Apie ketruris išminčius ir bjaurastį

4.2 (9)

Fotobomb / Premium license

Kartą vienas išminčius ėjo miško taku ir mąstė apie gyvenimo prasmę. Staiga jam kelią jam pastojo Didelė Brūzgynų Bjaurastis ir sušuko:
– Aš tave suvalgysiu!
Žmogus išsigando, apsiverkė ir pabėgo.
Moralas: Bijai bjaurasties – neik į mišką.

Ėjo pro tą mišką ir antras išminčius. Ir vėl kelią pastojo Didelė Brūzgynų Bjaurastis:
– Išminčiau! Aš tave suvalgysiu!
O tas atsakė:
– Ne, tai aš tave suvalgysiu!
Jie dar po to daug rėkavo, grūmėsi, bet galiausiai, nutaikęs progą, puolė pirmas ir suvalgė.
Moralas: gėris jėga nugalėjo blogį, bet burnoje lijo nemalonus fekalijų prieskonis.

Ėjo mišku trečias išminčius, mąstė apie gyvenimo prasmę ir čia vėl iš krūmų šoko Didelė Brūzgynų Bjaurastis ir suriko:
– Išminčiau! Aš tave suvalgysiu!
– Eik tu! – atsakė šis ir stipriai spyrė koja. Bjaurastis nuskriejo atgal į tankmę, bet ore pasklido aitri smarvė, kurią dar ir stiprino išteptas batas ir aptaškyti drabužiai.
Moralė: neliesk bjaurasties, nes ir pats prasmirsi.

Ketvirtas išminčius ėjo mišku ir mąstė apie gyvenimo prasmę. Šoko jam ant kelio Didelė Brūzgynų Bjaurastis ir suspigo:
– Išminčiau! Aš tave suvalgysiu!
Bet išminčius nekreipė į tai dėmesio ir toliau ėjo savo keliu. Po dar kelių nesėkmingų mėginimų Didelė Brūzgynų Bjaurastis pravirko ir apimta apmaudo amžiams paliko tuos miškus, mat labiausiai pasaulyje ji mėgo gąsdinti ir trikdyti išminčius.
Moralė: jei eini mišku ir mąstai apie gyvenimo prasmę, tai tą ir daryk, o ne velkis į kalbas su visokia bjaurastimi.