Asta Groblytė: „Būti šalia žmogaus, matyti jį nenusukant akių…“

0 (0)

Šį kartą pokalbių cikle „Žmonės, likę už kadro“ šeimos ir saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ besidarbuojanti psichologė Asta Groblytė atsako į klausimus, kurie dažnai lydi šioje srityje dirbančius specialistus.

Asta, kai pirmą kartą Jus pamačiau „Bendrakeleivių“ bendruomenėje, pasirodėte man kaip ramybės uostas – jaukus kalbėjimas, gražus balso tembras, patikimo žmogaus manieros, spinduliuojanti ramybė. Kiek asmeninės savybės turėjo įtakos sprendimui pasirinkti psichologo profesiją?

Psichologo profesiją rinkausi seniai, baigusi vidurinę mokyklą, ir tuo metu menkai išmaniau, ką iš tiesų reiškia šis darbas. Tiesiog intriguojantis pavadinimas žadėjo įdomesnes studijas nei kitos tuo metu mano aplinkoje įprastos specialybės. Mokytis buvo smagu, bet baigusi studijas neilgai dirbau psichologe. Tuomet atrodė, kad mano tuometinių žinių ir gyvenimo patirties gerokai per mažai, kad galėčiau pakankamai pasitikėti savimi šioje profesijoje. Be to, gerai kalbėjau angliškai, norėjosi išnaudoti galimybes atsivėrus sienoms ir kuriantis verslams. Išbandžiau įvairias sritis – vertėjavau, dirbau valstybinėje institucijoje, paskui kūrybiniame versle, dėstytojavau. Ir prieš penketą metų ryžausi vėl grįžti į psichologiją, pradėjau studijuoti psichoterapiją ir konsultuoti.

Taigi ramybės ir pastovumo mano profesiniame gyvenime nėra taip daug, kur kas daugiau tarpdiscipliniškumo. Ir dabar, jau dirbdama psichologe, dažnai profesinio įkvėpimo ir supratimo semiuosi ne tik iš psichologijos mokslo autoritetų, bet ir iš menininkų, filosofų, iš verslo patirties. O „Bendrakeleiviuose“ man labai įdomus ir praturtinantis atrodo psichologų ir sielovadininkų bendradarbiavimas.

Esate viena iš išėjimo iš skyrybų krizės grupės vadovų. Susiduriate su didžiuliu netekties skausmu, gedėjimu, palūžusio žmogaus reakcijomis, baime dėl ateities, žodžiu, didžiules krizes išgyvenančiais žmonėmis. Įsivaizduočiau, kad tokiose grupėse dirbti labai sunku… Kaip pakeliate kito žmogaus, kuris per keliolika grupės susitikimų turbūt tampa labai savas, skausmą?

Dažnai sulaukiu tokio klausimo iš savo draugų ir artimųjų. Taip, darbas su krizes patiriančiais žmonėmis išties reikalauja nemažai emocinių jėgų, o tam, kad galėčiau išlikti darbinga ir padėti pagalbos besikreipiančiam žmogui, turiu rūpintis savimi ir savo „emocinėmis talpyklomis“. Todėl, kaip tikriausiai ir daugelis mano profesijos žmonių, negalėčiau dirbti vien su krizės ištiktais žmonėmis, tenka kruopščiai pasverti, kokią dalį savo darbo laiko galiu tam skirti.

Psichologė Asta Groblytė

Kita vertus, krizių psichologo darbas nėra įkristi į kito žmogaus skausmą ir skęsti drauge su juo. Greičiau būti šalia, matyti jį nenusukant akių, padėti žmogui įsisąmoninti, kas su juo vyksta ir pamažu tai išgyventi. Krizėje patiriamų jausmų intensyvumas kartais būna toks didelis, kad įprasti elgesio būdai nebepadeda. Tada labai svarbu, kad šalia yra kitas žmogus, kuris tave girdi ir tuos jausmus drauge su tavim ištveria, išbūna kartu.

