Visiškai nesutariu su mama
Klausimas: Sveiki. Taip jau nutiko, kad nuo vaikystės daug sirgau ir mažai dėmesio sulaukdavau iš tėvų. Bet tai tik vaikystės nuoskaudos. Laikui bėgant visiškai nesutariau su mama, buvau problematiškas vaikas mokykloje. Tyčiodavausi iš mokytojų, bet ne iš vaikų, tiesiog labai nemėgau vyresniųjų. Su mama visiškai nesutariau, neturiu nei vieno gražaus prisiminimo iš vaikystės ar dabarties. Nors mano sesės su mama labai gerai sutarė, o dar geriau, kai išvyko studijuoti. Būdama 7-toje klasėje aš pasikeičiau, pagerėjo mano mokslai, buvau tyliaisia klasėje mokinė, nei vienos replikos mokytojams, nes supratau, kad ne tam jie daug ir sunkiai dirba.
Buvau klasės siela, su visais visada sutariau, man susirasti draugų niekada nebuvo sunku, esu labai komunikabili ir empatiška. Bet tai nepakeitė mano santykių su mama. Paprašiau vieną kartą, kad ji su manimi pasikalbėtų, ji sutiko, o jai atsisėdus šalia aš pradėjau pasakoti, kas mane skaudina mūsų santykiuose su ja ir tada nepraėjus nei 1 min., ji atsistojo ir užlipo į 2 a. ir iš viršaus rėkė, kad aš kalbėčiau, nes ji mane ,,girdi”.
Dar labiau santykiai atšalo, kai pasakiau, kad esu biseksuali. Tai padariau prieš du metus, kai man buvo 17 metų. Ji vijo mane iš namų, žinoma tėtis arba daug dirbdavo ir nesikišdavo, arba užstodavo mamą. Būdama 11 ir dabar jau 12 klasėje aš atsiskyriau nuo visų, visur vaikštau viena, bet ne dėl to, kad nepritapčiau, o dėl to, nes būdama su kitais žmonėmis jaučiu tuštybės jausmą juose.
Kiekvieną naktį aš užsirakinu savo kambario duris, nes bijau žingsnių, bijau, kad kuo nors mane apkaltins ko nepadariau. Nesutariu su mama visiškai, nors liko tik 3 mėn. man iki mokyklos baigimo. Aš pasakiau sau, kad geriau gatvėje gyvensiu, nei liksiu savo ,,šeimoje”. Man labai skaudu ir nebežinau, kaip sutvarkyti mūsų santykius tarp manęs ir mamos…
Čia tik trupinėliai iš mano gyvenimo. Aš rašau norėdama tik paprašyti. Prašau visos mamos kurios skaitot šią žinutę, skirkit nors 5 min. per dieną savo vaikui ir pasikalbėjimui, nes tas labai suartina ir padeda ištverti, net pačius didžiausius gyvenimo sunkumus. Nepalikit savo vaiko uždaryto savyje ar skausmuose ir tada jūsų vaikas nepaliks sunkiomis akimirkomis. Nepalikit vaiko dėl to, kad jis ne toks kokio jūs norėjote, nes mes kiekvienas skirtingas individas, bet vis tiek mes išliekame jūsų vaikais ir labai mylime savo mamas. Kalbu už tuos, kurie kenčia kartu su manimi.
Su viltimi: Monika (vardas pakeistas)
Komentaras: Labas Monika,
ačiū tau už atvirą ir nuoširdų laišką. Svarbu, kad rašai ir daliniesi savo išgyvenimais. Skaitydama tavo istoriją suprantu, kad išgyveni dviprasmiškus jausmus – jautiesi įskaudinta tėvų (ypatingai mamos), nes būdama vaikas negavai pakankamai dėmesio, o dabar taip pat nesistengia atkurti santykio ir ignoruoja tavo bandymus, bet kitapus labai myli savo mamą, trokšti gražių ir šiltų santykių, dedi pastangas, kad juos sukurtum. Tau liūdna ir jautiesi atstumta, nes mama nepriima tavęs tokios kokia esi, nenori suprasti tavo patiriamų sunkumų dėl lytinės orientacijos. Jautiesi pasimetusi, nes ieškai savęs ir nebežinai, kuriuo keliu eiti. Visi šie jausmai susipynę tarpusavyje, kurie nulemia tavo kraštutinius pasirinkimus –- nuo maištavimo iki atsiskyrimo. Natūralu išgyventi visus šiuos jausmus, kai šeimoje nėra patenkinami pagrindiniai mūsų poreikiai – socialiniai, saugumo, pagarbos ir savirealizacijos.
