. Tad patariama raginti savo vaiką pabandyti pačiam įveikti savo sunkumus, tuo pačiu leidžiant jam jausti, kad juo rūpinatės ir prireikus pagelbėsite.

Nors nerimas yra natūralus jausmas ir įvairiais gyvenimo etapais padeda įveikti sunkumus, tačiau jis tampa problema, kai jo lygis yra per aukštas ir neadekvatus situacijai. Jei vaikas patiria stresą dėl dažnų konfliktų namie, jei suaugusieji nepakankamai juo rūpinasi, neteikia palaikymo bei supratimo, vaikas gali užsisklęsti, bandyti savarankiškai įveikti sunkumus ir, jei vaikui nepavyksta įveikti baimės pačiam, baimė gali fiksuotis, tapti įkyria. Tokios baimės gali sukelti miego sutrikimų, paveikti vaiko charakterį, trikdyti prisitaikymą prie aplinkos, santykius su draugais ar šeimos nariais, saugiai tyrinėti aplinką, užsiimti nauja veikla, tapti savarankišku, pasitikėti savimi, įgyti naujų įgūdžių, prisitaikyti prie aplinkos keliamų reikalavimų. Kai vaikas jaučia per didelį nerimą, jam sunku elgtis natūraliai, išreikšti save – laisvai kalbėti, klausyti, užmegzti pažintį, pasakyti savo nuomonę. Taip po truputį nerimas mažina savivertę, pasitikėjimą savimi, verčia jaustis nepilnaverčiu, nepritampančiu. Laikui bėgant baimės ir nerimas paveikia įvairias gyvenimo sritis – tarpasmeninius santykius, mokymąsi, laisvalaikį. Be to, nuolatinė baimė gali būti įvairių ligų ar tolesnio vystymosi sutrikimų priežastis, tad būtina konsultuotis su specialistais.

Nerimo požymiai

Vaikai nerimą keliančias situacijas išgyvena skirtingai. Kai kurie vaikai gali grįžti prie kūdikiško elgesio, pavyzdžiui, laikyti nykštį burnoje ar šlapintis lovoje. Vyresni vaikai demonstruoja depresijos požymius, tampa tylūs ir uždari, vengia draugų. Kiti stresą išreiškia susierzinimo priepuoliais ar pykčiu, esant dideliam stresui gali atsirasti tikas, mikčiojimas. Požymiai, kad jūsų vaikas patiria pernelyg didelį nerimą:

• Pykčio proveržiai, agresija, neramumas, irzlumas. Taip pat prieštaravimai, nepaklusnumas, suaugusiųjų ignoravimas.
• Drovumas, baikštumas, atsiskyrimas – vaikas drovisi ir gėdijasi dažniau nei kiti, daug kas aplinkoje jam kelia baimę. Tokie vaikai mažai bendrauja arba visai atsiskiria nuo kitų (šeimos narių, draugų). Jie išsiskiria savo uždarumu, sunkiai bendrauja su kitais vaikais, dėl to dažnai yra atstumiami.
• Vengimo elgesys – vaikas vengia būti baimę keliančioje situacijoje. Pavyzdžiui, nedalyvauja gimtadienio šventėje, kurioje yra nepažįstamų žmonių, vengia pasilikti vienas namie ar savarankiškai nueiti į parduotuvę. Atidėlioja nerimą keliančias užduotis.
• Pesimizmas ir neigiamas mąstymas – vaikas galvoja, kad jam nepavyks gerai atlikti užduoties ir pelnyti gerą įvertinimą, įsivaizduoja, kad kiti žmonės (tėvai, draugai) jį atstums, kritikuos. Sulaukęs pagyrimo, vaikas jį interpretuoja kaip išimtį arba klaidą („Tai, kad vieną kartą pavyko, nereiškia, kad esu protingas“, „Man tik pasisekė“) ir atsimena tik savo nesėkmes, tuo tarpu sėkmes greitai pamiršta. Tokie vaikai dažnai kaltina ir kritikuoja save.
• Nuolatinis nerimas dėl dalykų, kurie gali įvykti ar įvyks ateityje – mokyklos pradžia, egzamino laikymo diena, svarbus įvykis ir galimai nuspėjami sunkumai panašiose situacijose.
• Perfekcionizmas – vaikas galvoja, kad turi būti tobulas, neleidžia sau klysti, o jeigu taip atsitinka, kaltina ir kritikuoja save.
• Nepasitikėjimas savimi – vaikas bijo susidurti su sunkumais, nemėgsta imtis naujos veiklos, bijo nesėkmės, kritikos.
• Atsiskyrimo nerimas – vaikas bijo pasilikti vienas, yra taip prisirišęs prie tėvų, kad bet koks atsiskyrimas kelia akivaizdų nerimą.
• Susikaustymas – bet kokia užduotis sukelia nereikalingą nerimą. Ją atlikdamas vaikas būna labai įsitempęs, susikaustęs.
• Jautrumas (ypač, jeigu anksčiau nebuvo būdingas) – vaikas greitai nusimena, lengvai pravirksta.
• Greitas nuovargis, fiziniai nusiskundimai (galvos, pilvo skausmai), miego sutrikimai (sunku užmigti ar išmiegoti, kamuoja košmarai, nakties baimė), bloga atmintis ir dėmesio koncentracija, prastas apetitas.
• Fiziologinės organizmo reakcijos – šaltos rankos, išraudimas, prakaitavimas ir kt.

