Traumuotiems vaikams tradicinis auklėjimas netinka0 (0)
Asociatyvi iliustracija: Alvin Mahmudov / Unsplash.
„SOS vaikų kaimai“ yra didžiausia šeima Lietuvoje, kurios tikslas – laimingi vaikai, augantys juos mylinčių žmonių apsuptyje. Ši organizacija, gyvuojanti jau ketvirtį amžiaus, padeda sunkumus patiriančioms šeimoms, be tėvų likusiems vaikams ir jaunuoliams. Organizacijai priklausančių nuolatinių ir laikinųjų globėjų šeimose šiuo metu auga 140 vaikų.
„Mūsų organizacijoje santykis su vaiku grįstas prieraišumu ir vaikystėje patirtų traumų pasekmių mažinimu. Nesvarbu, ar vaikui dveji metukai, ar keturiolika, su juo santykį kuria suaugęs globėjas ar socialinis darbuotojas“, – sako koordinuojanti psichologė MONIKA LIAUGMINAITĖ. Jos specializacijos sritis – prieraišumas, traumų įveikimas, terapinė tėvystė. Psichologė rengia mokymus šia tema budintiems globotojams, nuolatiniams globėjams, socialiniams darbuotojams, įtėviams. Su Monika kalbamės apie vaiko ir suaugusiojo ryšio svarbą, ankstyvoje vaikystėje patirtų traumų pasekmių įveiką, visuomenėje įsigalėjusius mitus apie romų vaikus, paauglius, apie pagalbą globėjams ir įtėviams, susiduriantiems su sunkumais, atėjus į šeimą naujam vaikui.
Kuo svarbus suaugusiojo santykis su vaiku – ypač tokiu, kuris jau ankstyvojoje vaikystėje patyrė apleistumą, smurtą, nepriežiūrą? Kaip kurti ryšį su juo?
Mūsų organizacijoje santykis su vaiku grįstas prieraišumu. Nesvarbu, ar vaikui dveji metukai, ar keturiolika, su juo santykį kuria suaugęs globėjas ar socialinis darbuotojas. Prieš kelerius metus pradėjome stebėti, kaip su vaikais dirbama užsienyje, nes pastebėjome, kad traumuotiems vaikams – tokiems, kurie patyrė apleistumą, smurtą, nepriežiūrą, ar badą – tradiciniai auklėjimo metodai netinka, o ilgalaikėje perspektyvoje netgi gali pakenkti. Vaikas neturi vidinių resursų suvaldyti emocijas, jo savireguliacijos mechanizmas yra labai silpnas, todėl pirmiausia suaugusysis turi padėti vaikui įvardinti tas emocijas, jas priimti ir padėti sureguliuoti. Užsienio šalyse stebima, kokių pasekmių traumos palieka vaiko raidai, kokie pokyčiai vyksta vaiko smegenyse, nes traumuotas vaikas sunkiai gali naudotis savo kognityviniais gebėjimais, loginiu mąstymu, suprasti priežasties ir pasekmės ryšį. Vaikui būtina saugi aplinka ir ryšys su suaugusiuoju, kuris, būdamas šalia, kuria pasitikėjimą ir saugumą.
Jungtinėje Karalystėje mokiausi metodo, kuris vadinamas DDP (angl. Dyadic Developmental Therapy). Jo esmė – į visus terapijos seansus vaikas kviečiamas kartu su juo besirūpinančiu suaugusiuoju. Sakoma, kad kas iš to, jei bus kuriamas saugus ryšys su terapeutu, o ne su žmogumi, kuris kuria pasitikėjimo santykį su vaiku. Globėjai taip pat dalyvauja mokymuose, sužino, kokių pasekmių vaikui sukelia traumos, kaip jos gali paveikti tolesnį vaiko gyvenimą, elgesį, raidą, emocijas, bei ką su jomis daryti. Labai svarbu padėti globėjui suvokti, kad tai labai sunkus darbas, pilnas emocinių duobių ir krizių, nes vaikas daugybę kartų gali atstumti tą globėjo siūlomą šilumą. Traumuoti vaikai jaučia sunkiai įveikiamą nepasitikėjimą suaugusiaisiais, nes jo artimiausi žmonės, biologiniai tėvai, būna jį visiškai sugriovę. Toks vaikas nepasitiki kitais, o meilę priima kaip sąlyginę („mylėsiu tik, jei…“). Globėjai turi mažais žingsneliais artėti prie vaiko, rodyti supratingumą, empatiją, žaismingumą ir besąlygišką priėmimą. Tokiais elementais grįstas bendravimas su vaiku kūdikystėje, kai, vaikui išalkus ar sušlapus, prie jo prieina mama ar tėtis ir klausia, ar jis alkanas, ar šlapias, o gal norėtų pažaisti. Traumuoti vaikai paprastai to nėra patyrę. Jų niekas nesūpavo, jie gulėjo apleisti lopšelyje, nepatyrė šiltų prisilietimų, rūpesčio, ir tai atsiliepia jų raidai, nes pagrindinės vaiko smegenų struktūros vystosi iki dvejų metukų.
