Vieno vaikino istorija5 (1)
Mes visi turime problemų, visi kartais nusiviliame, būname nepatenkinti ir tolesnį mūsų gyvenimą lemia mūsų reakcijos į tokias situacijas.
Prieš daug metų vienas vaikinas labai norėjo tapti garsiu muzikantu. Jis metė mokyklą ir nutarė gyventi savarankiškai, tačiau darbą jaunam neišsilavinusiam žmogui susirasti buvo labai nelengva.
Galiausiai jis įsidarbino viename skurdžiame bare – ėmė ten groti pianinu ir dainuoti, stengėsi atverti baro lankytojams savo širdį, tačiau šie per jo koncertus būdavo pernelyg girti ir apskritai jo nepastebėdavo.
Sunku ir įsivaizduoti, kokį nusivylimą ir pažeminimą jis jautė… Jis buvo labai prislėgtas ir emociškai sužlugdytas. Vienintelis dalykas, kuris jį palaikė, buvo meilė vienai merginai. Jis ją laikė pačia nuostabiausia visoje žemėje.
Bet vieną dieną ji išėjo ir jį paliko. Tada jis pajuto, kad jo gyvenimas baigėsi. Vaikinas nusprendė nusižudyti. Vis dėlto prieš žengdamas šį žingsnį jis dar nusprendė kreiptis į psichiatrijos ligoninę. Ir ten jo gyvenimas pasikeitė. Tai įvyko ne dėl to, kad jį būtų „išgydę”.
Atsitiko kitas dalykas: jis pamatė, kaip iš tikrųjų žmonėms gali būti blogai! Jaunuolis suvokė, kad tikrų problemų jis neturi, ir tą dieną sau pasižadėjo, jog daugiau niekada ir jokiomis aplinkybėmis neleis sau vėl taip nusivilti gyvenimu. Jis dirbs taip sunkiai, kaip tik galės, ir taip ilgai, kiek reikės, kol galiausiai taps žinomu muzikantu.
Joks žmogus, jokia nelemta situacija nėra verti to, kad dėl jų kas nors žudytųsi. Gyventi verta verta visada. Ir visada bus dalykų, už kuriuos kiekvienas galės dėkoti.
Jaunuolis savo pasižadėjimą ištesėjo. Sėkmė jį aplankė ne iš karto, tačiau jis jos galų gale sulaukė. Šiandieną jo dainos žinomos visame pasaulyje. Jo vardas yra Bilis Džoelas.
Sėkmė – tai gero sprendimo rezultatas. Geras sprendimas – tai patirties rezultatas. Patirtis – tai dažniausiai blogų sprendimų rezultatas.
Pagal:
Anthony Robbins (2012). Draugo laiškai. Paprastos ir trumpos pamokos, kaip prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Kaunas: Luceo. 29-31 p.
Jei nežinot, koks jausmas, kai nori nusižudyt, tai geriau nerašykit tokių nesąmonių.Ačiū
juk norėti nusižudyti yra toks ypatingas jausmas…ane? :-) Sunku jo atsisakyti, atrodo, visų „neišsprendžiamų” problemų sprendimas čia pat po ranka (ar bent po tiltu)… Juk argi esu vertas situacijos, kurioje esu, ar esu vertas būti tokiu, koks esu, žmogumi? (Kieno šios mintys manyje?…) Bet kasdiena, kai gyvenu vis karts nuo karto nuvydama šias mintis šalin įrodo man, kad tai tik tam tikrų energijų manyje žaidimas su mano pačios protu, o ne būtinybė… Tasai „ypatingas jausmas”… Reik kasti giliai, atsikasti tai kas po juo slypi iš tiesų, išsilukštenti negailestingai neigimą, puikybę, susireikšminimą, egoizmą, aukos rolę ir visa kt.susikaupusį šlamštą. Klausyt Širdies.
Su šiuo retkarčiais vis primenančiu apie save reiškiniu gyvenu nuo mždg. 14 metų (šiandien man 32-eji). Ir jo manyje mąžta, silpsta. Esu trijų vaikų mama, išsiskyrusi su vyru, taigi, iš šono nekas atrodytų, BET, gyvenimas nuolat keičiasi… aš tiesiog stengiuosi priimti viską taip, kaip yra. Supratau, kad lūkesčiai yra nusivylimų šaltinis. Gyventi reikia dėl Savęs, 80 proc.darant dėl kitų, 20 – dėl savęs. Ir stengtis būti lankstesniu žmogumi. :-)