Žinau, kad niekada nesugebėsiu daugiau su juo gyventi, bet kaip toliau būti laimingai?

0 (0)

Klausimas: Nutiko taip, kad, regis, po 5 nelaimingų poroje gyvenimo metų, išsiskyriau su draugu. Mes turime bendrą 4 metų sūnų. Mano draugas daug gėrė, pirmus porą mūsų pažinties metų, aš jo tada nepažinojau gerai ir vis tikėjaus, kad jis pasikeis, kad aš jam padėsiu, kad mūsų sūnus jam padės… Buvo visko daug, keli teismai dėl vairavimo išgėrus, vairavimo be teisių ir panašiai. Beveik pastovus pinigų trūkumas, lengvi narkotikai, daug melo. Bet vis tikėjau juo.

Po tų poros metų jis užsikodavo. Tada dar dvejus metus negėrė, bet vistiek nesijautėm mes laimingi, padaugėjo pykčio namuose, nuolatine įtampa.. Tada baigėsi kodas ir vėl pragaro pilni metai. Atrodo dar baisesni nei buvo praėjusieji. Daiktų daužymas, gėrimas savaitgaliais,  nesustodavo ir po 4 dienas, prarado kelis darbus ir net nekalbu apie vaiko priežiūrą. Kadangi gyvenam Anglijoje vieni, tai vaiku rūpinomės tik dviese. Grįždavau vakare po darbo, rasdavau jį miegantį, vaikas šalia pasimetęs sėdi.. Buvo be galo sunku. Negalėjau prarasti darbo, prašydavau draugų pagalbos.

Buvo keli jo pykčio priepuoliai. Vieną kart sudaužė viską virtuvėje, nakvojau kelias dienas pas draugę su vaiku, kol išsiblaivė ir viską susitvarkė pats..  Kitą kart išdaužė mašinos langą, kai buvau mašinoj ir neleidau jam girtam išvažiuoti (tai buvo per pirmus dvejus mūsų bendro gyvenimo metus). Ir galiausiai, per paskutiniuosius metus dužo viskas svetainėje: televizorius, stalas, vaiko žaislų dėžė skrido į mano pusę, laimei nekliudė, ir kai su vaiku mėginome pabėgti, tai mums sėdint mašinoj, ją apipylė benzinu ir grasino padegti.. Vėl su vaiku apsistojome pas draugus. Viską darė būdamas girtas ir viskas baigdavosi vienodai, jis verkė ir atsiprašinėjo išsiblaivęs, o aš atleisdau ir vis grįždavau..

Vieną pirmadienį, palikus draugą blaivą su vaiku, išvažiavau į darbą, grįžau, radau jį vėl miegantį. Apsikabinau vaiką, paruošiau jam maisto, pabendravom ir ruošėmės į lovą. Prabudo mano gyvenimo vyras, piktas, nelaimingas… Prasidėjo muzikos garsinimas. Bandžiau be didelio konflikto išaiškinti, kad naktis ir kad mes ruošiamės į lovą… Prisimenu visas tos nakties smulkmenas. Kaip jis pradėjo mane smaugt, kiekvieną jo kumščio dūžį, kiekvieną spyrį.. Prisimenu, kaip vaiką pastūmė į sieną, kaip abu su vaiku gulėjome parkritę ant žemės, aš jį laikau stipriai apkabinus, kad daugiau nenukentėtu ir kaip džiaugiausi, kai spyris su batu į galvą kliuvo man, o ne vaikui… Laimei, per tarpus, kol mane mušė ir kartais nustodavo, sugebėjau išsikvieti policiją. Po visko sekė parodymai policijoje, ligoninė, socialinė vaiko priežiūra, buvusiajam – teismai ir po poros savaičių Kūčių vakarienė pas mano buvusio mamą, kartu su mano smurtautoju..