Kas gali sukelti vaikams nerimą ir baimes?

Tai gali būti patys įvairiausi dalykai. Vaikas gali stipriai išgyventi tėvų išvykimą iš namų, perėjimą iš darželio į mokyklą, baimė apsišlapinti, pasiklysti, paprašyti pagalbos… Natūralios pagal amžių baimės:

• 0-6 mėn. Stiprūs garsai, fizinės atramos praradimas.
• 7-12 mėn. Nepažįstami žmonės, staigūs, netikėti, smarkūs judantys objektai.
• 1 m. Atskyrimas nuo tėvų, svetimi žmonės, sužeidimai.
• 2 m. Stiprus triukšmas, gyvūnai, tamsus kambarys, atsiskyrimas nuo tėvų, dideli objektai, asmeninės aplinkos pokyčiai.
• 3 m. Kaukės, tamsa, gyvūnai, atskyrimas nuo tėvų.
• 4 m. Atskyrimas nuo tėvų, gyvūnai, tamsa, triukšmas.
• 5 m. Gyvūnai, „blogi“ žmonės, atskyrimas nuo tėvų, kūno sužeidimai.
• 6 m. Antgamtinės būtybės (pvz., vaiduokliai, raganos), kūno sužeidimai, griaustinis ir žaibai, tamsa, pasilikimas vienam, atskyrimas nuo tėvų.
• 7-8 m. Antgamtinės būtybės, tamsa, buvimas vienam, kūno sužeidimai.
• 9-12 m. Testai ir kontroliniai darbai mokykloje, atsakinėjimas, kūno sužeidimai, išvaizda, bendravimo sunkumai, mirtis, žaibai ir griaustinis.

Paauglystė. Išvaizda, santykiai su bendraamžiais, mokykla, saugumas, ateitis, antgamtiniai reiškiniai, gamtinės katastrofos.
Kai kurios baimės tėvams gali pasirodyti kvailos, naivios ar netikros. Tačiau vaikui jo baimės atrodo tikros ir rimtos. Tai, kas tėvams neatrodo pavojinga, vaikams gali būti akivaizdi baimės ir nerimo priežastis. Galite padėti vaikui ištverti šitą sunkų laiką, jei tik suprasite, kas su juo vyksta. Jei pamiršote savo pačių vaikiškus išgyvenimus, pasistenkite suprasti, kad visa, kas vaikams nutinka pirmą kartą, gali jiems sukelti nerimą. Pabandykite pamatyti situaciją iš jų požiūrio taško ir tuomet geriau suprasite savo vaiką.

Kaip tėvai gali padėti tėvai?

Yra daugybė būdų, kaip tėvai gali padėti vaikui:

1) Neparodykite, kad patys jaudinatės, kai vaikas bijo ar verkia. Ramus tėvų elgesys, o ne susirūpinimas, padės vaikui nurimti ir suprasti, kad jo baimė nėra nenormalus reiškinys – ilgainiui ji po truputį ims sumažėti.

2) Pasirūpinkite pagrindiniais vaiko poreikiais, ypač venkite didelio vaiko nuovargio ir alkio. Įveskite pastovų miego laiką. Prieš miegą su vaiku užsiimkite ramia veikla (šilta vonia, knygutės su mama ar tėveliu skaitymu, kalbėjimu ir pan.), kuri padės vaikui palaipsniui nusiraminti po dienos įspūdžių.