Laiško pradžioje trumpai užsimeni, kad vaikystėje daug sirgai, todėl sulaukei mažai dėmesio. Kalbi apie tai lyg apie nereikšmingą detalę ir vaikystės nuoskaudą, tačiau girdėdama tavo išgyvenimus šioje vietoje norisi sustoti ir pasikalbėti apie tai plačiau.
Vaikystės periodas yra ypatingai svarbus žmogaus gyvenimo tarpsnis. Šiame amžiuje kuriami „pamatai“ ant kurių bus statoma asmenybė. Vaikystėje patirti skaudūs išgyvenimai niekur nedingsta ir mes jų neišaugame. Tai lieka tarsi pėdsakas mūsų gyvenimo pamate, kuris vienaip ar kitaip atsiliepia.
Vienas iš svarbiausių uždavinių vaikystės periode -– prieraišumo jausmo susiformavimas. Autorius J. Bowbly, plačiai nagrinėjęs šią temą, teigia, kad prieraišumas tai yra ryšys tarp žmonių. Pagrindinis prieraišumo formavimosi pagrindas yra saugumo poreikis, kurį patenkina suaugęs asmuo. Vaikas, turėdamas tam tikrus poreikius juos išreiškia verkimu, šypsena ar kitais būdais ir taip siekia sulaukti tėvų reakcijos. Tačiau yra tėvų, kurie vaikais rūpinasi nenuosekliai ir į poreikių išraiškas reaguoja nevienodomis reakcijomis –- nuo ignoravimo iki pykčio. Tokiu būdu vaikams suformuojamas nesaugus ambivalentiškas, arba pasipriešinimo tipo, prieraišumas. Šį prieraišumo tipą išsiugdę vaikai, brandos amžiuje tampa labai susirūpinę dėl tarpasmeninių santykių ir nuolatos abejoja, ar yra pakankamai mylimi. Tokie žmonės linkę pasaulį ir žmones skirstyti į gerus ir blogus, dažnai linkę elgtis provokuojamai, o seksualinio partnerio pasirinkimą dažnai nulemia siekis gauti daugiau dėmesio.
Skaitydama tavo istoriją, įžvelgiu daug panašumų į aprašytą teorinį modelį. Tikėtina, kad vaikystėje išgyventos ligos buvo kliūtis tinkamam prieraišumo jausmo susiformavimui, kurio pasekmes jauti ir dabar. Apibendrintai galėtume pasakyti, kad tėvų auklėjimo stilius ir vaikystėje išgyventos situacijos, tavyje paliko pėdsakus, kurie šiame gyvenimo etape ypatingai išryškėjo ir pasidarė stiprus barjeras santykyje su mama.
Tai yra mano įžvalgos apie aprašytą situaciją, tačiau siekiant atrasti tikrąją tiesą, bei norint padėti sau pasijusti geriau, svarbu būtų kreiptis į psichologą – psichoterapeutą, kurio pagalba padėsi sau išsivaduoti iš patiriamų išgyvenimų, kartu ieškosite atsakymų į rūpimus klausimus, bei rasite stiprybių, kurios pravers tolimesniuose gyvenimo etapuose.
Esi drąsi mergina, kuri išdrįso atverti save ir parodyti kraujuojančias žaizdas, tad linkiu nenuleisti rankų ir pasinaudoti pagalbos galimybės bei padėti sau eiti pilnavertiško gyvenimo keliu.
Ramybės ir sėkmės,
Medicinos psichologė Sandra Anuškevičienė
s.anuskeviciene@gmail.com