Po to vakaro mes kartu negyvenom. Aš toliau kabinausi ir viską dariau viena. Buvo be galo sunku. Reikėjo išlaikyti darbą, rasti auklę, pailginti darželio valandas, rasti jėgų toliau žingsniuoti. Ir jų radau.. Vienui viena, nepadėjo niekas…

Dabar, praėjo dar ne tiek daug laiko, 4 mėnesiai, aš, berods, atsigavau, kasdienybė tapo lengvesnė, pradėjau susitikinėti su kitu vaikinu, kuris ilgą laiką buvo šalia manęs tik kaip draugas. Ir, atrodo, turėčiau būti laiminga, bet vėl viskas keičiasi.. Pradedu vakarais ilgėtis vaiko tėvo, pradedu darytis apatiška viskam, nieko nebenoriu.. Pamirštu, kas buvo bloga, vis daugiau gražių prisiminimų išlenda, atrodo, kaip buvo gera turėti žmogų šalia, kurį gerai pažinojau.. Namai kartu kurti, buities darbai pasidalinti, kažkas laukia, pasiilgsta…
Slepiu nuo aplinkinių ir naujuosius santykius, bijau būti nesuprasta ir pasmerkta, nors labai džiaugiuosi naujuoju draugu ir jį labai vertinu, bet juk niekas taip ir nežino, kas mano gyvenime nutiko. Nebežinau ko noriu…

Vaiko tėvui apribojimai mus matyti 2 metams, jis Lietuvoj gydėsi nuo alkoholizmo, žada būti geras tėvas vaikui ir prisiekia meile man. Žinau, kad niekada nesugebėsiu daugiau su juo gyventi, bet kaip toliau būti laimingai? Kaip imtis darbų, kurie guli numesti, kaip nebesijaudinti dėl buvusiojo, kad jam velniškai sunku ir turėčiau jam padėti.. Kaip gyventi toliau??? Noriu sustabdyti laiką, nieko nedaryti visus metus, tiesiog pranykti, pailsėti ir tada toliau gyventi…

Gal galite padėti..
Gerda (vardas pakeistas)

Komentaras: Labas Gerda, svarbu, kad rašai ir daliniesi savo išgyvenimais. Iš perskaityto laiško suprantu, kad pastaruosius penkerius metus gyveni įtemptoje jausmų ir išbandymų karuselėje. Gyvenai baimėje, kuomet gyvenimo draugas smurtavo, buvo kilęs realus pavojus tavo ir sūnaus sveikatai bei gyvybei. Gyvenime jauteisi nestabili ir nesaugi, nes buvo momentų, kad, dėl pavojingos situacijos namuose, teko glaustis pas draugus. Nesijautei laiminga, nes namuose tvyrojo pyktis, įtampa ir nežinia. Išgyvenai beviltiškumo ir nusivylimo jausmą, kadangi turėjai vilties, kad pavyks „pagydyti“ vyrą, tačiau turėtas lūkestis neišsipildė. Be viso to buvo ir gerų dalykų – sūnelio gimimas, atsiprašymų ir pažadų momentai. Dabar jautiesi kalta, nes turi naujus santykius ir juose tau gera, priekaištauji sau, kad turėtum padėti savo buvusiajam, nes jam dabar sunku. Esi pasimetusi, nes aplanko gražūs prisiminimai apie vaiko tėtį ir nebežinai kaip toliau elgtis. Visi šie išgyvenimai, mintys ir dvejonės sukėlė nuovargį, kuris pasireiškia apatiškumu, prislėgtumu. Natūralu išgyventi visus šiuos jausmus, kuomet patiriame fizinį ir emocinį smurtą. Reikia laiko ir išorinės pagalbos, siekiant grįžti į pilnavertį gyvenimą.

