Žmogus, kuris netikėjo meile

0 (0)

Noriu Jums papasakoti seną istoriją apie žmogų, kuris netikėjo meile. Tai buvo niekuo neišsiskiriantis žmogus, toks kaip aš ar jūs. Išsiskyrė jis tik savo požiūriu: buvo įsitikinęs, kad meilės nėra. Žinoma, anksčiau jis ir pats ilgai bandė ją atrasti, ir aplinkinius stebėjo. Didžioji jo gyvenimo dalis praėjo meilės paieškose, kol galiausiai jis padarė išvadą, kad meilės nėra.

Kur benueitų, jis būtinai visiems pasakojo, kad meilė – tai tik poetų fantazijos ar religijų išsigalvojimas, skirtas tam, kad galėtų manipuliuoti žmogiškojo proto silpnybėmis ir juos valdyti. Jis sakydavo, kad meilės nebūna – būtent todėl žmonėms nelemta jos atrasti, kiek jie besistengtų.

Žmogus šis buvo protingas ir kalbėdavo įtikinamai. Jis perskaitė daugybę knygų, baigė universitetą ir tapo autoritetu mokslo srityje. Jis kalbėdavo auditorijoms, mokėjo bendrauti su įvairiais žmonėmis, o jo logika atrodė nepriekaištinga. Jis sakydavo, kad meilė – tai lyg narkotikas: jis atneša laimės pojūtį, bet sukelia stiprią priklausomybę. Prie meilės galima priprasti, bet kas bus, jeigu negausi kasdieninės “dozės”? Juk su meile, kaip ir su narkotikais – “dozės” reikia kiekvieną dieną.

Dar jis sakydavo, kad įsimylėjėlių santykiai primena santykius tarp narkomano ir prekiautojo narkotikais. Tas, kurio poreikis didesnis, panašus į narkomaną, o kitas – į prekiautoją. Santykius valdo tas, kuriam meilės reikia mažiau. Dinamika aiški, nes bet kuriuose artimuose santykiuose kažkuris vienas myli labiau, o kitas arba visiškai nemyli, arba tik naudojasi tuo, kuris atsiduoda jam visa širdimi. Aišku ir tai, kaip jie manipuliuoja vienas kitu, aiškūs poelgiai ir reakcijos. Bet kokiu atveju, santykiai tokie patys kaip tarp nakromano ir prekiautojo narkotikais.

Narkomanas – tas, kuriam meilės reikia labiau – gyvena nuolatinėje baimėje. Jis bijo, kad negaus kitos meilės dozės. Jis galvoja: “Ką aš darysiu, jeigu jis ar ji mane paliks?” Ir ši baimė sukelia norą savintis: “Tai mano!” Priklausomybė nuo meilės jį paverčia pavydžiu ir reikliu – ir viskas dėl to, kad jis bijo negauti eilinės dozės. O prekiautojas gali manipuliuoti, keisdamas dozę: duodamas tai daugiau, tai mažiau, tai visai nieko. Tas, kurio poreikis didesnis, yra visiškai priklausomas nuo prekiautojo ir padarys bet ką, kad tik jo nepaliktų.

Vėliau tas žmogus pradėdavo aiškinti, kad meilė iš viso neegzistuoja. Tai, ką vadiname “meile” – ne kas kita, kaip baimė: tokie santykiai grindžiami manipuliavimu. Kur pagarba? Kur ta meilė, kurią žmonės reiškia žodžiais? Meilės nėra! Dvasininko akivaizdoje, savo giminaičių ir artimųjų akyse jaunos poros vienas kitam iškilmingai prisiekia: gyventi drauge iki pat mirties, mylėti ir gerbti vienas kitą, dalintis ir džiaugsmais, ir vargais. Jie žada mylėti ir garbinti vienas kitą. Daugybė pažadų… Bet po vestuvių praėjus savaitei, mėnesiui ar keliems mėnesiams – niekas jau nebesilaiko duotų pažadų.

Prasideda karas dėl kontrolės: kuris kuriuo manipuliuos, kuris bus prekeivis, o kuris – narkomanas. Jau po kelių mėnesių tos pagarbos, kurią priesiekė vienas kitam, nėra nė kvapo. Yra tik abipusės nuoskaudos ir emociniai nuodai: abu vienas kitą skaudina. Palengva viskas kaupiasi, stiprėja, o paskui jie staiga ir patys negali suprasti, kur gi ta meilė dingo. Bet jie pasilieka kartu, nes bijo vienatvės, apkalbų ir aplinkinių pasmerkimo. O dar jie bijo savo nuomonių ir savęs smerkimo. O kur gi meilė?

