Man neišeina užmegzti ilgalaikių santykių su vaikinais0 (0)
Klausimas:
Sveiki,
nesenai supratau, o gal nesupratu kodėl, bet man neišeina užmegzti ilgalaikių santykių su vaikinais, supratau, kad mano savivertė tokia žema, kad ne tas žodis. Aš tiesiog jų neprisileidžiu. Kai susipažįstam, bendrauju žinoma, juk visi norime save parodyti iš gerosios pusės, kaip ir viskas gerai, bet kai ateina laikas, bendrauti paprastai, kasdieniškai, man kažkas nutinka. Man sunku kalbėti apie kasdienybę, apie savo mintis, išgyvenimus, problemas, nes bijau. Ką jie pagalvos. Pamanys, kad esu kažkokia keista, kad nenormali, kad pas mane dantys negražūs ar, kad aš kalbėti nemoku gerai. Susipina liežuvis. Be to, man sunku kartais būti čia ir dabar. Žodžiu, visada galvojau, kodėl man neišeina užmegzti ryšio ir manau, kad problema tame, jog aš gerai nesuprantu apie ką yra normalu kalbėtis su vaikinu. Parašykite, kaip tai įveikti, parašykit pavyzdžių. Vaikino ilgai neturiu, o labai norėčiau. Visi aplink sako, kokia aš graži panelė ir kodėl viena? Bet kartais, aš net nenorėdama, parodau abejingumą vaikinui ir pati nesupratu kodėl jis dingo, ir tada prisigalvoju kokių nesąmonių apie save, kad jis dėl to ir dėl to nebendrautų nes jam reikėjo vieno arba, kad aš nuobodi. Kartais įjungiu tokį gynybos mygtuką, vaidinu, kad labai savim pasitikiu, kad žinau ko noriu, kad čia viskas super pas mane, bet išties – tai netiesa. Kiekviename žingsnyje, kiekvienos problemos sprendime, aš bijau, bijau žengti žingsnį, priimti sprendimą, bijau kažką naujo pradėti. Bet laiminga noriu būti ir žinau, kad viską reikia keisti, bet kaip, nuo ko pradėti, kaip savęs neužmušti pastangom, neužsidaryti savyje, nes aš tai galiu. Noriu gerai gyventi, mylėti, būti laiminga, pasakykit ką man keisti, kas yra su manim, nes kartais galvoju, kad tikrai esu apgailėtina ir gyvenime su manim niekas nebus.
Atsakymas:
Laba diena,
ačiū, kad nusprendėte pasidalinti savo išgyvenimais, kurie, akivaizdu, jums labai svarbūs.
Jūs įvardijate sunkumus, kurie kyla dėl jaučiamos žemos savivertės, kurią bandote kompensuoti padidintu pasitikėjimu savimi. Tai yra natūrali, įgimta reakcija į pavojų, juk turbūt esate mačiusi gyvūnus, kurie baimės akivaizdoje pasipučia, iškelia kūną ir bando atrodyti didesni, nei yra iš tikrųjų. Žmonės, kuomet susiduria su baime, elgiasi panašiai. Teigiate, kad jaučiate baimę, kuomet reikia pakeisti santykių kryptį arba žengti kokį nors žingsny gyvenime. O galbūt pamenate kokią nors situaciją, kuomet elgėtės drąsiai ir buvote nuvilta? Arba kuomet kažkas jus pašiepė dėl jūsų elgesio, manierų?
Akivaizdu, kad savęs vaizdas, kurį matote pati ir kurį mato kiti žmonės skiriasi. Nepaisant to, kad jaučiatės kitaip, kiti sako, kad jūs graži. Kokios priežastys jus verčia galvoti kitaip?
Iš jūsų pasakojimo galima susidaryti įspūdį, kad jums reikalinga žmogiška šiluma, artimas žmogus, mylimas vyras šalia, tačiau prasidėjus santykiams, jūs lyg susikuriate priežastis, kodėl tie santykiai vystytis neturėtų. Ar tai vėl baimė? Ar bijote būti atstumta? Galbūt ši baimė kyla iš praeities patyrimo?
