Vaikų emocinis ugdymas: augti kartu0 (0)
Tėvų reikšmės vaiko gyvenime pervertinti turbūt neįmanoma. Tai pirmoji ir viena svarbiausių sąveikų, kuri ypatingai reikalinga tam, kad vaiko asmenybė formuotųsi tinkama linkme. Tėvai padeda vaikui jaustis saugiam, kasdien tiesiogiai ir netiesiogiai ugdo vaikų pažintinius, mąstymo, socialinius gebėjimus.
Gražu, kai kiekvienas vaiko pasiekimas vertinamas kaip didelis šeimos įvykis. Džiugu, kai tėvai stengiasi padėti vaikui sėkmingai įveikti raidos užduotis. Štai kūdikėlis iš pasyvaus stebėtojo staiga tampa aktyviu tyrinėtoju. Tėvai dažniausiai nedelsdami patenkina stiprėjantį vaiko smalsumą sakydami: „Štai čia yra kamuolys. Matai? Ka-muo-lys“. Kiek vėliau, kai vaikas jau pradeda tarti pirmuosius skiemenis, tėvai ir vėl šalia. Jie vėl kartoja, tik šįkart jau ir drąsina tarti: „Štai čia kamuolys. Sakyk: ka-muo-lys“. Ir taip toliau. Ir taip daugybę kartų daugybėje situacijų, bet, deja, ne visose.
Anądien smėlio dėžėje stebėjau vieną situaciją. Netikėtai nugriuvo gal dviejų metų berniuko statoma smėlio pilis. Vaikas stipriai susierzino, pradėjo verkti, mėtyti žaislus iš smėlio dėžės. Mama, buvusi greta, netruko tarstelėti: „Ko verki? Taigi statyk naują pilį!“, – ir savo tonu tarsi leido suprasti, kad čia tokia smulkmena, dėl kurios jaudintis tikrai neverta. Vaikas, akimirkai nustojęs verkti, įsiverkė dar stipriau, nes juk jis nenori kitos pilies, jam tą akimirką buvo reikalinga būtent ta pilis, kuri ką tik nugriuvo. Mama, užmiršusi, kad ką tik turėjo neišsenkančios kantrybės aiškinti, kur raudonas, o kur mėlynas kastuvėlis, šįkart jau pakėlusi balsą pasakė: „Jeigu dar verksi, eisi namo. Viskas. Einam namo. Nori namo“? Ne, vaikas namo nenorėjo. Turbūt dėl tos priežasties berniukas verkti liovėsi, tačiau pamoka, kuri ką tik galėjo įvykti, deja, neįvyko. Gyvenimo mokytoja Mama nusprendė, kad iš šios situacijos gyvenimui nieko pasiimti nereikia, nors čia, smėlio dėžėje, ką tik galėjo paaugti vaiko asmenybė ir dar labiau sustiprėti suvokiamas jo ir mamos ryšys, nes jie juk panašūs, abu susierzina, kai viskas klojasi ne taip, kaip norisi.