O išbūti šalia padeda tikėjimas. Man tai yra tikėjimas, kad kol žmogus yra gyvas, galima rasti resursų ištverti tokį gyvenimo lūžį, kad ir koks netikėtas ir skaudus jis būtų. Ir pergyvenus atsitiesti, naujai įprasminti savo patirtį, išsinešti iš jos vertingų pamokų. Kad toks yra šio žmogaus kelias ir skyrybos jam meta nelengvą iššūkį – susikurti iš naujo savo gyvenimą. Dažnai jam tai būna naudingas postūmis pastebėti ir pasirūpinti tomis savo problemomis, tais skausmais, kuriuos jis ilgą laiką ignoravo.

Atrodo, skyrybų Lietuvoje tik daugėja… Ar būtų per drąsu jūsų klausti, kokios dažniausios skyrybų priežastys? Be abejo, nepamirštant, kad kiekvienu atveju sprendimas skirtis labai individualus… Ar būtų per drąsu bandyti pateikti receptą, kaip tų skyrybų išvengti?

Tiesą sakant, pats bandymas atrasti konkrečias skyrybų „priežastis“ man yra svetimas, nes primena kaltų ieškojimą ir norą perduoti atsakomybės naštą už santykių žlugimą kažkokiam veiksmui, aplinkybei arba žmogui. Juk paprastai neklausiam: „O kokios yra sėkmingos santuokos priežastys?“ Įsivaizduodami arba tyrinėdami sėkmingus, turtinančius santykius greičiau galvojam apie prielaidas jiems susikurti, jų puoselėjimo būdus, o ne priežastis. Lygiai taip ir apie skyrybas – svarstyčiau apie prielaidas tokiam sprendimui, apie tai, kas gi vyksta santykiuose, kad juose būnant kyla mintis, jog nutraukti sukurtą ryšį, gyventi atskirai būtų geriau, nei toliau likti drauge.

Santykių šeimoje kūrimas yra abipusis procesas, ir skyrybos paprastai turi priešistorę, kartais ir labai ilgą – žiūrint atgal galima pastebėti, kad poros santykiuose jau kurį laiką daugėjo kritiškumo vienas kitam, bent vienas iš partnerių atvirai kitą nuvertindavo, santykiuose mažėjo pagarbos, daugėjo uždarumo, gynybiškumo, pamažu silpnėjo bendro gyvenimo ir veiklos prasmės jausmas. Tokie procesai smarkiai žeidžia partnerių pasitikėjimą savimi ir kitu. Jeigu jų susideda keletas, tada ir išoriškai ne toks reikšmingas įvykis ar konfliktas šeimai gali pasirodyti sunkiai pakeliamas, nebeišsprendžiamas ir tampa „paskutiniu lašu“ ir skyrybų pretekstu.

Net jei skyrybos vyksta vienam iš poros nusprendus nebesitaikstyti su partnerio priklausomybe, neištikimybe ar smurtu šeimoje, tai yra situacijos, į kurias šeima pakliuvo ne per vieną dieną, o kelias iki jų nueitas abiejų žmonių. O juk būna ir atvejų, kai šeima išsiskiria kaip tik tada, kai sutuoktinis nustoja gerti, nes po metų kitų abstinencijos atsiveria nejauki tiesa, kad nebeliko prasmės kartu gyventi…

Manau, kad būdas išvengti skyrybų, viena vertus, yra geresnis savęs pažinimas, sąžiningas supratimas, ko noriu ir tikiuosi iš savo partnerio, kita vertus – atviras kalbėjimasis, pagarba kitam ir pastangos suprasti bei pažinti kitą žmogų. Suprantu, gal tai skamba banaliai ir paprastai, bet į santuoką žmonės atsineša iš savo tėvų šeimos paveldėtus elgesio modelius, savo nepatenkintus emocinius poreikius ir dažnai tikisi, kad sutuoktinis bus tas vaistas, kuris užgydys žaizdas arba elgsis taip, kaip buvo įprasta jo tėvų šeimoje. Gal kartais taip ir atsitinka, bet vis dėlto dažniausiai kitas žmogus pasirodo ne toks patogus, kaip tikėtasi. Tada koją kiša galvojimas, jog geri santykiai šeimoje turėtų susiklostyti patys savaime, vengiant konfliktų arba atvirkščiai, kad jei nuolat kitą kritikuosiu, jis galų gale išgirs, ko noriu, ir pasikeis. Santykius partneriai kuria patys ir, jeigu jie abiem brangūs ir vertingi, dėl jų gali tekti atsisakyti kai kurių savo pretenzijų ir lūkesčių kitam, noro kitą pakeisti ir ieškoti naujų būdų sugyventi. O jeigu stiprėja jausmas, kad šeimoje esu nuvertinamas arba nesuprastas, o kito elgesys man nepriimtinas, nieko nedarant santykiai, deja, bet nesusitvarko. Padėti suprasti, kas vyksta, gali atviras pokalbis su sutuoktiniu, tam skirtos knygos, kartais situaciją pamatyti kitaip gali padėti draugai ar artimieji, gali ir psichologas ar porų konsultantas.

