Veidrodiniai neuronai0 (0)
Vien tik mums į ką nors pažvelgus, tam tikros smegenų sritys gerokai sukrunta: aktyvuojasi veidrodiniai neuronai. Jų užduotis – palengvinti mums mokymąsi ir dažnai jie palengvina taip, kad patys po to nustembame.
Kaip ir kada kažko išmokstame? Atsakymas į šį klausimą veda prie vieno iš įstabiausių atradimų smegenų tyrimų srityje.
Už tai, kad sužinojome turintys veidrodinius neuronus, turėtume būti dėkingi atsitiktiniam įvykiui, nutikusiam 1995 metais Italijoje, Giacomo Rizzolatti ir Vittorio Gallese laboratorijoje Parmoje. Viskas prasidėjo nuo beždžionių: griebdamos riešutą jos aktyvuoja tam tikrus neuronus savo smegenyse, buvo pastebėta, kad neuronai žybsi ir tada, kai beždžionė tiesiog stebi, kai riešutą paima bandymą atliekantis mokslininkas.
Trys pavyzdžiai
Mama nori, kad trylikametis sūnus dažniau pagelbėtų namų ūkyje. Ji įkalba savo vyrą nuolat jai padėti, kad berniukas turėtų tinkamą pavyzdį. Ar tai jai pavyks?
Kitas atvejis. Du šešiamečiai gauna dovanų po pirmąjį savo dviratį. Vienas užšoka ant jo ir jau netrukus važiuoja, tėtis tik prilaiko dviratį iš šono, kol vaikas pats išmoksta išlaikyti pusiausvyrą. Kitam berniukui dar ilgas savaites reikia papildomų ratukų. Kodėl?
Trečias pavyzdys. Ar jums pažįstamas toks maištininko tipas, kuris nuo mokyklos laikų įnirtingai kaunasi su diktatoriškais mokytojais ir viršininkais, o vieną dieną pats tampa tokiu pat vienvaldžiu viršininku, su kuriuo kovėsi? Įdomiausia, kad jis – vienintelis, kuris to nepastebi.
Kaip aktyvuojami veidrodiniai neuronai
Kai mes stebime kažką atliekant vienokius ar kitokius veiksmus, smegenyse aktyvuojasi veidrodiniai neuronai, jie atspindi viską kas vyksta aplink.
Šie neuronai aktyvuojami:
- Pirma, kai matome, kaip kiti kažką daro.
- Antra, kai patys daroma tą patį.
- Trečia, kai galvojame apie tai, kad kas nors galėtų tai daryti.
Kaip veidrodiniai neuronai veikia
Veidrodinius neuronus galime suskirstyti į tris kategorijas:
- Jie gali imti veikti iš karto arba netrukus. Tada, kai norime išmokti paprasto naujo veiksmo, kurį lengviau išmokti žiūrint, kartu jį atliekant arba mėgdžiojant.
- Veidrodiniai neuronai veikia sąmoningai ilgą laiką stebint, t.y. ilgą laiką stebime kažkokią tai veiklą ir dalis musų neuronų tarsi parengia tai veiklai.
- Veidrodiniai neuronai paleidžia tam tikrus elgesio modelius priklausomai nuo aplinkybių, tarsi atėjus tam tinkamam laiku, nesąmoningai, mums to visai nelaukiant.
Pavyzdžių paaiškinimas
Pradėkime nuo berniuko, kurį mama norėjo išmokyti daugiau dirbti namų ūkyje. Ar strategija bus veiksminga, jei jis matys mamai padedantį tėvą? Rutha Harris savo knygoje „Ar auklėjimas beprasmis?” atskleidžia reiškinį vadinamą uždelsto veikimo bomba: mama iš pradžių nieko nepeš iš savo pavyzdžių strategijos, nes bręstantį jaunuolį dabar domina visai kiti dalykai, draugai, kaimynai, bet ne tėvai. Tačiau kai jis sulauks tokio pat amžiaus, kaip ir jo indus šluostantis tėvas, taps labai svarbu, kokį pavyzdį jis anuomet matė.
Vienas iš šešiamečių, kuris dviračiu išmoko važiuoti labai greitai, tiesiog jau keletą metų ilgesingai akimis lydėjo visus dviratininkus, nes labai troško važinėti dviračiu. Didelę dalį savo veidrodinių neuronų jis parengė važinėjimui dar nė neturėdamas dviračio.
Maištininko atveju suveikia tai, jog jis ilgą laiką stebėjo valdingus mokytojus, vadovus ir tai, kad atsirado nenumatytos aplinkybės, pats „atsisėdo į viršininko kėdę”, o tai ir paleido, tarsi įjungė, jame glūdėjusius, pačiam to nežinant, tam tikrus elgesio modelius.
Harvardo universiteto mokslininkai, per ilgus metus trukusius tyrimus aptiko vieną reiškinį. Žmonės vadovauja ir moko taip, kaip jiems buvo vadovauta ir kaip jie buvo mokyti pirmaisiais metais. Žodžiu, to priežastis dar vaikystėje užtaisoma jau minėta uždelsto veikimo bomba.
Mokymas yra tuo labiau vertingas, kuo mažiau kalbama ir yra daugiau nuoseklių treniruočių, tai yra veiksmų atlikimo, pasitelkus naujas patirtis ir veidrodinius neuronus, kurie ir gali pakeisti tas uždelsto veikimo bombas susiformavusias dar vaikystėje.
Veidrodiniai neuronai sudaro neurofiziologinį geriausio mokymosi metodo pagrindą, jei kalbame apie veiksmus. Psichoanalitikas Joachimas Baueris savo knygoje „Kodėl aš jaučiu tą patį, ką ir tu” apibendrina: mokymasis vyksta pradžioje kitų elgsenos būdus stebint, iki pradedame tą patį kartu daryti su kitais, o galiausiai imame veikti savarankiškai.
PagalFrank Schirrmacher (2013). Smegenų mankšta: kaip naudotis galva. Gimtasis žodis: Vilnius. 55-60 p.