Tas žmogus dažnai sakydavo, kad matė daug pagyvenusių porų, išbuvusių kartu trisdešimt, keturiasdešimt, penkiasdešimt metų, ir visos labai didžiavosi, kad gyvena taip ilgai. Tačiau, svarstydami apie savo santykius, jie sakydavo: “Mums pavyko išsaugoti santuoką”. Tai reiškia, kad kažkuris iš jų tapo visiškai priklausomas nuo kito. Lemiamu momentu kažkuris pasidavė ir nusprendė tiesiog tverti kančioje. Tas, kurio valia buvo stipresnė, o priklausomybė mažesnė, nugalėjo šioje kovoje. O kur ta liepsna, kurią jie vadino meile? Dabar jie žiūri vienas į kitą kaip į daiktą: “Ji mano…”, “Jis mano…”.

Tuomet tas žmogus paliesdavo priežastis, dėl kurių netikėjo meilės egzistavimu. Jis aiškindavo, kad visa tai patyrė pats ir daugiau niekam nebeleis prisidengus meilės idėja manipuliuoti jo protu ir vadovauti jo gyvenimui. Jo prielaidos buvo labai logiškos ir jam pavyko savo teisumu įtikinti daugybę žmonių. Meilės nėra.

Bet vieną gražią dieną tas žmogus vaikštinėjo parke ir pamatė ant suolelio sėdinčią nuostabią damą. Pastebėjęs, kad ji verkia, jis pajuto atjautos dūrį. Prisėdo šalia ir paklausė, ar gali kažkuo padėti. Pasidomėjo, kodėl ji verkia. Ir tik įsivaizduokite: ji prisipažino, kad jai graudu dėl to, jog pasaulyje nėra meilės.

– Neįtikėtina! – sušuko žmogus. – Moteris, kuri netiki meile!

Žinoma, jis panoro susipažinti su šia moterim artimiau.

– Kodėl jūs galvojate, kad meilės nėra? – paklausė jis.

– Ilga istorija… – atsiduso ji. – Ištekėjau aš labai anksti, tikėjau meile ir kitomis iliuzijomis, ir nuoširdžiai tikėjausi pasidalinti su tuo vyru visu savo gyvenimu. Mes prisiekėme vienas kitam būti ištikimais, gerbti ir mylėti vienas kitą. Ir apsivedėm. Bet netrukus viskas pasikeitė. Aš buvau ištikima žmona, rūpinausi namais ir vaikais. O vyras atkakliai siekė karjeros ir jam sėkmė ne namuose buvo daug svarbesnė, nei šeima. Jis liovėsi mane gerbęs, o aš – jį. Mes skaudinome vienas kitą ir kažkuriuo momentu aš supratau, kad niekada jo nemylėjau, o jis nemylėjo manęs. Bet vaikams reikia tėvo – bet kokiu atveju, taip aš teisinau tai, kad pasilikau su juo ir visomis jėgomis jį palaikiau. Tuomet vaikai išaugo ir išėjo gyventi atskirai. Aš nebeturėjau priežasties pasilikti su juo: kam, jeigu nėra nei pagarbos, nei gerumo? Ir aš žinau, kad net jei būčiau ištekėjusi už kito, viskas būtų buvę taip pat. Juk meilės nėra. Kokia prasmė vaikytis tai, ko nėra? Bet man vis tiek labai liūdna.

Tas žmogus puikiai ją suprato. Jis apglėbė jos pečius ir tarė:

– Jūs teisi, meilės nebūna. Mes ieškom meilės, mes atveriam savo sielą ir tampame pažeidžiami – bet atrandame tik egoizmą. Ir nuo to mums skauda, net jeigu mums atrodo, kad viskas bus puiku. Nesvarbu, kiek kartų mes vesime ar ištekėsime: vėl ir vėl viskas vyksta taip pat. Tad, kam gi mėginti atrasti meilę?

Šie žmonės buvo tokie panašūs, kad tapo geriausiais draugais. Tai buvo nuostabūs santykiai: abipusė pagarba, abu stengėsi nenuvilti vienas kito. Kiekviena bendravimo minutė teikė jiems džiaugsmą. Tarp jų nebuvo nei pavydo, nei bandymų kontroliuoti, nei noro pasisavinti. Einant laikui, santykiai tik tvirtėjo. Jiems patiko bendrauti, drauge jiems buvo įdomu, o išsiskyrę vienas kito ilgėjosi.

Ir kartą, kai žmogus išvyko į komandiruotę, jo galvą aplankė beprotiška mintis.