Kad ir kaip bebūtų, sakoma, kad geriausias būdas nugalėti baimę – pažvelgti jai tiesiai į akis. Tik pabandžiusi pasielgti taip, kaip bijote, suprasite, ar tikrai bijoti buvo verta.
Linkiu kuo didžiausios sėkmės ir tikro pasitikėjimo savimi.
Agnė Marcevičiūtė
psichologijos magistrantė
Teipsiko.lt
O jeigu, pažvelgus baimei į akis,pasirodys, jog buvo dėl ko bijoti – kaip gyventi toliau?
Pradėk sportuot, pakils pasitikėjimas savimi. Man padėjo ir tau padės :) Mažina stresą, nuveja blogas mintis, pakelia nuotaiką ir šiaip, tavo kūnas tau padėkos :)
Indrei, kai pažvelgi baimei į akis ir atrandi ko būtent bijai belieka pasirinkti. Galima ir toliau rinktis bijoti ir toliau tik NORĖTI gyventi, mylėti, būti laimingai arba keisti savo įsitikinimus, elgesio modelį, nuostatas. Viskas ko nežinai, galima rasti informaciją ir ja pasinaudoti aktyviai ir veiksmingai, viskas ko nemoki galima išmokti, tik reikia veikti ir daryti. Ar matėte nors vieną 4 metų vaiką, kuris sėdėtų ir dėjuotų, jog būdamas 8 mėnesių nemokėjo vaikščioti ir kalbėti? Tad kodėl nepasinaudojus galimybėmis ir nenuėjus į seminarą, pas konsultantą ar specialistą ir pakelti savo savivertę iki adekvačios. Tik aišku, seminarus ir specialistus rinktis verta atidžiai ir tikslingai, vėl gi, prisiimant atsakomybę už save ir savo pasirinkimą. Drąsą galima išugdyti, bendravimo išmokti, o savivertę pakelti tampant ir būnant asertyvia asmenybe. Vienas principas galioja visad: Kiekviena situacija turi daug pasirinkimo variantų, todėl jeigu rezultatai netenkina vėl ir vėl, tiesiog padaryk kažką kitaip.
Sutinku su Neringa, kad šiais laikais yra įvairiausių būdų kaip pasimokyti bendravimo ne vien porose, bet ir su draugais, kokie paprasti principai bendrauti kompanijose, kaip prieiti prie nepažįstamo žmogaus. Tereikia pasirinkti kuris lektorius priimtiniausias ar priimtiniausia. Tarkim, kad ir Asta Ivaškevičiūtė labai gražiai ir protingai pasakoja apie pastikėjimą savimi, bendravimą poroje. Gal suteiktų įkvėpimo. Nes, kaip ir mergina, ir Neringa pastebėjo, jei rezultatai netenkina,vadinasi reikia kažką padaryti kitaip. Ir labai drąsu kad nutarei pagalbos kreiptis čia. Vadinasi nėra taip, kad į nieką negali kreiptis pagalbos :) Tebūna tai vidinis atspirties taškas. Kaip dar sako rytų išmintis, tobulas pašnekovas ne tas, kuris daug kalba, o tas kuris klausosi. Ar mokate įsiklausyti, nes pokalbį girdėti yra viena, klausytis pokalbio visai kas kita. Girdite, kad esate graži, bet nenorite įsiklausyti – įsiklausote į tarpus tarp žodžių, o tuo metu žmogus jums savo vidinį pasaulį atveria.. :) Todėl pamėginkite pastebėti kituose daugiau nuoširdumo, daugiau nuoširdžių impulsų, spontaniškas šypsenas, spontaniškus nuoširdžius plykstelėjimus, netikėtus aiktelėjimus, frazes, žvilgsnius, netikėtus jautrumo atodūsius – netgi filmuose ar per radiją. Atsargiai ir neutraliai leiskite sau pagalvoti, kas sukėlė pašnekovui nuoširdumo pliūpsnį? Ir tiek. O visa kita susitvarkysite savaime.