Nupiešti svajonę lengviau0 (0)
Foto: David Schroeder
Ar galėtumėme įsivaizduoti savo gyvenimą be meno? Be kūrybos, bendravimo, grožio, poilsio, kurį iš meno gauname?.. Pasimėgauti meno teikiamais malonumais galima ne tik keliaujant į Luvrą ar tapus profesionaliu dailininku.
Tai, kad meninė raiška gali būti prieinama kiekvienam žmogui, tapdama žmogaus „sielos gydytoju“ pastebėjo dailininkas Adrianas Hillas, kai Antrojo pasaulinio karo metu sveikstant sanatorijoje, kamuojant nuobodžios ligoninės kasdienybės, vėl pradėjo tapyti. Pastebėjęs teigiamus savo emocinės savijautos pasikeitimus dailininkas apie tai papasakojo kitiems ligoniams.
Dailininkui padedant ligoniai pradėjo tapyti, o jų piešiniuose atsispindėjo karo metu patirti išgyvenimai. Taip buvo atkreiptas dėmesys į meną kaip žmogaus vidinio pasaulio atspindį, o A. Hillas pats to nežinodamas tapo pirmuoju „dailės terapeutu“. Jam pradėjus tikslingai dirbti su tuberkulioze sergančiais ligoniais, dailės terapijos sąvoka išpopuliarėjo. Dabar dailės terapija vadinama meno veikla, kai meninės saviraiškos priemonės naudojamos siekiant reikšti emocinius išgyvenimus ir pažinti savo vidinį pasaulį. Meno terapija skiriasi nuo profesionalios kūrybos. Ji nesiekia aukšto meninio lygio, todėl ir nereikalaujama turėti jokių meninių sugebėjimų. Gydanti kūrybinė saviraiška galima muzikos, judesio, vaidybos ar tiesiog žaidimo formomis. Gydomasis kūrybos poveikis padeda išreikšto patirtus sunkius išgyvenimus, įkūnyti mūsų fantazijas, ir tam tikra prasme iš jų išsivaduoti. Apie tą patį, matyt, galvojo ir garsus šveicarų psichoanalitikas Sigmundas Freudas, sakydamas: „žmogui savo svajonę nupiešti lengviau nei išreikšti žodžiais“.
Apie jausmus kalbėti sunku, tačiau koks palengvėjimas ateina, kai pamatai, jog gali juos nupiešti ar išdainuoti, perteikti netiesiogiai, saugiai – „užšifruotus“ mums vieniems suprantama simbolių kalba.
Audra stiklinėje
Kodėl svarbu išreikšti tai, ką jauti? Turbūt kiekvienas kažkada esame sutikę tylių ir uždarų žmonių, kurie, kas be nutiktų savo išgyvenimus yra linkę pasilikti sau. Taip pat kiekvienas galime prisiminti bent vieną patirtą ar skaitytą įvykį, kai toks tylus ir ramus pilietis vieną dieną staiga paleido į darbą kumščius ar pasiėmęs šautuvą ramiai iššaudė pusę mokyklos, arba netikėtai baigė savo gyvenimą savižudybe. Tuomet prasideda nesibaigiantys svarstymai, kodėl taip nutiko ir kas dėl to kaltas? Kaltos, pasirodo, yra mūsų emocijos, kurios jei laiku ir tinkamai neišreiškiamos, kaupiasi tarsi audra stiklinėje, kol vieną dieną spaudimas tampa toks stiprus, kad įvyksta sprogimas, pakenkdamas ir pačiam žmogui, ir net nieko dėtiems aplinkiniams. Na, o jei spaudimas ne toks stiprus, bet ilgai trunkantis? Tuomet turime chronišką ligonį, metų metus minantį gydytojų kabinetų slenksčius. Tokie baisūs sprogimai paprastai nenutinka žmonėms, mokantiems tinkamai ir laiku „nuleisti garą“. Jausdami emocinę įtampą jie nedelsdami pasikalba su supratingu draugu, psichologu, ar kunigu. Jie patys imasi iniciatyvos reguliariai išeidami pasivaikščioti į gamtą, sportuodami arba užsiimdami mėgstama kūrybine veikla. Tačiau įsivaizduokite vaiką, kuriam nuolat kalama į galvą, jog verkti – nevyriška ir gėda. Arba žmogų, kuris prarado darbą, jį paliko žmona, o iš sielvarto prasigėręs jis dar netenka savo namų ir žmogiškojo orumo. Kaip atsilaikyti, kai iš karto užgriūva keletas bėdų, jautiesi bejėgis, o pagalbos rankos niekas laiku neištiesė? Tuomet patiriami išgyvenimai – baimė, kaltė, liūdesys kaupiasi labai greitai. Mokslininkai jau senokai įrodė, kad emocijos – tai galinga energija, kuri kaupiasi mumyse, skatindama ją išeikšti. Jei to nepadarome, pasirodo pati mums visai nepageidautinu ligos pavidalu. Emocinė energija gali būti panaudota tiek griaunant, tiek kuriant save ir aplinkinį pasaulį.