3) Įveskite tvarką ir struktūrą. Nerimastingiems vaikams sunku gyventi šeimoje, kurios gyvenimo stilius spontaniškas ar chaotiškas. Todėl įveskite pastovią kasdieninę tvarką ir struktūrą. Pastovi tvarka sumažina vaiko nerimą, nes leidžia prognozuoti įvykius ir suteikia aplinkos kontrolės jausmą. Mokykite vaikus apie taisykles bei pasekmes, jei jų nebus laikomasi. Labai tiksliai vaikams apibrėžkite, ką norite pasakyti savo taisykle, kad vaikui neliktų jokių abejonių, ir jis nebijotų netikėtų jūsų sprendimų. Su vyresniu vaiku (5 metų ir vyresniu) galite jau kartu nuspręsti, kas bus, jei jis sulaužys taisyklę. Taip vaikas nepatirs nereikalingo streso.

4) Jei vaikas atsisako lankyti mokyklą, ramiai išsiaiškinkite mokyklos baimės priežastis. Svarbu paaiškinti, kad nemalonumai ar sunkumai mokykloje neišvengiami. Palaikymu ir pagalba leiskite jam pajusti, kad tikite, jog jis gali susidoroti su sunkumais.

5) Neperkraukite vaiko fantazijos. Pirkite amžių atitinkančius žaislus, neleiskite žiūrėti agresyvių filmų, vartyti knygų su gąsdinančiais paveiksliukais.

6) Išgyventi tamsos baimę bus lengviau, jei negesinsite šviesos, paliksite praviras duris, leisite vaikui miegoti su mylimu žaisliuku. Jei vaikas sapnuoja košmarus, išlikite kantrūs, leisdami vaikui kalbėti apie jo sapnuojamas baimes. Pakalbėkite su vaiku apie sapnų turinį. Jei vaikui sunku užmigti, užtikrinkite, kad vaiko kambarys vaikui atrodytų saugi ir atpalaiduojanti vieta (pvz., reikėtų vengti kaip bausmę vaikui skirti ankstyvą guldymą į lovą). Ruošiantis miegoti reikėtų vengti judrių žaidimų, filmų žiūrėjimo, kitos vaiką išjudinančios veiklos.

7) Nesijuokite, net jei vaiko baimė sunkiai suprantama. Jokiu būdu nebarkite ir negėdykite, o stenkitės suprasti, ko jūsų vaikas konkrečiai bijo. Klauskite: „Kaip jo baimė atrodo? Ką ta pabaisa gali padaryti?“. Jei vaikas kalba apie matomas ar įsivaizduojamas pabaisas, atminkite, kad jis jumis pasitiki ir tikisi paramos ar palaikymo iš jūsų, tad nesustiprinkite vaiko baimės savo susirūpinimu. Pakalbėkite su vaiku apie jo baimes, o jūsų ramus elgesys padės vaikui suprasti, kad jo baimė nėra nenormalus reiškinys, ir ji po truputį sumažės.

8) Įveikite baimes žaisdami kartu – jos sumažėja tiesioginio susidūrimo metu, bet būtinas tėvų palaikymas. Pavyzdžiui, jei vaikas bijo mokytojų, žaiskite mokyklą, jei gydytojų – ligoninę ir pan. Kartu su vaiku skaitykite ar kartu prieš miegą kurkite pasaką, kur vaikas galėtų įsijausti į narsaus ir drąsaus herojaus vaidmenis. Pavyzdžiui, papasakokite pasaką apie mergaitę, kuri labai bijojo kitų vaikų, bet vėliau nusprendė juos užkalbinti ir su jais susidraugavo.

9) Formuokite drąsų elgesį. Kai vaikai patenka į nepažįstamą situaciją ir nežino, kaip reaguoti, jie žiūri, kaip į šią situaciją reaguoja kiti. Stebėdami tėvus ir jų reakcijas, vaikai nustato, ar situacija saugi ar pavojinga. Jeigu tėvai vienoje ar kitoje situacijoje jaučia nerimą ar baimę, tikėtina, kad vaikas reaguos taip pat. Todėl svarbu parodyti vaikui tinkamą saugų elgesį pavojų keliančioje situacijoje arba drąsų ir pasitikintį elgesį to reikalaujančioje situacijoje. Jeigu tėvai yra per daug nerimastingi ir per daug globojantys, jų rodomas nerimas gali vaikui pranešti, kad pasaulis yra labai pavojingas. Kartu vaikas gauna „žinutę“, kad jis yra bejėgis pats įveikti sunkumus. Dėl šios priežasties kartais tėvams naudinga elgtis drąsiai, nors iš tiesų taip nesijaučia. Tokiu būdu vaikas suvokia, kad tėvai pasitiki tiek vaiku, tiek pačia situacija. Likęs vienas vaikas kartos tėvų suformuotą drąsų elgesį.