Šiuolaikiniai psichiatrai rekomenduoja visiškai paprastą metodą – vaiko sūpavimą. Nesvarbu, ar vaikui dveji metukai, ar jau paauglystė. Viena globėja nusipirko supamą krėslą ir savo šešerių metų mergaitę sodinasi ant kelių. Sūpavimas kūdikystėje padeda vystytis vaiko smegenims, skatina jas, kai tas etapas praleidžiamas, vaikui tai turi neigiamų pasekmių. Turime dešimtmetę mergaitę, kurią darbuotoja sūpuoja jau pusę metų, ir tai daro stebuklus. Kita šešerių metų mergaitė, kurią globėja pradėjo sūpuoti, ėmė ieškoti krūties. Matyt, kūdikystėje tas jos žindymo poreikis nebuvo patenkintas. Patarėme globėjai kurį laiką maitinti mergaitę iš buteliuko sūpuojant, ir dabar mergaitei tas žindimo poreikis praeina visai natūraliai. Turėjome du mokyklinio amžiaus įvaikintus broliukus, kurie paprašė nupirkti jiems čiulptukus. Prieš miegą tie čiulptukai padėdavo vaikams nusiraminti. Po kelių dienų jie tuos čiulptukus grąžino.
Kaip globėjams elgtis su ką tik atvykusiu pas juos vaiku? Tai yra sudėtinga tiek vaikui, tiek ir patiems globėjams bei jų šeimų nariams.
Specialistai ruošia adaptacijos planus, konsultacijas. O traumos ir prieraišumo keliu eiti pradėjome gana neseniai. Visi mūsų centro globėjai privalo būti apmokyti pagal traumų įveikimo metodiką, prieraišumo atkūrimą, ir tuomet visi einame ta kryptimi.
Ne taip ir seniai mokslininkas Stevenas Porgesas sukūrė klajoklio nervo teoriją (angl. Polyvagal theory), kuri neurologiškai paaiškina, kaip mes, žmonės, reaguojame vieni į kitus, kaip perimame vieni kitų būsenas, jaučiame vienas kitą, kai net nevyksta joks verbalinis bendravimas. Traumuoto vaiko smegenys yra jautrios. Ypač sujautrinta yra streso sistema, kuri praneša kūnui apie galimą pavojų, nors tas pavojus nebūtinai realus, bet traumas išgyvenęs vaikas labai greitai gali persijungti į „kovok, lėk, sustink“ būseną. Manau, kad globėjams būtina žinoti šiuos dalykus ir apie tai kalbėti, nes tai padeda suprasti, kaip svarbu, kokios būsenos yra pats suaugusysis, kaip jis prieina prie vaiko, koks jo balso tonas, kūno pozicija – visa tai yra signalai vaikui, ar jis gali jaustis ramus ir saugus bei girdėti suaugusįjį, ar iš karto įsijungs jo pavojaus sistema ir jis taps gynybiškas, priešiškas.
O kaip globėjams susitaikyti su išsiskyrimo jausmu? Ateina laikas, kai su vaiku tenka išsiskirti…
Neseniai viena globėja sakė, kad kalbėjosi su savo vyru ir vaikais: „Taip, globojamam vaikui atiduosime visą šilumą, bet, kai reikės atsisveikinti, mes būsime stiprūs, išlydėdami vaiką į naują šeimą…“ Tačiau, pagloboję kūdikį dvi savaites, jie palūžo emociškai…
Globėjams duodame pertrauką, siūlome psichologinę pagalbą, kad jie lengviau atlaikytų tą išsiskyrimo jausmą. Visi laikinieji globėjai stengiasi sukurti emocinį ryšį su vaiku, su globojamais vaikais bendrauja taip pat šiltai kaip ir su savo biologiniais. Mes rekomenduojame globėjams paruošti savo biologinius vaikus, natūraliai priimti jų reakcijas ar pavydą naujai atvykusiojo vaiko atžvilgiu. „Taip, suprantu, kad tu pyksti, kad atsirado naujas šeimos narys…“ Svarbu suprasti ir priimti, ką jaučia vaikas, nes vaikas, kuris jaučiasi suprastas ir priimtas, nurimsta.
