Apie kūrybos šaltinius ir upes
0 (0)

Iliustracija: rawpixel.com

Turbūt nesuklysiu teigdama, kad dauguma mūsų bent kažkuriuo gyvenimo metu turėjo vienokį ar kitokį kūrybinį proveržį. Vieni iš mūsų tą proveržį realiai išreiškė ir pasidalino su draugais ar visuomene, kiti galbūt paslėpė savo kūrybos rezultatą realioje namų ar vidinėje sielos palėpėje. Dar kiti galbūt tik karts nuo karto pasvajoja atsidėti kūrybai, parašyti knygą, sukurti dainą, surengti parodą ar suvaidinti spektaklyje.

Tas kūrybos poreikis, kurį galima sutikti kiekviename žmoguje rodo, kad kūryba yra labiau būtinybė, o ne galimybė. Ištyrus žmonių požiūrį į kūrybiškumą paaiškėjo, kad net 75 % tiriamųjų pripažino, kad kūrybiškumą naudoja kiekvieną dieną, kad egzistuoja „kasdienė kūryba“ (Ockuly & Richards, 2013). Panašu, kad kurti (labai įvairiomis formomis) žmogui yra ypatingai svarbu. Neskiriant laiko kūrybai, ją menkinant ar imant galvoti, jog „aš netalentingas ir kurti negaliu“, apima apatija, frustracija ir liūdesys. Paskyrus laiko kūrybai kyla savivertė, aplanko pakylėjimo jausmas ir, galbūt, platėja, švarėja ir šviesėja kelias, vedantis prie esmės ir prasmės patyrimo.

Taigi, jeigu sutinkate su prielaida, jog kūryba – ne tik profesija ar prabangus laisvalaikio užsiėmimas, bet ir universalus žmogaus poreikis, kviečiu kelti ir mėginti atsakyti į klausimus, iš kur trykšta kiekvieno žmogaus kūrybinė energija, kodėl kartais ji liejasi laisvai ir nevaržomai, o kitą kartą jos niekaip neįmanoma išlaisvinti? Kodėl kartais net ir ilgam laikui nebelieka įkvėpimo ir motyvacijos kurti, nors kažkur giliai širdyje jaučiame didžiulį troškimą ir ilgesį kūrybai?

C. P. Estes (2016) savo knygoje „Bėgančios su vilkais. Laukinės Moters archetipas mituose ir pasakose“ plėtoja mintį, kad kūrybinio gyvenimo penas yra kaip tyras vidinės upės vanduo. Jeigu norite perkelti šią metaforą į praktiką, nieko nelaukę pabandykite įsivaizduoti savo asmeninę kūrybinę upę, galbūt netgi nupieškite ją arba tiesiog užmerkę akis pabūkite prie jos. Pažiūrėkite, kokio ji pločio, kiek srauni, kokios spalvos jos vanduo. Beveik garantuoju, kad kiekvienam pabandžiusiam įsivaizduoti savąją kūrybos upę tai pavyko ir kad kiekvieno skaitytojo įsivaizduota upė buvo skirtinga ir savita. Šis paprastas mintinis eksperimentas yra akivaizdus įrodymas, kad kūrybos upė slypi kiekviename iš mūsų: pirma, jos vaizdą mūsų pasąmonė gana greitai atsiunčia į sąmonę ir antra, jūs jau įsivaizdavote, o gal net ir nupiešėte savo upę – argi tai ne pats aiškiausias kūrybinio potencialo ir raiškos įrodymas?

Taigi, ką tik pasižiūrėjote į savo kūrybos upę. Ta upė simbolizuoja kūrybinę energiją, kuri, tikėtina, yra universali, tekanti kiekvieno žmogaus pasąmonėje. Turbūt nei vieno skaitytojo nenustebins, kad ta upė, nors ir egzistuojanti savaime, vis dėlto turi būti prižiūrima ir gali susidurti su įvairiomis grėsmėmis – taršalais ar užtvenkimais. Pagal C. P. Estes, tie taršalai – tai įvairūs kompleksai, aplinkinių padaryta ir daroma įtaka mūsų asmenybei, tai apribojančios normos, žema savivertė, nepasitikėjimas savimi, išankstinis žinojimas, kad „tai neįmanoma“ ar „tai kvaila“. Apie šias grėsmes ir būdus saugoti savo upę įspėja ir moko senoviniai mitai, pasakos ir dainos. Patyrinėkime archetipinę upę, apgiedamą vienoje iš lietuviškų sutartinių.


