Žinių žmogus
0 (0)

Mūsų pokalbiuose don Chuanas dažnai vartodavo posakį „žinių žmogus”, bet niekada nepaaiškindavo, ką tai reiškia. Paklausiau jo apie tai.

– Žinių žmogus – tai tas, kuris ištveria visus mokymosi sunkumus, – pasakė jis. Tas, kuris neskubėdamas ir nesvyruodamas eina žinių keliu, kad išsiaiškintų jėgos ir žinojimo paslaptis.
– Ar kiekvienas gali tapt žinių žmogumi?
– Ne, ne kiekvienas.
– Tai ką gi turi padaryti žmogus, kad taptų žinių žmogumi?
– Jis turi mesti iššūkį keturiems savo priešams ir juos nugalėti.
– Ar jis taps žinių žmogumi, nugalėjęs tuos priešus?
– Taip. Žmogus gali vadintis žinių žmogumi, kai sugeba nugalėti visus keturis.
<…>
– Ar žmogus turi atitikti kokius nors ypatingus reikalavimus, kad galėtų kovoti su tais priešais?
– Ne, kiekvienas gali pabandyti. Ne kiekvienam pavyksta, bet tai savaime suprantama. Priešai, kuriuos sutinka žmogus, norėdamas tapti žinių žmogumi, yra iš tikrųjų grėsmingi. Daugelis neatsilaiko prieš juos.
– Kas tie priešai, don Chuanai?
<…>
– Pradėjęs mokytis žmogus tiksliai nežino, su kokiomis kliūtimis jam teks susidurti. Jo tikslas – netobulas, jo ketinimai – migloti. Jis tikis atlygio, kurio galbūt niekada negaus, nes nieko nenutuokia apie mokymosi sunkumus. Ir štai jis pradeda mokytis – iš pradžių po truputį, vėliau – dideliais šuoliais. Ir netrukus jis suglumsta. Mat, tikėjosi visai ko kita. Jį apima baimė. Mokymasis niekada neatitinka žmogaus lūkesčių. Baimė pradeda nepaliaujamai ir negailestingai augti. Jo kelias virsta mūšio lauku. Taip žmogus susiduria su savo pirmuoju priešu – baime! Tai baisus priešas, klastingas ir sunkiai įveikiamas. Jis slepiasi už kiekvieno posūkio, sėlindamas ir laukdamas.
<…>
– O ką jis gali padaryti, kad įveiktų baimę>
– Atsakymas labai paprastas – nebėgti. Žmogus turi mesti iššūkį savo baimei ir žengti kitą žingsnį žinojimo link, paskui dar vieną, ir taip toliau. Jis gali būti mirtinai išsigandęs, bet neturi sustoti. Tokia taisyklė. Ir ateis akimirka, kai jo priešas pasitrauks. Žmogus pradės pasitikėti savimi. Jo tikslas sutvirtės. Mokymasis daugiau neatrodys gąsdinanti užduotis. Kai stoja ši džiugi akimirka, žmogus gali nedvejodamas pasakyti, kad įveikė pirmąjį priešą.
– Ar tai įvyksta iš karto, ar palaipsniui?
– Tai vyksta pamažėle, ir vis dėlto baimė išnyksta greitai ir netikėtai.
<…>
Tada, – tęsė don Chuanas, – jis susiduria su antruoju priešu – aiškumu! Proto aiškumas, kurį taip sunku išsiugdyti, sunaikina baimę, bet kartu ir apakina. Jis verčia žmogų niekada neabejoti savimi. Jis užtikrina, kad žmogus gali daryti ką tinkamas, nes jis viską aiškiai permato. Jis drąsus, jo niekas negali sustabdyti, nes jam viskas aišku. Bet visa tai yra iliuzija – jis suklumpa prieš savo antrąjį priešą ir toliau mokysis apgraibomis. Jis skubės, kada reikės būti kantriam, ir lauks tada, kai reikės skubėti. Žodžiu, jis tūpčios vietoje, kol išsikvėps, taigi nieko nauja išmokti nesugebės.
<…>
– Kas atsitinka tokiam žmogui, don Chuanai? Ar jis miršta?
– Ne, jis nemiršta. Tiesiog antrasis priešas užkerta jam kelią tapti žinių žmogumi. Žinoma, jis gali būti bebaimis karys. Mat aiškumas, už kurį jis taip brangiai sumokėjo, niekada nebeatvirs į baimę. Jis aiškiai mąstys iki amžiaus galo, net nieko nebesimokys ir nebesieks.
– O ką gi jis turi daryti, kad išvengtų pralaimėjimo?
– Tą patį, ką darė su baime: jis turi nugalėti aiškumą ir naudotis juo tik tam, kad matytų, kantriai lauktų bei prieš žengdamas viską pasvertų. Jis privalo žinoti, kad aiškumas – beveik iliuzija. Ateis tokia akimirka, kai jis supras, kad aiškumas buvo tik taškas jam prieš akis. Taip jis įveiks savo antrąjį priešą ir pasieks tokią būseną, kai niekas nebegalės jam pakenkti. Jis išsivaduos iš iliuzijų.
Šiame savo kelio ruože jis supras, kad jėga, kurios jis taip ilgai ieškojo, pagaliau priklauso jam.
<…>

Bet čia jis kaktomuša susiduria su trečiuoju priešu – jėga! Taip, jėga – stiprus priešas. Ir, žinoma, dažnas jai pasiduoda. Iš pažiūros toks žmogus tarsi neįveikiamas. Jis viešpatauja – iš pradžių tik apgalvotai rizikuoja, o paskui jau kuria įstatymus, nes yra bet kokios padėties šeimininkas. Deja, jis retai kada pastebi, kaip trečiasis priešas pradeda jį užvaldyti. Ir visai netikėtai, pats to nenutuokdamas, jis suklumpa. Jo priešas paverčia jį žiauriu ir kaprizingu despotu.
<…>
– Kaip galima nugalėti trečiąjį priešą, don Chuanai?
– Jai, jėgai, reikia mesti iššūkį. Žmogus turi suprasti, kad jėga, kurią jis, regis, nugalėjo, iš tikrųjų jam nepriklauso. Jis turi rūpestingai ir ištikimai ja naudotis, ir tiek. Kai žmogus suvokia, kad aiškumas ir jėga, jeigu nevaldomi, yra dar blogiau nei iliuzija, tai jis pažaboja pats save, ima valdytis. Jis žino, kada ir kaip naudoti savo jėgą. Tokiu būdu jis nugalės trečiąjį priešą.

Žmogus bus jau beveik baigęs mokytis, ir tada neperspėjęs jį staiga užklups paskutinis priešas – senatvė! Šis priešas pats žiauriausias, jo neįmanom pergalėti, o tik nuvyti <…> Tai laikas, kai žmogus nieko nebijo, jo nebetrikdo nekantrus proto aiškumas; tai laikas, kai jis visiškai valdo savo jėgą, bet taip pat laikas, kai jį apima nenumaldomas noras pailsėti. Jei jis pasiduos norui atsigulti, užsimiršti, tai jį užliūliuos nuovargis ir jis pralaimės paskutinę kovą – priešas pavers jį senu ir apgailėtinu padaru. Jo noras pasitraukti nustelbs visą aiškumą, jėgą ir žinojimą.

Bet jei žmogus nuvys šalin nuovargį ir pergyvens savo likimą, jis turės teisę vadintis žinių žmogumi…

Carlos Castaneda „Don Chuano mokymas”. Kaunas: Luceo. 2012, 72-76p.
Iliustracija: Dyaa Eldin

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.