Su kokiais iššūkiais susiduria žmonės, nusprendę tapti globėjais?
Mūsų globos centro tikslas yra padėti globėjams, juos palaikyti, taip pat, pradėję eiti į traumos įveiką orientuotu keliu, naujų globėjų prašome pažvelgti ir į savo pačių prieraišumo istorijas. Kiekvienas iš mūsų turi įvairių išgyvenimų iš savo pačių vaikystės: daugelis yra patyrę psichologinį ar fizinį smurtą, artimo žmogaus netektį ir pan. Kai globėjas nėra išsisprendęs savo paties sunkumų, priimtas globoti vaikas jį gali labai nesunkiai išmušti iš vėžių. Traumuotas vaikas būna labai kontroliuojantis, sunkiai valdantis savo emocijas, ir globėjas turėtų sugebėti susivaldyti, kad krizėse išliktų ramus ir nesudirgintas. Vaiko rėkimas gali išprovokuoti suaugusįjį reaguoti labai gynybiškai, nes jo smegenyse atgis atsiminimai, kaip ant jo paties šaukdavo mama. Skatiname globėjus atpažinti tuos „karštus taškus“, nes, jei suaugusysis prieina prie vaiko sudirgęs, konfliktas dar labiau įsiplieks. Tai auksinė taisyklė. Sudirgusį vaiką gali nuraminti tik ramus žmogus. Vaikai labai gynybiški, gali atstumti globėjus, tad jie savyje turi atrasti resursų pirmiausia įveikti patiems savo reakcijas.
Traumuotas vaikas išgyvena didžiulį gėdos jausmą. Sakoma, kad tas gėdos jausmas atsiranda tada, kai suaugusieji pradeda reguliuoti vaiko poelgius ir brėžti ribas, tai yra mokyti tinkamo elgesio ir stabdyti netinkamą. Kūdikystėje suaugusieji atliepia vaiko poreikius, o antraisiais gyvenimo metais jau atsiranda ir draudimų. Netinkamai pasielgę vaikai pajunta gėdos jausmą, kurį suaugusieji sureguliuoja, o santykį, esantį tarp jų, atkuria, parodydami, kad tas santykis yra svarbesnis ir vertingesnis, o vaikas bus mylimas ir tada, kai elgiasi netinkamai: „Aš tave mylėsiu su visomis tavo klaidomis ir padėsiu jas įveikti.“ O traumuoti vaikai būna drausminami, mušami, ir niekas jų neatsiprašo, to abipusio santykio neatstato. Tas gėdos jausmas nebūdavo sureguliuojamas, jis augo, tapo toksiškas, ir vaikas pradėjo gėdytis savęs, savo savasties, savojo „aš“. Gėdos jausmą vaikams sunku ištverti, todėl įsijungia gynybos mechanizmai, kurie padeda tos nemalonios emocijos nejausti: neigimas, melavimas, kitų kaltinimas arba minimizavimas („Ai, čia nieko tokio…“, „Čia ne mano kaltė“ ir pan.) Globėjai pastebi, kad vaikas lyg ir nejaučia gėdos jausmo dėl savo poelgių, tačiau iš tiesų jis jaučia ją tokią nepakeliamą, kad bando skirtingais būdais nuo jos pabėgti. Čia suaugusiojo užduotis yra padėti vaikui suprasti, kad jis bus mylimas, svarbus ir vertingas, nors ir daro klaidų. O brėžiamos ribos yra ne apie patį vaiką, o apie jo elgesį.
Kaip padėti tokiems vaikams?
Globėjams vedame mokymus, remdamiesi minėtuoju DDP metodu, kuris teigia, kad, auginant traumuotus vaikus ir bendraujant su jais kasdienybėje, reikia naudoti keturis elementus: žaismingumą, smalsumą, empatiją, priėmimą. Laikomasi nuomonės, kad vaiko elgesį reikia reguliuoti kartu su ryšio kūrimu, nes, jei tik gesinsime gaisrus, nepaliesime esminės priežasties, dėl kurios atsiranda toks elgesys. Reikia vaiką išklausyti, net jei jis ir meluoja, paklausti, kaip, jo nuomone, ištaisyti vieną ar kitą klaidą, kaip kitas vaikas jautėsi, pagalvoti kartu su juo apie galimus sprendimus. Vaikas žymiai lengviau priima savo elgesio pasekmę, kai ji yra aptariama kartu su juo, kai jis jaučiasi išgirstas ir išklausytas. Tai lyg ir dviejų delnų principas – su vienu delnu vaikui siūlau ryšį ir santykį, o su kitu – mokau tinkamo elgesio.
