Pagrindinės gynybinės reakcijos, trukdančios bendrauti5 (3)
Hryshchyshen / Premium license
Bendravimas su kitais kartais mus skaudina ir žeidžia taip, kad norime pasislėpti nuo žmonių. Kaip atsitinka, kad vis dažniau nusiviliu, santykiuose, jaučiuosi nesvarbi, tada supykstu ir užsidarau, nebebendrauju arba priešingai – aiškinuosi tol, kol visiškai susipykstame. Tada daug analizuoju, bandau suvokti, kas su manimi ne taip, kad nemoku susirasti draugų ar būti lygiaverčiuose santykiuose, nekonfliktuoti.
Pasidalinsiu Geštalto terapijoje išskiriamais pagrindiniais santykius su kitais žmonėmis stabdančiais, kontaktą nutraukiančiais taip vadinamais gynybiniais mechanizmais. Paprastai kalbant, juos galima vadinti vidiniu strigimu, atsiradusiu labai seniai, vaikystėje, kai santykiuose su man svarbiais asmenimis, išmokau taip elgtis, nes tik tokiu būdu galėjau prisitaikyti gyventi toje aplinkoje.
O kas vyksta dabar? Gyvenimas eina, situacija iš esmės pasikeitė, aš užaugau. Tuo tarpu, bendraudamas su kitais, iki šiol naudoju tą patį iš vaikystės atsineštą elgesio modelį, kuris virto autopilotine reakcija, tai ir yra užstrigimas vaikystės patirtyse
Tad, kokie jie būna ir kaip pasireiškia?
1. Kai santykyje su kitais nutylu: neišsakau to, ką jaučiu, sulaikau savyje tai, ką norėčiau pasakyti, gal paprieštarauti ar išsakyti savo nuomonę. Tuo tarpu visą sukilusią energiją, skirtą išorei, tai yra, – pašnekovui, sugrąžinu sau ir tarsi užgniaužiu, nuryju, sulaikau savyje. Tai vadiname retrofleksija.
2. Kai susilieju su kitu žmogumi tiek, kad išnyksta mano paties ribos, dingsta mano AŠ, nes kitų norai ir poreikiai man atrodo svarbesni. Aš savęs paties, kaip atskiros asmenybės, be tų man svarbių žmonių nematau ir nesuvokiu. Tai vadinama konfluencija.
3. Neįsisąmoninti įsitikinimai apie save, kitus ir pasaulį. Tai tarsi toks „taisyklių rinkinys“, kurio teisingumo aš niekada netikrinu, net nesusimąstau, kaip tie įsitikinimai man pačiam dabar atrodo, o kas būtų, jei pasielgčiau kitaip… Mes aklai laikomės jų, sakydami, kad būtent taip turi būti, taip reikia ir viskas, tai teisinga ir pan. Tų įsitikinimų laikomės patys ir tikimės arba reikalaujame, kad jų laikytųsi ir kiti. Tai vadinama introjektais
4. Savo norą ir mintis, jausmus priskiriate kitam žmogui, kad būtent jis to nori, taip galvoja, taip jaučiasi. Mes apie tai žmonių neklausiame, tiesiog tą savo žinojimą perkeliame jiems, patys nuspręsdami, ko tas žmogus nori ar kaip jaučiasi ir pagal tai reaguojame į jį. Tai vadinama projekcija.
5. Kai patiriate ar kalbate apie sunkius išgyvenimus, skausmingas emocijas kad nereikėtų jų išgyventi, tiesiog pabėgate nuo jų. Tuomet kalbėdami apie skausmingus jums įvykius, išgyvenimus, situacijas juokaujate, pasakojate šypsodamiesi ir pan. Tai vadinama defleksija
6. Nieko nejaučiu – nusijautrinimas. Kai neatpažįstu savo jausmų, emocijų, nejaučiu kūno. Tada žinoma, nesuvokiu, ką jaučia kiti. Į klausimą – ką dabar jauti ar jautei?, šie žmonės atsako – galvoju, kad jaučiu… arba – galvoju, turėčiau jausti…. Tai vadinama desentizacija.
7. Kai santykyje su žmonėmis vengiu tiesioginio kontakto, negaliu išbūti su žmogumi, esu sutelkęs dėmesį tik į save, noriu viską kontroliuoti, kad jausčiausi saugiai. Tai vadinama egotizmu.
Gynybinių mechanizmų yra ir daugiau, tačiau šie yra pagrindiniai. Svarbu žinoti, kad jie mums visi reikalingi. Jų dėka mes galime adaptuotis ir prisitaikyti įvairiose aplinkose. Jie kažkada saugojo mus nuo sunkių išgyvenimų ir leido prisitaikyti prie tos aplinkos reikalavimų. Tačiau sunkumai atsiranda tada, kai kažkuris ar kažkurie jų tampa vieninteliu būdu reaguoti ir elgtis. Tuomet jie tampa mūsų automatine reakcija, mūsų charakterio dalimi, sunkinančia bendravimą su kitais.
O dabar gal galite pabandyti atpažinti, kaip jūs dažniausiai reaguojate ir kaip elgiatės santykiuose su kitais, kokie gi jūsų dominuojantys mechanizmai?
Turiu pasakyti, kad dažnai pačiam savarankiškai juos atpažinti ir keistis nėra taip paprasta, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Jų atpažinimas, suvokimas, o ko aš noriu viename ar kitame santykyje ir mokėjimas pasirinkti, kaip noriu reaguoti ar elgtis, yra viena dažniausių temų individualioje ir grupinėje terapijoje. Grupinėje terapijoje procesai gali vykti greičiau, nei individualioje, nes sunkumai kyla bendraujant su žmonėmis, tad ir sprendžiant juos, būtini žmonės. Tuo tarpu individualioje terapijoje yra tik vienas terapeutas, galintis atspindėti jus.
Psichoterapeutė Danguolė Krupovnickienė
Tiems, kas nori atarsti savo „strigimus“, po truputį keistis ir išmokti lengviau bendrauti, kviečiu prisijungti prie terapinės grupės, kuri vyks gyvai Vilniuje nuo kovo 1- gegužės 3 d. imtinai kiekvieną antradienį nuo 18-20,30 val. Prisijunkite: https://www.esukmc.lt/grupine-terapija/