Foto: petite âme perdue / flickr.com
Kas yra kūryba mūsų sielai?
G. Ji skatina bendrauti. Menas tiesiogiai veikia mūsų jausmus ir emocijas, o su jais – ir visą asmenybę, skatindamas ją tobulėti, kūrybiškai spręsti iškylančias problemas. Kūrybinio proceso metu žmonių išreiškiami ir patiriami jausmai yra panašūs. Kurdamas kartu su kitais, nevilties prislėgtas žmogus turi galimybę atsikratyti iliuzijos, jog jo problema yra vienintelė, baisiausia ir nepataisoma. Jis gali pasimokyti iš kitų, gauti palaikymą ir pats padėti, pasidalindamas savo patirtimi.
Y. Padeda išsakyti tai, kas netelpa žodžiuose. Kartais mūsų išgyvenami jausmai yra per daug sudėtingi, kad galėtumėme juos įvardinti. Taip atsitinka, kai susiduriame su pirminėmis emocijomis. Pirminės emocijos – tai pirmoji mūsų kalba, padėjusi komunikuoti su pasauliu kol dar nemokėjome kalbėti. Kūdikio verksmas patyrusiai mamai pasako, ar jis alkanas, ar jam skauda, ar jis tiesiog pasiilgo bendravimo. Emocinių išgyvenimų sukurta energija liko mūsų pasąmonės labirintuose užkoduota sudėtingesniais simboliais negu kalba. Ją atkoduoti galime tik pasikliaudami intuicija, kai kūrybinio proceso metu pasineriame į savo vidinį pasaulį ir jį kuriame spalvomis bei formomis. Pasak patyrusios meno terapeutės H. B. Landharten, piešdami mes galime „kalbėti rankomis, klausytis akimis, liesti širdimi“. Nežodinė meninė raiška gali tapti vienintele komunikacijos su aplinkiniu pasauliu priemone tais atvejais, kai dėl fizinės ar protinės negalios žmogus nebegali savęs išreikšti žodžiais. Ji svarbi ir vaikams, kurie paprastai jaučia ir išgyvena daugiau nei gali apie tai papasakoti.
D. Atspindi emocines būsenas. Skirtingos kūrybinės medžiagos turi ypatybę iššaukti ir atspindėti skirtingas žmogaus emocines būsenas bei sukelti su jomis susijusius prisiminimus. Todėl norintis išsiverkti arba emocijų perteklių jaučiantis žmogus greičiausiai pasirinks šlapius tekančius dažus, tokius kaip akvarelė, atsargus, jautrus ir pažeidžiamas – pastelines kreideles, racionalus ir nemėgstantis pasiduoti jausmams pasiims pieštukus. Molis gali padėti žmogui išreikšti su jo kūnu susijusius gėdos, kaltės, baimės jausmus. Žinoma, ne viskas priklauso nuo dailės priemonių. Svarbi ir paties kūrėjo gyvenimo patirtis, bendravimas su dailės terapeutu bei kitos aplinkybės.