Kaip dažnai organizuojate kursus globėjams ir įtėviams?
Kursus darbuotojams, globėjams ir įtėviams pradėjome organizuoti pereitais metais. Jie išklausė pirminį mokymą, kuriame dalyvavo visi mūsų darbuotojai – net ir buhalteriai. O vėliau socialiniai darbuotojai ir globėjai dalyvavo tęstiniuose mokymuose, kuriuose buvo gilinamasi į skirtingas temas, aptarinėjamos situacijos, analizuojama, kas nepavyksta, dėl kokių priežasčių. Mokymus, kuriuose mokomės apie vaikų traumas, jų pasekmes vaiko raidai, bendravimą su vaiku, taip pat savipagalbos, atjautos sau, sudaro nuo šešių iki aštuoniolikos susitikimų. Mokomės suprasti, kad globėjas gali jausti įvairių emocijų, gali kilti įvairių minčių, auginant traumuotus vaikus. Bandome normalizuoti tas mintis, jausmus, juos priimti ir bandyti suprasti, iš kur jie kyla. Kiekvienas vaikas ar suaugusysis turi teisę jausti ir galvoti, ką nori, bet turime prisiimti atsakomybę už savo daromus veiksmus. Dažnai girdžiu globėjus sakant, kad po mokymų jie jaučiasi sustiprėję ir labiau savimi pasitikintys, supratingesni vaikui, nes daugiau sužino apie vaikystėje išgyventų traumų pasekmes. Joks psichologas nepadarys stebuklo, nes pagrindinis darbas vyksta kasdienybėje, kurioje globėjai mokomi išbūti, todėl visais atvejais pats globėjas turi būti stiprinamas ir apgaubiamas pagalba, palaikymu ir supratingumu.
Kas yra terapinė tėvystė?
Terapinis arba gydomasis vaikų ugdymas nėra joks stebuklas. Tokio vaikų auginimo esmė – kad globėjas suvoktų traumas, jų pasekmes bei taikytų metodus jas mažinti. Medikamentinis gydymas seniai pripažintas kaip turintis mažą efektą. Mūsų organizacija yra pasirinkusi šią prieraišumo ir traumų atstatymo kryptį, taip dirbame su globėjais. Šiais metais liepos antroje pusėje rengsime mokymus globėjams, vėliau – rudenį.
Kaip paskatinti žmones tapti globėjais?
Mūsų visų laukia ilgas ir kantrus kelias, nes visuomenėje be galo daug visokiausių mitų ir apie paauglius, ir apie romų tautybės vaikus, kurių žmonės nenori globoti, kadangi jų atžvilgiu turi įvairių išankstinių, nusistovėjusių nuostatų. Manoma, kad alkoholizmas paveldimas genetiškai – kaip ir vagystės, polinkis į nusikaltimus. Nėra lengva ir su paaugliais, nes globėjai linkę pasiimti mažesnius vaikus, galvodami, kad paauglys neva jau susiformavusi asmenybė, kurios nebegalima paveikti, pakeisti jo prieraišumo į saugų. O yra priešingai. Yra toks terminas įgytas prieraišumas (angl. „earned attachment“), tai reiškia, jog ir paauglys, ir suaugęs žmogus gali turėti saugų prieraišumą, jei jo gyvenime atsiras bent vienas žmogus, padedantis tą saugų ryšį sukurti. Tyrimai atskleidžia, kad ir paauglystėje smegenys yra labai imlios informacijai, plastiškos, todėl norime tuos nusistovėjusius mitus paneigti, naudodami mokslinę medžiagą.
Būna, kad mūsų vaikai grįžta su ašaromis, guodžiasi. Bet kartais jie pasako ir tas auksines frazes, pavyzdžiui: „Kaip man keista ruošti pamokas, kai niekas ant manęs nerėkia…“ Tada supranti savo darbo prasmę… Kartais atrodo, jog darai, stengiesi, ir vis kažko trūksta, bet paskui sužinai, kad kuris nors įstoja į baleto mokyklą, universitetą, laimi riedlenčių čempionatą. Ir supranti, jog tas darbas su vaikais yra labai prasmingas.
Rasa Baškienė | bernardinai.lt