Šiais laikais daug skubame, lekiame, norime gyventi patogiai, lengvai pasiekti užsibrėžtus tikslus. Gal per skubėjimą, susirūpinimą savimi, buities darbus nebesugebame kurti tvirtų santykių šeimoje, visuomenėje?

Žmoguje yra tokia dviprasmybė ir įtampa – viena vertus, jis yra atskiras ir individualus, bet ir visada orientuotas į kitą, nes tik santykyje su kitu save galutinai atranda kaip vyrą, moterį, tėvą ar mamą. Kad ir kaip trokštume kito žmogaus, kitas nėra pajėgus visiškai užpildyti mūsų ir būti vienintele mūsų gyvenimo prasme. Liekame patys savo gyvenimo šeimininkai ir kūrėjai, turėtume mokėti būti savimi, rūpintis savimi ir be kito pagalbos.

Kai vyras ar moteris moka būti vienas ir jaustis vertingas, būdamas atskiras, iš tokios savarankiškos būties atsiranda gebėjimas būti su kitu žmogumi su juo nesusiliejant, išlaikant santykiuose ir rūpestį, ir pagarbą. Tada yra jėgų matyti ir priimti savo partnerį tokį, koks jis yra, nesistengiant jo keisti. Ir netgi džiaugtis jo kitoniškumu. Štai šitos pusiausvyros sutrikimas tarp savęs kaip individualaus, atskiro žmogaus ir „mūsų“ kaip vienas kitam priklausančios poros dažnai kelia stiprius jausmus ir skausmingus konfliktus tarp partnerių.

Ar po skyrybų įmanoma visiškai išgyti, atsitiesti, gyventi oriai?

Kartais patyrę skyrybas ir stipriai emociškai sužeisti žmonės klausia: argi kada nors galėsiu vėl būti toks kaip anksčiau, taip pat pasitikėti žmonėmis ir džiaugtis gyvenimu? Išsigydžius žaizdas, išgedėjus netektis ir atgavus pusiausvyrą, pasitikėjimas ir džiaugsmas grįžta, nors iširus šeimai gyvenimas kartais pasikeičia gana radikaliai.

Skyrybos gali būti didžiulis išbandymas pasitikėjimui savimi ir savigarbai – tiek partneriui, kuris jaučiasi paliktas, tiek ir „išėjusiam“, kurį dažnai kamuoja kaltės jausmas. Ir jei jau tenka kurti pasitikėjimą savimi iš naujo, galima jam ieškoti tvirtesnės medžiagos, nei buvo iki tol. Turiu galvoje galimybę sąžiningiau ir atviriau pažiūrėti į patį save, į savo jausmus ir veiksmus, į savo draugų būrį, iš naujo pasverti, kas man gyvenime yra svarbu ir mane palaiko, o kas pasirodė nestabilu ir nepatikima. Skyrybų situacijoje iššūkių būna įvairių – nuo finansinių klausimų iki naujos gyvenimo prasmės atradimo. Jiems prireikia nemažai pastangų, ištvermės ir daug kūrybiškumo. O gyti ir gedėti reikia laiko. Svarbu tik nesustoti ir pamažu judėti pirmyn, o jei pasijutote aklavietėje, išdrįsti ieškoti pagalbos ir mokytis ją priimti.

Kalbino Asta Žuklytė / Bernardinai.lt