Laiško pradžioje neatsitiktinai pavadinau, kad pastaruosius metus gyveni tarsi karuselėje. Ši metafora atspindi – greitį, nepastovumą, adrenaliną, nenuspėjamumą, prarastą kontrolę. Smurto lydimuosiuose santykiuose viso to taip pat netrūksta. Smurtas šeimoje atsiranda palaipsniui. Prasideda nuo įtampos augimo, kuri pasireiškia pakeltu balso tonu, žeidžiančiais žodžiai, įtampos sukėlimu, grasinimais ar stumtelėjimu, vėliau tai pereina į tikrą proveržį, kuris gali pasireikšti didžiuliu konfliktu arba smurto ataka. Po šio incidento, neretai smurtautojas supranta nuėjęs per toli, bando taisyti situaciją pažadais, atsiprašymais, gėlėmis, dovanomis. Literatūroje ši stadija vadinama „medaus mėnesiu“. Laikui bėgant auka atsiduria smurto rato viduryje, iš kurio sunku išeiti, o patiriami išgyvenimai adaptuojasi ir tampa gyvenimo norma. Ištrūkus iš smurto rato, gyvenimo tempas sulėtėja, sumažėja patiriamų išgyvenimų intensyvumas. Kasdienybėje atsiranda duobė, tuštuma. Kyla jausmas, kad kažko trūksta.

Gali pasirodyti keista, tačiau aukai taip pat reikia gydytis nuo smurtinių santykių. Gydyti reikia sielos žaizdas, patirtas traumas, išmokti gyventi be patiriamo smurto.

Girdėti, kad patirti skaudūs išgyvenimai grimzta į pasąmonę, o mintis ir jausmus valdo gražūs prisiminimai. Tai natūralu, nes kiekviename gyvenimo etape patiriame ne tik blogo, bet ir kažką gero. Laiške girdžiu, kad turi lūkestį jog vaiko tėtis pasveiks, po tuo, galimai, slypi viltis, kad būsite tobula šeima. Šioje vietoje verta prisiminti ir pamąstyti apie gyvenimo epizodą, kuomet jūsų buvęs draugas buvo užsikodavęs. Ar tenkino santykiai tuo laikotarpiu? Iš laiško suprantu, kad ir tada nebuvote laimingi. Todėl tikėtina, kad santykių krizės priežastis ne vien alkoholis, o yra ir gilesnių dalykų, kuriuos spręsti reikėtų pasitelkiant psichoterapeuto pagalbą.

Pabaigoje klausi – kaip imtis nebaigtų darbų ir kaip būti laimingai? Ilgai trunkantys ir intensyvūs emociniai išgyvenimai išbalansuoja mūsų vidinę pusiausvyrą. Tai gali sukelti psichologinį nuovargį, bejėgiškumą ir veiklos dezorganizaciją. Laiške girdžiu aiškiai išreikštą rūpestį vaiku, bei buvusiu draugu, tačiau negirdėti rūpesčio savimi. Šioje vietoje svarbu sustoti ir pagalvoti apie save, savo išgyvenimus ir savo norus. Girdėdama tavo išgyvenimus, matau psichologo pagalbos prasmę ir svarbą. Konsultacijų metu išlaisvintum save iš emocinių gniaužtų, patirtų traumų. Tik išlaisvinus ir nusimetus emocinį krūvį galima galvoti apie vidinę pusiausvyrą, sielos ramybę, gyvenimo harmoniją, polėkį dirbti ir gyventi.

Apibendrintai galime pasakyti, kad pastarieji penki tavo gyvenimo metai įsuko į išgyvenimų verpetą. Sunkūs emociniai išgyvenimai tapę gyvenimo norma, palaipsniui pasimiršta. Dabartį valdo gražūs ir sentimentalūs prisiminimai. Rūpesčių slegiama spėji pasirūpinti visais kitais, tačiau pritrūksta energijos ir polėkio rūpintis savimi. Siekiant pajusti pilnaverčio gyvenimo skonį, svarbu nepamiršti savęs ir priimti išorinę pagalbą, kuri gali padėti išmokti gyventi kasdienybėje, kurioje nėra smurto.

Linkiu sėkmės ir stiprybės,
Medicinos psichologė Sandra Anuškevičienė
s.anuskeviciene@gmail.com