Y. Pasako daugiau nei žodžiai. Spalvos ir formos mums padeda simboliškai pavaizduoti tai, ką jaučiame. Vokiečių filosofas Friedrichas Schellingas pastebėjo, kad geometrinės formos išreiškia mūsų emocijas, ir tuo pačiu jas veikia. Pavyzdžiui, apskritimas padeda pavaizduoti švelnius jausmus, pilnatvės, tobulo buvimo išgyvenimus, kvadratas – išreikšti dvasinę pusiausvyrą, bandą, tvirtą apsisprendimą, o trikampis gali simbolizuoti mūsų ryžtą, veiklumą, iniciatyvą… Tiesios linijos gali reiškti griežtumą, tvirtumą, o vingiuotos – lankstumą, švelnumą, jausmingumą. Spalvos dar labiau nei formos yra susijusios su mūsų emocijomis. Raudona spalva išreiškia mūsų aktyvumą, visuomet stimuliuoja, atgaivina jausmus, įkvepia pasitikėjimo savimi; oranžinė skatina optimizmą, gyvenimo džiaugsmą; geltona taip pat leidžia išreikšti džiaugsmingus išgyvenimus, padeda įveikti depresiją; mėlyna ramina, skatina atsipalaiduoti nuo emocinės įtampos; žalia padeda atsigauti po patirto streso… Tačiau tam tikros spalvos perteklius gali rodyti emocinės pusiausvyros praradimą. Pavyzdžiui, per daug raudonos spalvos gali iššaukti dirglumą, pykčio protrūkį, mėlynos – melancholiją ir liūdesį, juodos – baimę ir neviltį… Pakeisdami mus erzinančias piešinio detales ar spalvas į labiau priimtinas, galime išsivaduoti ir nuo nepageidaujamų jausmų, būsenų.
T. Padeda patirti katarsį. Dailės priemonės ne tik atspindi mūsų emocijas, bet ir skatina jas išreikšti. Taip pyktį, baimę, nuoskaudą ar kitokius destruktyvius jausmus išgyvenantis, ir dėl to kenčiantis žmogus, turi galimybę juos saugiai išreikšti socialiai priimtina forma. Kūryba nereikalauja žodžių, todėl mes galime išvengti „sąmonės cenzūros“, kuri neretai mums šnabžda: „Taip neturėtum jaustis…apie tai niekam neprasitark, nes tada būsi silpnas, pažeidžiamas…“
O. Leidžia keisti jausmus ir išgyvenimus. Patiriami jausmai dažniausiai yra tokie stiprūs, kad nepasiduoda „protingiems“ patarimams, tokiems kaip: „Tu turi nusiraminti“ „viskas bus gerai“. Tačiau pavirtę spalvomis ir formomis jausmai „pagaunami“ tarsi nuotraukoje. Tuomet galime sau pasakyti: „tai štai kaip aš jaučiuosi“ ir savęs paklausti: „ar man patinka tai, ką matau savo piešinyje?“ Jei ne, tuomet galiu tai lengvai pakeisti – perpiešti kitaip, nepatikusią vietą iškirpti, užtepti kita, man labiau patinkančia spalva. Taip pat galiu imtis tam tikro ritualo – suplėšyti, sudeginti savo nupieštą baimę, problemą. Visa tai galime atlikti smagiai, žaismingai arba aplaistant palengvėjimo ašaromis. Ir tuomet atsitinka mažytis stebuklas – realūs pokyčiai įvyksta ir mūsų gyvenime.
J. Padeda geriau save pažinti. Kurdamas žmogus susitelkia į save, mokosi savistabos. Žvelgdamas į savo piešinius ir padedamas patyrusio dailės terapeuto, žmogus pradeda skaityti savo darbų simbolių kalbą ir palaipsniui suprasti, kaip jis kuria savo problemas, kaip galėtų jas spręsti.
A. Visuomet padeda. Kūrybiniame procese dalyvaujantis žmogus atsipalaiduoja, pasineria į savo savasties gelmes – ten, kur slypi vidiniai rezervai, potencialas. Kūrybinė veikla pažadina mūsų gyvybinę energiją, padeda atsikratyti pasyvumo. Ji visuomet mums sukelia teigiamų emocijų, skatina pasitikėjimą savimi. Gydymas per kūrybą neturi neigiamo šalutinio poveikio, yra prieinamas įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonėms.
Turbūt jau supratote, kad kūryba gali būti tikra mūsų sielos gydytoja. Įvairios kūrybinės priemonės mums padeda išreikšti savo jausmus ir giliau pažvelgti į savo vidinį pasaulį. Na, o jei tai, ką jame išvydome, mums labiau primena nesutvarkytą močiutės sandėliuką, tuomet tos pačios kūrybinės priemonės gali padėti susitvarkyti mumyse tvyrantį jausmų chaosą.
Aušra Šūmakarienė | kurybosterapija.lt