„Žalesnės žolės“ sindromas arba kodėl kitiems taip viskas sekasi?
Tikrai žinau, kad ne man vienai dažnokai atrodo, kad kiti gyvena geriau. Nebūtinai tik finansiniu atžvilgiu. Tiesiog šiaip. Jie, tie kiti, kažkodėl yra talentingesni, sugeba dalyvauti įvairiuose ypatinguose projektuose, yra radę sau papildomos, mėgiamos veiklos, ištekėję ar vedę ne tik žinomus, bet ir gražius, mielus, šmaikščius žmones.
Galų gale, jiems netrūksta pinigų, o jei ir trūksta, tai šį stygių sėkmingai kompensuoja laisva ir nevaržoma jų prigimtis. Kartais šalia tokių, daug labiau už mane nusisekusių žmonių, galima pasijusti, švelniai tariant, pilkoka ir… nuskriausta. O viduje kirba klausimas – na, kodėl jiems taip viskas sekasi?
Įsivaizdavimą, kad kaimyno žolė žalesnė, Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovas, psichoterapeutas Raimundas Alekna sieja su pasakomis. Prisimenate? Už devynių jūrų, devynių marių ir devynių kalnų, nuostabioje pilyje pasakiškai laimingai gyveno karalaitis ir karalaitė… Vaikystėje girdėtos pasakaitės sukūrė iliuziją, jog kažkur, ne čia, o ten toli, yra labai gera ir lengva gyventi. Su pasaka žmoguje užsimezgusi maloni emocija bliūkšta, atsitrenkusi į realų gyvenimą, tačiau įsitikinimas, kad kitur yra geriau – lieka.
Savo gyvenimo lyginimas su kitų „žalesne žole ir riebesniu pienu“, anot psichoterapeuto, iš tiesų labiau susijęs su tuo, kad žmogus pats yra nepatenkintas savimi. Tuomet laimės jis ieško ne savyje, bet aplinkoje. Deja, net atsidūrus išsvajotoje vietoje, „geriau“ gyvename tik trumpą laiką, o vėliau nepasitenkinimas, pavydas kitų pasisekimui ir vėl ima viršų.
Štai vienas pažįstamas, ilgai niurnėjęs apie ubagišką postsovietinį gyvenimą, pagaliau išvyko į vieną turtingiausių pasaulio valstybių, teikiančią puikias socialines garantijas. Manote, atsisėdęs ant anuomet žalesne atrodžiusios „žolės“ jis tapo laimingas? Ogi ne! Jo protas suvokia, kad dabar šeima gyvena nepalyginamai geriau. Tik vienas „bet“, žmogus ir toliau nuvertina tai, ką turi – laimės, anot jo, vis tiek nėra, nes juk galėtų būti dar geriau!
Įžvelkime šviesiąją mūsų žmogiškojo pavydo pusę – progresą. Būdami nepatenkinti ne tik burbame ir dūsaujame, bet kartais ir padarome kažką, kas iš tiesų pagerina mūsų gyvenimą. Taigi šiuo atveju nepasitenkinimas virsta spyriu į sėdimąją, kad judėtume pirmyn. Visgi vaikydamiesi „žalesnės žolės“ nesusimąstome, kad pasakiškas karalaitės gyvenimas, kaip ir kažkur kitur neva egzistuojanti laimė – tėra mūsų susikurtas vaizdas. Juk iš tiesų, paprasto valstiečio gyvenimas neretai būdavo laisvesnis, kupinesnis tikrų įspūdžių ir prasmės!..Kitaip tariant, žolės spalva priklauso nuo mūsų pačių matymo ir pastangų. Juk iš tikrųjų nežinome, ar tam kitam geriau, tik įsivaizduojame, kad taip yra. Todėl svarbu, ką norime matyti, nes atidžiau pažvelgę, šalia mūsų regėto pasisekimo, laimės ir saldaus gyvenimo pamatytume nemažai skausmo, nesėkmių ir panašių problemų, kaip mūsų pačių.
Pamąstykime, jei užuot rinkę norvegų braškes ar plovę britų lėkštes, efektyviai sugebėtume dirbti Lietuvoje, „žolė“ tėvynėje kaip mat taptų žalesnė. Tas pats nutiktų, jei, užuot bandę įžiūrėti kaimyno lobius, pažvelgtume, kiek daug visko turime patys, laimės semtumėmes iš savo vidaus, o ne aplinkos. Pasak R. Aleknos, bėda ta, kad tikime, jog žolė žaliuoja ne nuo mūsų darbo, bet tiesiog šiaip sau, „nes ten geriau“. Iš tiesų, žolė žaliuoja, kai sugebame ne tik auginti, bet ir ja gėrėtis.
Nekalbame apie tai, kad būtina gyventi tik Lietuvoje. Daugybė kosmopolitų (beje, neretai pageidavę būti palaidoti tėvynėje) įrodė, kad svarbu – pati asmenybė, jos branda, sugebėjimai, o ne valstybių sienos. Kad vien išvykus svetur, nebūtinai randama laimė, įrodo ir psichoterapeutų duris varstantys tautiečiai ar jų giminaičiai. Specialisto pagalbos prireikia, kai dėl geresnio gyvenimo „aręs“ žmogus pasiekia vadinamąjį „pertemptos gumos“ efektą, persidirba ir tarsi nutrūksta nuo grandinės – pavyzdžiui, per dieną prageria visus uždirbtus pinigus. Prie sudužusios geldos neatsiduria tie, kurie nėra emigravę psichologiškai – jie neatsisako savo šaknų, nesako, kad niekada nebegrįš gyventi tėvynėn.
Pabaigai itin veiksmingas receptas: kad žolė savame kieme būtų žalesnė, pakanka…pereiti į kitą gatvės pusę ir į ją pažiūrėti iš toliau. Atsitraukus – išvykus kitur, ar tiesiog, pabuvus su kitais žmonėmis, dažnai pasirodo, kad „žaliausia“ – būtent nuosavame darže, o gražiai atrodžiusi kaimyno veja – dirbtinė.
Saulė Gradaitė / vppc.lt