Žmogus, instinktas, emocijos ir protas

Norėdami suprasti žmonių tarpusavio santykius valstybėje, santykius šeimoje, darbe, draugų tarpe ar tiesiog gatvėje, mes pirmiausia turime pažinti ir suprasti patį žmogų.

Iš pirmo žvilgsnio žmogus atrodo stiprus ir sudėtingas, bet pažvelgus giliau ir detaliau, panagrinėjus pačia žmogaus prigimtį, jo savybes ir darbus, mes matome, kad žmogus labai paprastas, dėsningas ir ribotas, gal dėl to sugeba, taip supainioti savo gyvenimą, kad šis pasidaro nebepakenčiamas.

Kodėl – manantys, kad yra protingas, dvidešimt pirmojo amžiaus žmogus, į pagalbą pasitelkdamas žudymo technologijas, kariuose žudo vienas kitą, kaip eiliniai šios planetos gyvūnai.

Aš manyčiau, kad priežastis labai paprasta, mūsų norus, siekius ir veiksmus didžiąją dalimi nusprendžiame ne mes, o mus valdanti komanda.

Taigi kas yra žmogus ?

Pažvelgus į ji, pirmiausia pamatome jo kūną: rankas, galvą, kojas ir t.t. Mąstant blaiviai ir logiškai – žmogaus kūnas neturi jokios vertės. Pilnos kapinės priguldytų kūnų, paliktų virsti dulkėmis, atnešusių, kartu gyvenusiems artimiesiems ilgesį ir emocinį skausmą.

Tam, kad žmogaus kūnas turėtu kažkokią vertę, pirmoji sąlyga, – kūnas turi būti gyvas.

Antroji sąlyga, kad atsirastų žmogaus vertė, – kūnas turi būti gyvas ir sveikas, o svarbiausia jame turi gerai funkcionuoti smegenys.

Kai šalia mūsų gyvas ir pakankamai sveikas žmogus, susiformuoja aplinkybes žmogaus vertei atsirasti, – gyvo ir sveiko žmogaus verte – sugebėjimas veikti.

Žmogaus veiksmus apsprendžia arba valdo, kibernetine kalba kalbant – komandos.

Komandos yra dvejopos – nesąmoningos ir sąmoningos. Nesąmoningos komandos – tai evoliucijos pasekmė, leidžianti gyventi ir išgyventi, tokias komandas turi ne tik žmonės, bet ir visi gyvūnai bei augalai šioje žemės planetoje. Žmonės tokią komandą pavadino instinktu. Sąmoninga komanda – tai smegenų veiklos produktas, kurią žmonės pavadino protu.

Taigi – žmogaus vertė ta – kad būdamas gyvas ir turėdamas sveiką kūną (o svarbiausia smegenis) jis sugebėtų, pagal duotas komandas, tai yra pagal instinktą ir (arba) protą, atlikti tam tikrus veiksmus.
Štai čia ir susiduriame su gamtos ir gyvenimo klasta. Žmogus mano, kad jo veikla neribota, mano, kad turi didžiulę laisvę rinktis ir veikti, bet deja taip nėra. Visų žmonių gyvenimai yra panašūs ir priežastis labai paprasta, mus valdo visagalis instinktas.

Kai stebiu jaunų žmonių atėjimą į suaugusių gyvenimą man prieš akis atsistoja toks keistas vaizdas.
Jaunas žmogus pašokęs nuo mokyklos suolo išlekia iš už kampo į aikštę, užkeldamas galvą smarkiai išpučia krutinę ir atrodo tuoj ims ir sušuks koks yra kietas pasaulio valdovas, kaip jau po akimirkos, dar nespėjęs gerai iškvėpti oro – susiriečia, pasiima į rankas terbas su maisto produktais, keliais alaus buteliais ir sliunkina ramus už kito kampo, kur jo jau laukia žmona su vaikučiais. Štai taip – keli gyvenimo kampai ir tu jau senis.

Net siaubas apima, kaip matai mokinukę ar mokinuką bėganti į mokyklą ir po dviejų, penkių metų jau subrendusi žmogų, paskendusi šeimyninio gyvenimo rutinoje.

Taip gyveno mūsų seneliai, taip gyveno mūsų tėvai, taip gyvename mes, taip gyvens mūsų vaikai, nes viską nusprendžia mus valdantis instinktas. Tam, kad pasodinti medi, pastatyti, namą ir užauginti vaiką nereikia turėti proto, visa tai už mus padarys instinktas, tik mums dar truputi reikės pridėti darbo (veiksmo ) patirties ir savo išminties, sukauptos per gyvenimą, mokantis iš vyresniųjų.

Jeigu mes pradėtume skaičiuoti kokia dalimi žmogus savo gyvenime vadovaujasi instinktu o kokia protu, mes pamatytume, kad žmogus gyvenime apie 90 procentu, o kiti ir visu 100 vadovaujasi instinktu. Štai iš čia ir kyla visos mūsų problemos, ir visų mūsų veiksmų paaiškinimas, – mes esame paprasti gyvuliukai.