“- Hm…, – pagalvojo jis, – o kas, jeigu mano jausmai jai – tai meilė? Bet jie taip skiriasi nuo to, kas buvo anksčiau. Tai visiškai ne tai, apie ką kalba poetai, ką aiškina dvasininkai. Aš juk už ją neatsakau. Ji man nieko neskolinga, ji man ir labai reikalinga nėra – aš ir be jos savimi galiu pasirūpinti. Man net į galvą nešauna apkaltinti ją dėl savo sunkumų, mes neliejam vienas ant kito savo pykčio. Mums tiesiog gera būti drauge, mes patinkam vienas kitam. Ji man dėl nieko nepriekaištauja ir aš dėl jos neturiu jokių nemalonumų. Aš nepavydžiu, kai matau ją su kitu. Aš nepavydžiu, kai jai sekasi. Gali būti, kad meilė vis dėlto yra, tik ji ne visai tokia, kaip įprasta galvoti?”

Jis nekantravo grįžti namo ir pasikalbėti su ja, papasakoti apie savo keistą idėją. Tik jam prabilus, ji tarė:

– Aš puikiai suprantu, apie ką tu kalbi. Aš jau seniai apie tai galvojau, bet bijojau prisipažinti, nes žinau: tu netiki meile. Gali būti, kad meilė egzistuoja, o mes tiesiog nežinojome, kokia ji yra iš tikrųjų.

Jie nusprendė gyventi kartu. Nuostabiausia buvo tai, kad jų santykiuose niekas nepasikeitė! Jie ir toliau gerbė ir palaikė vienas kitą, o jų meilė vis stiprėjo. Jie buvo tokie laimingi, kad jų širdys dainavo iš meilės net pačiomis įprasčiausiomis akimirkomis.

To žmogaus širdis buvo perpildyta meile ir vieną naktį įvyko stebuklas. Jis žiūrėjo į žvaigždes, pamatė pačią gražiausią – ir jo meilės jėga buvo tokia stipri, kad žvaigždė nusirito dangumi ir įkrito tiesiai jam į delnus. O tada įvyko kitas stebuklas: jo siela susiliejo su šia žvaigžde. Jis buvo be galo laimingas ir nuskubėjo pas savo nuostabiąją damą, kad įdėtų žvaigždę į jos rankas ir taip įrodytų savo meilę. Bet tą akimirką, kai žvaigždė atsidūrė jos delne, ji sekundei suabejojo. Jo meilė buvo per daug didelė ir užvaldanti. Žvaigždė išslydo jai iš rankų ir suskilo į milijoną šukių…

Iki šiol po pasaulį blaškosi nusivylęs seneliokas, aiškinantis visiems, kad meilės nėra. Ir yra pasaulyje graži moteris – ji sėdi namie prie lango, laukia vieno žmogaus ir šluostosi ašaras, prisimindama rojų, kuris kažkada buvo jos rankose ir kurį suabejojusi prarado. Štai ir visa istorija apie žmogų, kuris netikėjo meile.

Kas gi padarė klaidą? Norite išsiaiškinti, kas buvo ne taip? Klaidą padarė tas žmogus: jis nusprendė, kad gali padovanoti tai moteriai savo laimę. Žvaigždė buvo jo laimė, o klaida buvo jo bandymas atiduoti ją kitam. Laimė niekada neateina iš išorės. Jis buvo laimingas, nes tyrinėjo meilę. Ji buvo laiminga, nes taip pat meilę tyrinėjo. Bet kai jis perdavė atsakomybę už savo laimę jai, ji išmetė žvaigždę iš rankų ir sudaužė, nes tiesiog negalėjo prisiimti tokios atsakomybės. Kad ir kaip stipriai ta moteris mylėjo žmogų, ji negalėjo “padaryti” jo laimingu, vien jau todėl, kad nemokėjo skaityti jo minčių. Ji tiesiog negalėjo žinoti, kokios yra jo viltys, kokios svajonės.

Jeigu savo laimę perduodi į svetimas rankas, anksčiau ar vėliau ją sudaužo. Laimė ateina tik iš vidaus, ji – meilės pasekmė, ir todėl kiekvienas žmogus yra pats atsakingas už savo laimę. Neįmanoma perduoti atsakomybės už ją kitam žmogui, tačiau pirmas dalykas, ką daro tuokdamiesi – keičiasi žiedais. Mes perduodame savo žvaigždę į jaunosios ar jaunojo rankas ir tikimės gyvenimo palydovą padaryti laimingu. Ir nesvarbu kaip stipriai tu myli žmogų – tu niekada netapsi tokiu, kokiu tave nori matyti kiti…

Tai pagrindinė klaida, kurią daro daugelis iš mūsų: mes galvojame, kad laimingais mus padarys kitas žmogus, o taip niekada nebūna. Mes daliname pažadus, kurių niekada neįvykdysime, iš anksto pasmerkdami save nesėkmei.

Ištrauka iš Don Miguel Ruiz knygos “Menas mylėti”
Parengė: 108studija.lt
Foto: Yoori Koo