Žmogus ir Dievas
0 (0)

rankas

Vienas žmogus vis bambėdavo ir bambėdavo, kad Dievas juo nesirūpina, dažnai jį apleidžia, palieka likimo valiai. Galų gale Dievui atsibodo klausytis pastovių pretenzijų ir Jis netikėtai apsireiškė apstulbusiam niurzgai.

– Tai kodėl tu taip dažnai manimi skundiesi? – paklausė Viešpats.
– O todėl, kad Tu pačiais sunkiausiais momentais vis mane palieki.
– Nejaugi? Nagi pasižiūrėkim.

Staiga prieš žmogaus akis atsivėrė visas jo praeitas gyvenimo kelias nuo pat vaikystės. Tame kelyje aiškiai matėsi dvi poros pėdsakų, vieni priklausė jam, kiti Dievui. Taip pat matėsi, kad tam tikru metu viena pora pėdsakų dingdavo.

– Na štai, – pasipiktinęs sušuko žmogelis, – pats matai, sunkiausiais mano gyvenimo momentais Tu mane palikdavai ir aš keliaudavau vienas!

– Kvaileli, tai mano pėdsakai, šiomis sunkiomis tavo gyvenimo akimirkomis tu pats eiti jau negalėjai ir aš tave… nešiau…
[Šaltinis: psichika.eu]
Laumžirgio istorijų autorius Elijus Kebleris
Daugiau istorijų www.laumzirgioistorijos.lt

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.