Atsiskyrimas nuo tėvų

2

Vidutinio amžiaus vyras Andrėjas jau daug metų kenčia nuo antsvorio ir įtaria, kad šis jį slegiantis simptomas susijęs su santykiais, su valdingu ir smurtaujančiu tėvu. Jis negali šių santykių nutraukti.

Vyras daro ką gali, kad tik numestų svorio, laikosi įvairiausių nurodymų, bet niekas nepadeda.

Andrėją kartais ištinka įsiūčio priepuoliai, jis apšaukia vaikus, nors to nenori, apšaukia partnerę, nors ir to nenori.

Jis nusiramina alkoholiu, bet savęs alkoholiku nelaiko. Andrėjas norėtų draugiškai elgtis su savo šeima, ir vynas jam padeda sutramdyti įniršį ir patirti malonių jausmų.

Kalbėdamas Andrėjas probėgšmais užsimena negalįs atpratinti tėvų užsukti pas jį netikėtai, nepaskambinus, ir nepranešus apie savo ketinimus.

Paklausus ar jis išsakė savo norus, jis žvaliai atsako kaskart apie tai kalbąs, bet tėvai nekreipia į jį dėmesio. Tėvai mano turį teisę užsukti, nes namas priklauso jiems.

Paaiškėja, kad Andrėjas nuomojasi tėvams priklausantį namą. Paklaustas, negi pasaulyje nėra jokio kito namo, kurį jis galėtų išsinuomoti už panašią kainą ar šiek tiek brangiau ir nebūti priklausomu nuo tėvų, Andrėjas išpučia akis ir prisipažįsta niekada apie tai nemąstęs.

Gal būt tai stebina, bet žinant, kad šis vyras tebėra įstrigęs vaikystėje, kai nematydamas kitos išeities turėjo paklusti pinigus uždirbančių tėvų autoritetui, valiai ir valdžiai, baimindamasis jų atstūmimo, neatrodo keista.

Ta baimė tebelydi jį ir šiandien, jis, kaip ir anksčiau, valgo gerokai per daug, nors stengiasi laikytis dietų. Jo poreikis aprūpinti save reikiamu „maistu“, t. y. nebepriklausyti nuo tėvų ir pačiam pasirūpinti savo gerove, yra toks stiprus, kad jį galima patenkinti tik tiesiogiai, o ne per daug valgant.

Valgis niekaip negali patenkinti laisvės poreikio, o laisvė valgyti ir gerti kiek tik nori negali numalšinti savarankiškumo troškimo, negali atstoti tikrosios laisvės.

Prieš atsisveikindamas vyras tvirtai pareiškia šiandien pat paduosiąs skelbimą, kad ieško būsto. Jau po kelių dienų Andrėjas randą naują net labiau jam patinkantį būstą už kurį reikia mokėti mažiau.

Kodėl taip ilgai truko? Andrėjas nesąmoningai vylėsi, kad tėvų namuose galų gale gaus iš motinos ir tėvo tai, ko taip troško vaikystėje…

Tačiau tai, ko nedavė vaikystėje, tėvai negalėjo jam duoti ir suaugus. Jie ir toliau su juo elgėsi kaip su savo nuosavybe, nepaisė jo reiškiamų norų, jiems atrodė savaime suprantama, kad jis perstato namą ir investuoja pinigus, bet nieko už tai negauna, nes jie, jo tėvai, turi į tai teisę.

Andrėjui atsivėrė akys. Jis suprato, kad leidosi išnaudojamas kaip vaikystėje ir dar manė turįs už tai jaustis dėkingas. Jam pavyko atsikratyti iliuzijų, kad tėvai vieną dieną pasikeis.

Po kelių mėnesių jis parašė:

„Kai atsisakiau namo, tėvai bandė sukelti man kaltės jausmą. Jie nenorėjo manęs išleisti. Supratę, kad neprivers manęs pasilikti, pasiūlė sumažinti nuomą ir grąžinti dalį mano investicijų. Tada supratau, kad iš šios sutarties pelniausi ne aš, o jie. Nepriėmiau nė vieno pasiūlymo. Vis dėlto procesas buvo skausmingas. Aiškiai išvydau tiesą, ir tai buvo skaudu. Pajutau mažo vaiko, kuris buvau aš, skausmą. Niekas jo nemylėjo, niekas į jį nekreipė dėmesio, jis leidosi išnaudojamas ir vis laukė ir vylėsi, kad kada nors viskas pasikeis. Įvyko stebuklas – kuo stipresni jausmai kilo, tuo labiau krito mano svoris. Man nebereikėjo alkoholio, kad nuslopinčiau jausmus, protas tapo aiškus … [nustojau skaudinti vaikus ir žmoną] … Ilgainiui nuslopo pyktis tėvams, nes dabar pats pasidarau tai, ko man reikia, o ne laukiu, kad jie padarytų…“

Išties nėra svarbu, ar visai nutrauksite ryšį su tėvais, ar ne. Juk atsiskyrimo vyksmas, kelias iš vaikystės į brandą, vyksta žmogaus viduje. Kartais vienintelė galima išeitis – nutraukti bet kokį bendravimą. Kartais, atrodo prasminga palaikyti ryšį. Bendrauti derėtų tik išsiaiškinus, įvertinus, ką tai tau reiškia ir kokios to bendravimo pasekmės. Kiekvieno likimas kitoks, ir išorinių santykių pavidalas gali skirtis.

Parengta pagal:
Alice Miller (2012). Kūno maištas. Vilnius: Vaga. 77-89 p.

Dalintis:

2 COMMENTS

  1. Man teko visiskai atsiriboti nuo tevu, nes jie ne tik, kad nedave man meiles, bet negerbia manes. Ir del visu savo nesekmiu tevai kaltina mane. Netgi su mano vaikais panasiai elgiasi kaip su manimi.

  2. Skaitau ir atrodo, kad apie save. Liūdna pripažinti, bet toks buvo ir dalinai dar yra mano gyvenimas. Bėda ta, kad net visiškai atsiskyręs nuo tėvų, nuvažiavęs į pasaulio kraštą vis tiek gali būti belaisvis. Net tėvams palikus šį pasaulį. Išmokstame gyventi ne savo gyvenimą, tenkinti ne savo norus, surandame panašių į savo tėvus partnerių. Tėvas ar motina tampa mūsų vidiniu balsu, kuriuo ir toliau vadovaujamės.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here