Didele įtaka mūsų gyvenimui turi ir emocijos. Žmogaus gyvenimas be emocijų būtų nuobodus, liūdnas ir net neįmanomas. Kaip vaivorykštė parodo šviesos grožį, taip emocijos nuspalvina mūsų gyvenimą, deja, šalia malonių ir gražių emocijų yra liūdnos bei skaudžios. Emocijos, kaip ir instinktas, žmoguje atsirado gamtos, arba kitaip pasakius, žmogaus evoliucijos dėka, bet instinktas yra žmogaus veiksmo atlikimo komanda, o emocijos, tos komandos atlikimo forma ir pobūdis. Instinktas žmogui liepia žudyti, – emocijos parodo kaip žmogus tai atlieka. Instinktas žmogui liepia valgyti, – emocijos parodo, kaip jis tai atlieka. Instinktas žmogui liepia mylėti – emocijos parodo, kaip jis tai atlieka. Deja, žmogaus gyvenime labai dažnai atsitinka taip, kad emocijos užima ne joms skirtą ar deramą vietą. Tai atsitinka tada, kai žmogui neužtenka proto suprasti pasaulio, kuriame jis gyvena, o instinktas nepasako kaip reikėtų elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, tuomet, kaip žmogaus valdymo komanda, į darbą pasileidžia emocijos. Dėl šios priežasties žmonės pridaro daugybę kvailysčių, išeina į gatves, viską daužo ir laužo, reikalauja kažko, – patys nežino ko. Šitais žmonėmis dažniausiai manipuliuoja kiti žmonės, norintis valdžios, pamesdami tokius abstrakčius teiginius, kaip laisvė, geresnis gyvenimas, ekologiškumas, daugiau pinigų, ir labai, labai retai kada toks emocinis revoliucinis perversmas pagerina tautos gyvenimą.

Tam, kad mūsų nevaldytų emocijos, tam, kad mūsų nevaldytų kiti, tam kad, žinotume ko norim, ir kaip to siekti turime mąstyti bei mokytis, mąstyti bei mokytis, ir dar kartą mąstyti bei mokytis. Instinktu ir emocijomis yra valdomas žmogus, o protu gali sau vadovauti.

Žmogaus protas, yra smegenų veiklos produktas – mąstymas, bet mastyti galima apie daug ką pvz.: barščius, seksą, miegą, atomines bombas ir t.t., todėl mąstantis žmogus – dar nėra protingas žmogus, nes mastymas, tai tik galimybė tapti protingu. Ar žmogus protingas ar ne, viskas priklauso nuo to, apie ką jis mąsto. Yra daug loginių būdų prieiti prie tos pačios išvados, bet mes nueikime trumpiausiu keliu. Protingas žmogus privalo ir sugeba mąstyti apie tai, apie ką nemasto arba nesugeba mąstyti kiti gyvūnai. Savo mąstymu mes turime peršokti instinktu pagrįstą mastymo kortelę. Nors nėra moksliškai įrodyta, bet aš manyčiau, kad kiti gyvūnai negali mąstyti abstrakčiomis sąvokomis, tai yra filosofuoti. Kiti šios planetos gyvūnai, į kuriuos mes esame labai panašus, greičiausiai neieško atsakymų į klausymus, kas yra gyvenimo prasme, kas yra gėris ir blogis. Pagrindinis mastymo tikslas turėtu būti gėrio ir blogio suvokimas. Todėl, protingas žmogus, tas žmogus, kuris – mąstydamas suvokia mus supančio pasaulio gėrį ir blogį.

Pasaulyje nusistovėjusi visai nelogiška praktika teigia, kad žmogus įgijęs mokslo diplomą ar mokslini laipsnį tampa protingu žmogumi. Jeigu mes paimsime vidurines ar aukštosios mokyklos programa , visos disciplinos kurių mes mokėmės ir kurių mokiname savo vaikus yra naudojamos kvalifikacijos tobulinimui, niekur mes nerasime proto disciplinos,o tai reiškia, kad mes galime prastai žinoti tai, ko nesimokėme. Mes nesimokėme būti protingais, tai kodėl protingais turėtume būti?

Žmogaus kvalifikacija ir žmogaus protas yra du susiję vienas kita papildantys, bet visai skirtingi dalykai. Aukštos kvalifikacijos specialistas, nebūtinai yra protingas, tai mes matome iš gyvenimo pavyzdžiu. Kita medalio pusė ta, kad aukštos kvalifikacijos specialistas, kitoje srityje gali būti visiškas neišmanėlis. Jeigu mes surinksime geriausius pasaulio muzikantus į vieną orkestrą ir liepsime jiems groti su nesuderintais instrumentais – išgirstume prastą muziką.

Norint suderinti žmonių pasaulį, kad nustotume žudyti vienas kitą, kad išnyktu frazė – pasaulis klaiki vieta, reikia ji suderinti ir suderinti ji reikia per proto prizme, tai yra gėrio ir blogio suvokimą. Pirmas žingsnis kuri reikėtu atlikti, tai mokyklose šalia matematikos, fizikos, chemijos, literatūros, dailes ir muzikos, turi atsirasti proto disciplina,tik tada naujai užauginta karta galėtu būti protinga ir mėgautis gyvenimu šioje planetoje.

Vytautas KRIŠČIŪNAS
Šaltinis: ve.lt