Iliustracija: rawpixel.com

Lietuviškoje sutartinėje šis kūrybinių trukdžių motyvas apgiedotas taip: „Teka upelė, dobilia, dobiliuci, dobile. Teka duinoja <…>, Kas toj upelėj <…>, Krėslelis stovi <…>, Kas ant to krėslo <…>, Mergelė sėdi <…>, Galvų šukuoja <…>, Plaukus liūduoja <…>, Plaukit plaukeliai <…>, Kur mano tėvas <…>.“ Sutartinės istorija nupiešia ryškų vaizdinį, kaip upėje atsisėdusi mergina žvelgia į savo palei srovę nešamus išleistus plaukus ir ilgisi, šaukiasi savo tėvo. Galbūt ši mergina braidžioja savo kūrybos upėje. Joje laiduodama plaukus, ji generuoja savo kūrybines idėjas (plaukai gali būti minčių, išlendančių iš galvos, simbolis), tačiau, galvodama apie savo tėvą, siųsdama jam savo plaukais (ar idėjomis) žinią, ji nerimauja, jos kūryba nėra laisva, jos upėje pastatytas krėslas, griaunantis natūralią gamtos tvarką.

Toliau šios sutartinės žodžiai pasakoja istoriją, kaip merginos tėvas atsiliepia ir sako, kad keliauja pas žentą jo pamokyti ir pasirūpinti dukra. „Žinteli mano <…>, kodėl nubarai <…>, dukralį mano <…>“. Žentas atsako, jog jis merginos nebarė, o tik pamokė atsikelti anksti rytą, nueiti prie upės, ten susišukuoti plaukus ir nusiprausti veidą. Ši istorija paaiškina, kaip buvo užteršta merginos upė. Upę užteršė išoriniai reikalavimai, prievarta ir smurtas, konvencijos, normos, jai neįprastos ir jos asmenybės neatitinkančios taisyklės, priverstinis nusisukimas nuo savojo aš. Sutartinės istorija taip pat paaiškina, kas gali merginai padėti – čia jai padeda tėvas, kuris eina suteikti pagalbos, paramos. Tėvas simbolizuoja teisingą ir gerą vidinę asmenybės dalį, kuri turi permokinti uždominavusią ir žiauriąją vidinę asmenybės dalį (žentą), kad moters kūryba galėtų įgyti sveiką raišką, kad upė taptų švari ir saugoma, kad taisyklių ir normų laikymasis būtų dermėje su prigimtimi ir laisve.

Taigi, sutartinėje papasakojama istorija metaforiškai atspindi, kaip kūrybinė upė užteršiama (dažniausiai per išorinių reikalavimų ir asmeninių patirčių suformuotos žiaurios ir kritiškos vidinės dalies veikimą) ir kaip ji gali būti išvaloma (per švelnesnės, atidesnės, rūpestingesnės vidinės dalies kūrimą, santykių tarp šių dviejų dalių užmezgimą). Šių vidinių dalių pažinimas ir santykių tarp jų ir su jomis keitimas – ilgas psichoterapinis arba augimo procesas. Vis dėlto, kai kurias iš sutartinės metaforų išskaitytas mintis galime pabandyti susieti su realiu gyvenimu čia ir dabar. Kad būtų paprasčiau, pasiremkime viena iš kūrybiškumo teorijų (Zhang & Sternberg, 2011), pagal kurią, kūrybinis procesas gali vykti esant resursams, iš kurių bent keli turi egzistuoti ir veikti pozityviai.