10) Stenkitės, kad vaikas augtų savarankiškas. Tegul jis pajunta, kad daug ką moka ir gali pats atlikti. Aišku, nereikėtų iš vaiko reikalauti, kad jis atliktų užduotis ir veiklas, nebūdingas savo amžiui (pvz., 7 metų vaikas negali rašyti ir skaityti taip gerai, kaip jo 12 metų brolis ar sesuo).

11) Labai svarbu padėti vaikui atkurti ir išlaikyti gerą savo vertės jausmą. Priminimas vaikui apie anksčiau įveiktą stresą kartu yra ir ženklas, leidžiąs patikėti, kad pačiam galima imtis spręsti problemą, – tai dažnai padeda atkurti savo vertės pusiausvyrą. Kita vertus, įdiekite vaikams, kad klysti yra žmogiška. Sakykite, kad klysta visi – net ir jūs. Iš klaidų mokomės. Žmonės, kurie niekada neklysta, niekada nepadaro nieko didelio ir svarbaus. Dideli žmonės darė daug klaidų, kol galų gale padarę kažką genialaus.

12) Padėkite vaikui išsikalbėti. Jokiu būdu neverskite kalbėti, tačiau sudarykite sąlygas išsipasakoti: vakaro pasakos ar kelionės automobiliu puikiai tinka tokiems pokalbiams. Neklauskite „Kas yra blogai?“, geriau sakykite: „Papasakok man apie savo auklėtoją“. Jokiu būdu nekritikuokite savo vaiko ir nepertraukinėkite, nes taip labai greitai išmokysite vaiką atsakyti, kad jam „viskas gerai“. Suteikite galimybę vaikui kalbėti apie jausmus. Vaikui naudinga kalbėti apie savo jausmus, tačiau jiems tai nėra lengva, ypač, jeigu jų užklausiama tiesiogiai („Kaip jautiesi?“). Tėvams svarbu atidžiai stebėti ir klausytis, kai vaikas išreiškia jausmus tiesiogiai (žodžiu) arba netiesiogiai (per kūno reakcijas, elgesį). Tokiu momentu pripažinkite ir priimkite jo jausmus paprasčiausiai juos įvardindami („Matau, kad nerimauji“, „Pastebėjau, kad tau tai kelia įtampą“), užduodami klausimą („Tau neramu dėl …?“) ar duodami patarimą. Kalbėdami apie jausmus padėsite vaikui suprasti savo emocinius išgyvenimus ir sustiprinti vidinį savęs suvokimą. Praleiskite laiką su vaiku tik dviese. Atraskite tai, ką darote tik jūs ir vaikas kartu. Taip smagiai leisite laiką, galėsite pasikalbėti ir be jokių abejonių tapsite daug artimesni bei turėsite galimybę pasikalbėti apie tai, kas rūpi vaikui.

13) Skatinkite fizinį aktyvumą. Jei mažai sportuojate, pabandykite važiavimą dviračiu, pasivaikščiojimą parke/miške, plaukimą: sveiks ir kūnas, ir dvasia. Be to, sveikai maitinkitės. Mokykite vaikus ir patarimais, ir pavyzdžiu, kad sveiki žmonės daug geriau susidoroja su stresu. Pastebėta, kad vaikai, kurie sveikai maitinasi, ikimokykliniame amžiuje kelis kartus rečiau patiria stresą nei tie vaikai, kurių mitybos pagrindą sudaro nesveikas maistas.

14) Mokykite vaikus atsipalaiduoti. Net labai maži vaikai gali išmokti atsipalaiduoti prisimindami kažką malonaus. Atpalaiduoja ir gilus kvėpavimas, rami muzika, įprasti eilėraštukai ar dainelės, piešimas ar spalvojimas. Nebijokite fizinio kontakto. Švelnus glostymas ar masažas atpalaiduos vaiką ir tuo pačiu jis pasijus mylimas bei reikalingas.Fizinis prisilietimas yra vienas efektyviausių streso mažintojų.

