Vengiu artimo kontakto
Klausimas: esu pirmo kurso studentė, vienintelė mergaitė ir vyriausias vaikas daugiavaikėje šeimoje. Mielai nerašyčiau laiško ir apsilankyčiau pas psichologą, bet, palyginus su šeimos vaikais, man konsultacijų reikia mažiausiai. Suprantu, kad tam lėšų nėra, todėl ir kreipiuosi čia.
Bandau suformuluoti labai konkretų trukdį. Kas tai, nežinau, bet pasireiškia tuo, kad vengiu artimo/ intymaus kontakto. Su merginomis mažiau, su vaikinais labiau. Atrodo, kad tai vyksta pasąmoningai, nieko negaliu padaryti. Gyvenu stiklinio burbulo viduje, taip metaforiškai pasakius. Nesu nesimpatiška, kartais gaunu dėmesio ir vengdama to kontakto nesidedu pikčiurnos kaukės, bet tiesiog… tarsi taip išeina. Tarsi kažkas temptų toliau nuo kito žmogaus. Tarsi kankintų paniška baimė, kad kažkas įskels mano stiklinį burbulą. Tas jautrumas pasireiškė labai ankstyvoj paauglystėj ir užslopinamas yra nebent alkoholiu, kaip momentiniu vaistu norint nuslopinti tą stresą. Tiesa, daug kas išsprendžiama alkoholiu, bet noriu išvengti šito varianto.
Daug galvoju apie tai ir nežinau, ar iš didelio galvojimo visko neiškraipiau. Ar tai galima kažkaip susieti su emociniu intelektu, kuris pas mane yra žemesnis, nei turėtų būti? Nežinau, kaip argumentuočiau, gal tiesiog tas „berniukų vengimas“ man pačiai kartais atrodo vaikiškas. O gal problema vaikystėje? Šeimoje? Jokių ryškių traumų nebuvo, o ir santykiai su tėvu visai normalūs. Turiu omeny, būna daug blogiau. Bendraujam gan formaliai, jei taip būtų galima pavadinti, bet nesipykstam.
Nežinau, ar pateikiau pakankamai informacijos. Sėdant apie viską rašyti mintys visada susijaukia. Bet kokiu atveju, būsiu labai dėkinga už atsakymą.
Ijo (vardas pakeistas)
Atsakymas: Labas, Ijo, ačiū už nuoširdų pasidalinimą. Rašai apie gilius ir svarbius dalykus. Į juos atsiliepiant pasakyti kažką konkretaus būtų nerealu ir nesąžininga, galbūt net paviršutiniška, nes gilumoms išsemti reikia daug pokalbių. Tačiau pasidalinsiu savo mintimis, kurios kilo perskaičius Tavo laišką. Tikiuosi, jos pasitarnaus kaip tam tikros kryptys, parodančios, kur link galėtum keliauti toliau.
Tavo pasidalinimas apie stiklinį burbulą, kuriame jautiesi gyvenanti, ir baimę, kad kažkas gali jį įskelti, byloja apie didelį nesaugumą. Turbūt ir nežinomybę. Atrodo, kad baisu, jog įskėlus tą burbulą atsiskleis kažkas visai nežinomo, nepažįstamo ir bus neaišku, ką su tuo daryti, kaip gyventi. Ir, manau, labai svarbu savęs neskubinti ir nenorėti iš savęs per daug. Planuoti mažus žingsnelius į priekį.
Rašai, kad vengi artimo / intymaus kontakto. Santykių artumo vengimas gali būti susijęs su savęs pajautimo, tapatumo klausimais. O tai, kaip rašai, gali sietis ir su emociniu intelektu, ir su šeimos istorija, santykiais joje. Pasakoji, kad augai tarp brolių, kad santykiai su tėvu normalūs. Tavo, kaip merginos, tapatumo formavimuisi neišvengiamai turėjo įtakos santykiai su tėvu, taip pat broliais, o turbūt labiausiai santykis su motina ir/ ar motiniškomis figūromis. Norisi paklausti, kaip Tau sekasi tapatintis su savimi kaip mergina, moterimi? Kiek Tu gali įvardinti, pajausti savo moteriškumą?
Daliniesi, kad mažiau vengi intymaus kontakto su merginomis, nei su vaikinais. Čia taip pat kyla klausimas, su kuria lytimi, ar abiem, intymaus santykio Tu norėtum? Žinau, kad mūsų visuomenėje tai dar yra labai „tabu“ tema, bet iš tiesų tarp mūsų yra daug daugiau LGBT (homoseksualių, biseksualių, transseksualių) žmonių, nei kartais mums gali atrodyti. Ir šis klausimas taip pat yra svarbus, galvojant apie savo tapatumą.
Rašai, kad psichologui nėra lėšų, manai, kad kitiems šeimos nariams konsultacijų reikėtų labiau. Bet jei jauti, kad norėtum kreiptis į psichologą, galbūt verta paieškoti galimybių? Galbūt psichikos sveikatos centre, kur konsultacijos galėtų būti nemokamos. Kartais studentams sudaromos sąlygos gauti prieinamą psichologo pagalbą.
Sėkmės tolimesniuose ieškojimuose!
Psichologė Irma Skruibienė
skruibis.lt / namuterapija.lt