Tokių situacijų, kuomet griūva smėlio pilys ir vaikai pratrūksta, kai mažieji, negavę norimo daikto, griūva parduotuvėje ant grindų, daugybė. Deja, bet daugumoje jų, kuomet ypatingai reikalinga pačių tėvų ramybė ir kantrus paaiškinimas vaikui, kas gi čia dabar vyksta su juo pačiu ir pykčio sustingdytu jo kūnu, stebimas pačių tėvų pratrūkimas. Tada nejučia kyla klausimas, kodėl tėvai, ką tik tam pačiam vaikui kantriai aiškinę pasaulio pažinimo pamokas, staiga patys atsitraukia, kai ateina laikas aiškinti vaikui jo vidinio pasaulio pažinimo pamokas? Nemano, kad tai reikalinga? Nežino, kad tai reikalinga? Mano, kad vaiko verkimas – tai rėkimas ant jų? Ne, juk taip nėra…
Vaikai reaguoja taip, kaip geriausiai moka. Jei mažyliai mokėtų tinkamai įvardinti, ką jaučia, jie tikrai tą ir padarytų, o kol to padaryti negali, verkia, spardosi, griūva ant grindų, nes jų jaučiamos emocijos, kaip ir mūsų, suaugusiųjų, gali būti labai stiprios, o galimybės čia ir dabar jas išveikti socialiai priimtinu būdu – daugiau nei ribotos. Kai kurie suaugę net ir galėdami įvardinti, ką jaučia, to nedaro, nes jiems tiesiog lengviau rėkti, šaukti, tyčiotis, keiktis. Taigi, ar ne per daug kartais tikimės iš dar gerai kalbėti nemokančių vaikų? Esu tos nuomonės, kad tais atvejais, kai dvimetinukas krenta parduotuvėje ant grindų ir rėkia, raudonuoti reikia ne jo tėvams, o tiems praeiviams, kurie grūmoja vaikui pirštu, vis atsigręždami bando jį gėdinti ar kažką aiškinti, nes socialiai priimtino elgesio vaikas dar tik mokosi, o jie, suaugę, jau turėjo jo išmokti.
Svarbu atminti, kad tokios ir panašios nemalonios situacijos, neretai pažįstamos daugeliui tėvų, auginančių mažus vaikus, tikrai baigsis, kai vaikas išmoks atskirti emociją nuo elgesio ir kai mokės emociją įvardinti, o elgesį valdyti. Jeigu viso šito tėvai mokys vaiką nuo mažens, rezultato ilgai laukti neteks, o jei emocinis vaiko ugdymas bus paliekamas savieigai, – prognozuoti, kada vaikas taps emociškai intelektualus ir ar apskritai toks bus, – sunkiau. Vieni emociškai intelektualūs jau būna ir trejų. Kiti dar ir šešerių gali kristi ant žemės stipriam pykčiui užvaldžius. Jeigu septynerių metų vaikas nemoka socialiai priimtinu būdu reikšti emocijų, už tai reiktų barti ne vaiką, o jo tėvus, kurie nemanė, kad ugdyti vaiko emocinį raštingumą svarbu nuo mažens.
Kitas svarbus dalykas yra tai, kad lygiagrečiai žodinio mokymo vaikas artimojoje savo aplinkoje turėtų matyti realų pavyzdį, kaip emocijas socialiai priimtinu būdu reiškia tėtis ir mama. Einant šiuo keliu svarbu patiems tėveliams būti kantriems ir iš anksto suvokti, kad čia teks ne tik daug kartų kartoti, bet ir tiek pat kartų savo asmeniniu pavyzdžiu rodyti, kaip aš pats, būdamas tėtis ar mama, gebu kūną stingdančią emociją įveikti be rėkimo, verkimo ar kritimo ant grindų.
Tomis akimirkomis, kai, rodos, niekas nesikeičia, tedrąsina mintis, kad supažindinant vaiką su emocijomis ir aiškinant, kaip elgtis stiprioms joms užvaldžius, kaip ir mokant raidžių, spalvų ar geometrinių figūrų, kartoti teks ne kartą. Be to, jausmų juk yra daugiau nei pagrindinių spalvų, tad nieko keisto, kad ir jausmų abėcėlės mokytis gali tekti kiek ilgėliau.
Testiprina mintis, kad vaikas, jau ankstyvame amžiuje išmokęs skirti ne tik šviesoforo, bet ir savo viduje esančias spalvas, iškart jausis ramesnis, labiau savimi pasitikės netgi eidamas tuo keliu, kuriuo iki šiol nėjo. Juk kai moki orientuotis ne tik išorėje, bet ir savyje, viskas atrodo daug paprasčiau.
Klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė | psichologokabinetas.lt | facebook’e
Foto: Ben White