Iliustracija: Miguel Á. Padriñán / pexels.com

  • Motyvacija – tai energija, kuri sako „aš noriu kurti“. Jeigu kūrybinė upė švari, ši motyvacija yra kiekviename žmoguje, nes, kaip bandyta parodyti straipsnio pradžioje, kūrybos poreikis yra universalus ir būtinas žmogui. Jeigu jaučiate, kad trūksta motyvacijos kurti, nematote prasmės ar nebeturite jėgų, labai tikėtina, kad jūsų kūrybos upė šiuo metu sutrikdyta. Galbūt tai jūsų vidinis kritikas (sutartinėje pasireiškiantis kaip žentas) įpylė į upę nuodų, o gal gyvenimo situacija, išsekimas, nuovargis, ilgas kūrybos nebuvimas, sunkumai, sugriuvę ar griūvantys santykiai užtvenkė jūsų upę. Jei motyvacijos nebuvimas užsilaiko ilgiau ir jus kankina, verta ieškoti būdų, kaip patyrinėti, kas vyksta jūsų gyvenime ir jūsų viduje. Galbūt verta paatvirauti su savimi ar su psichoterapeutu, psichologu ir po truputį ieškoti būdų, kaip atitvenkti savo upę, kaip, remiantis sutartine, prisišaukti gerąją tėvišką figūrą.
  • Intelektas (čia turimas omenyje kaip mąstymas, protavimas) reikalingas problemos išskyrimui, idėjos generavimui. Sutartinės tekste intelektą simbolizuoja merginos plaukai, kuriuos ji puoselėja šukuodama, plaudama kūrybos upėje. Svarbus yra racionalus, sąmoningas apmąstymas, suplanavimas, ką veiksime, kokią kūrybos formą pasirinksime (galbūt nupiešime paveikslą, sukursime dainą ar paruošime išskirtinį patiekalą).
  • Žinios reikalingos ir problemos suvokimui, ir elgesio generavimui. Sutartinėje mergina žino, kad ji savo plaukus turi nusiųsti ten, kur yra jos tėvas – ją galintis apsaugoti, jos upę išvalyti, resursas. Realybėje žinios gali būti susietos su tuo, kiek jūs išmanote apie savo kūrybinio projekto atlikimą (pvz., ar žinote piešimo technikas, kokiais instrumentais grojate). Bet taip pat, svarbios yra ir žinios apie tai, kas jums gali padėti kūrybinio proceso metu – kokie žmonės, vidiniai jūsų įkvėpimo šaltiniai, kantrybės palaikytojai.
  • Intelektinis stilius – tai individualus pasirinktas būdas naudoti savo sugebėjimus. Sutartinėje mergina pasirenka labai archetipišką būdą – užkalbėjimą. Ji dainuoja ar sako „plaukit plaukeliai, kur mano tėvas“. Kokiu būdu jūs užkalbėsite, pabursite, kad jūsų kūrybinis procesas skleistųsi, kad jūsų kūrybinė energija švarėtų? Galbūt tai bus malda, o gal meditacija, fiziniai pratimai. Gal tai bus jūsų mėgstamiausios knygos ištraukos paskaitymas, filmo ar serialo pažiūrėjimas įkvėpimui sukelti. Galbūt jūs paskambinsite draugui ir pasikalbėsite apie savo idėjas. O gal tiesiog imsitės veiklos ir bandymų bei klaidų metodu įrašysite savo dainą ar iškepsite savo pyragą.
  • Asmeninės savybės – tai labai individualus ir unikalus resursas. Sutartinėje daug apie merginos asmenines savybes nesužinome, gal tik galime numanyti, kad ji linkusi pasitikėti vidiniais pasąmoniniais procesais, ji gali kantriai išlaukti tėvo, kuris nuėjęs ilgą kelią pamokys jos vyrą, kaip elgtis. Realiame gyvenime svarbiausia yra savo asmenines savybes įgalinti kaip resursą kūrybai. Tą jūs galite padaryti pirmiausia nuolat investuodami į savęs pažinimą, išsigrynindami, kokie yra jūsų elgesio paternai. Pavyzdžiui, jeigu žinote, kad, priešingai nei sutartinės mergina, sunkiai išlaikote kantrybę, ypač, kai nesiseka, jūs galite pradžioje imtis greičiau, spontaniškiau atliekamų kūrybinių darbų, kurie neverstų jūsų kankintis.
  • Aplinkos resursai – tai viskas, kas susiję su aplinka ir aplinkiniais žmonėmis. Tai kultūra, kurioje užaugote ir gyvenate, tai jūsų laiko, finansinės, fizinės ir kitos galimybės, tai žmonės, su kuriais jūs bendraujate, tai, kiek jie jus palaiko ir džiaugiasi jūsų kūryba. C. P. Estes siūlo ir ragina savo aplinką susiformuoti taip, kad ji būtų kuo labiau palaikanti, išlaisvinanti, suprantanti jūsų poreikius. Realybėje, suprantama, ne viskas taip paprasta ir tikrai galime susidurti su labai ribojančiomis aplinkybėmis. Tuomet svarbiausia varginančioje dienos rutinoje atrasti bent pusvalandį (su laiku, tikėkimės, ir daugiau) kokybiško ir tikro laiko sau bei savo kūrybai, įkvėpimui puoselėti. Galbūt, galima bent šiek tiek sumažinti savo bendravimo laiką su labai kritikuojančiais, ciniškais žmonėmis. Po truputį žingsniuojant aplinkos resursų gerinimo link, po kurio laiko galbūt apsižvalgysite ir pamatysite, kad įvyko didžiulis pokytis.

Apibendrindami straipsnio mintis galime teigti, kad kūrybos poreikis yra universalus, o kūrybinė energija galimai yra duotybė, kurią kiekvienas turime. Tačiau su šia duotybe mes turime ir priimti atsakomybę rūpintis savo kūrybine upe ir šaltiniais bei tinkamai juos naudoti. Tai padaryti galime tyrinėdami ir atsižvelgdami į kiekvieną iš aptartų kūrybos procesui reikšmingų resursų.

Jeigu jaučiate poreikį ne tik per skaitymą, bet ir per praktinį patyrimą patyrinėti savo kūrybinę upę bei kitus psichikos ir sielos aspektus, kviečiu dalyvauti etnoterapiniuose užsiėmimuose arba konsultuotis individualiai.

Psichologė Austėja Agnietė Čepulienė | Daugiau informacijos www.cepuliene.lt ir www.facebook.com/etnoterapija

Literatūra

  1. Estes, C. P. (2016). Bėgančios su vilkais. Laukinės Moters archetipas mituose ir pasakose. Vilnius: Vaga
  2. Ockuly, M. D., Richards, R. (2013). Loving or Fearing Creativity? It’s all in the Definition. NeuroQuantology, 11 (2), 256 – 262.
  3. Zhang, L., Sternberg, R. J. (2011). Revisiting the Investment Theory of Creativity. Creativity Research Journal, 23 (3), 229 – 238.
Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.