15) Skatinkite drąsų elgesį. Tėvai gali švelniai paskatinti vaiką susidurti su baimę keliančia situacija. Tik jokiu būdu to iš vaiko nereikalaukite. Susidūrimas su baimę keliančia situacija sumažina nereikalingą išankstinį ir esamą nerimą. Mokykite bendrauti su žmonėmis ir daiktais, keliančiais baimę. Kartais nėra taip paprasta vaiką įtikinti susidurti su baimę keliančia situacija. Daugelis vaikų yra linkę tokių situacijų vengti. Tam tėvai gali užduotį suskaidyti į mažesnius žingsnelius, kuriais eidamas vaikas gali jausti, kad kiekvieną iš jų gali įveikti. Pavyzdžiui, jeigu vaikas bijo vienas eiti į gatvę, jis gali iš pradžių labai trumpam nueiti ir pabūti prie laiptinės durų. Paskui nueiti iki artimiausio namo ir grįžti. Vėliau nueiti iki artimiausios parduotuvės ir neužėjęs į ją grįžti namo. Dar vėliau nueiti į parduotuvę ir ką nors nusipirkti. Apdovanokite vaiką už kiekvieną įveiktą etapą. Tai gali būti karštas šokoladas, mėgstamas filmukas ir kt. Be to, galite jam papasakoti apie savo vaikystės baimes ir kaip jas įveikėte.

16) Nebijokite, o džiaukitės, jeigu vaikas tampa savarankiškesnis. Dažnai tėvai jaučia nerimą, kai jų vaikas tampa vis savarankiškesnis, pareiškia norą pats priimti sprendimus, nori rizikuoti ir pan. Jei taip atsitinka, pasistenkite suprasti, kad vaikas bręsta ir formuojasi jo pasitikėjimas savimi. Jūsų elgesys tokiu metu gali būti lemtingas. Nepersistenkite globodami vaiką ir mėgindami apsaugoti jį nuo bet kokios nesėkmės. Leiskite jam pačiam pažinti aplinką, patirti nesėkmę ir suvokti pasekmes. Norėdami paskatinti vaiko savarankiškumą leiskite jam pasirinkti, o ne priimkite sprendimą už juos. Tėvų įsikišimas skatina nebrandų vaiko elgesį ir savarankiškumo baimę. Tėvai dažnai kišasi į vaiko kasdienines veiklas (pvz., aprengia juos, nors vaikai jau gali tai padaryti patys), elgiasi su jais kaip su mažesniais nei yra (pvz., kalbėdami naudoja vaikiškus žodžius, perdėtai rodo fizinį švelnumą), nepaiso vaikų privatumo (pvz., atidaro duris nepasibeldę). Suteikdami vaikams tinkamą autonomiją, tėvai padidina jų meistriškumo ir savo efektyvumo suvokimą. Taip vaikas įgyja sugebėjimą kontroliuoti savo nerimą.

Vieniems vaikams įveikti nerimą pakanka tėvų pagalbos ir paramos. Kitiems dėl intensyvaus ir ilgalaikio nerimo gali gali prireikti specialistų pagalbos. Svarbu, kad tėvai įvertintų vaiko ir savo galimybes bei nuspręstų, kaip vaikui geriausia padėti. Saugumo jausmas vaikystėje yra pagrindas stipriai asmenybei vystytis. Kuo anksčiau bus pastebėtas nerimas, tuo lengviau bus jį įveikti ir neleisti kontroliuoti vaiko gyvenimo. Svarbiausia, kad jūsų vaikas žinotų, jog esate šalia, visados pasirengę jam padėti. Kartais jis norės kalbėtis, o kartais visiškai nesileis į kalbas, išbūkite su juo ir tyloje. Artimas ryšys su bent vienu suaugusiuoju, pasitikėjimas savimi, vaiko tikėjimas, kad yra mylimas ir vertas meilės, geri santykiai su suaugusiaisiais už šeimos ribų, tikėjimas, kad gali susidoroti su sunkumais padeda susidoroti su nerimą ir baimę keliančiomis situacijomis.

Parengė psichologė Kristina Paradnikė | psikons.lt