Gyvenu ne savo gyvenimą, bet ar realu pradėti iš naujo?0 (0)
Klausimas: Sveiki. Kai nebesusitvarko su savimi, žmonės pradeda ieškot pagalbos. Šį kartą taip darau ir aš. Eilinį kartą sėdžiu ir verkiu, nes jaučiuosi taip, tarsi gyvenu ne savo gyvenimą. Trumpai apie mane: baigiau prestižinę specialybę, bet dirbu ne tokį darbą. Tiesą sakant, bijau kitiems prisipažint, bet nenoriu dirbt darbo pagal specialybę – dirbau, nepatiko, pasitaikė kitas darbas ir išėjau. Visi aplinkui bando įtikint paieškot, tęst paieškas – juk tokia perspektyvi specialybė. O mano dabartinis darbas – skaičiukai ir aš jo irgi negaliu pakęst. Net menkiausia klaidelė iššaukia didžiules problemas ir tas labai slegia, varo didžiulį stresą.
© Gregor Schuster/Corbis
Vakarais verkiu, noriu išeit iš to nelemto darbo. Bet visuomenės požiūris žudantis – turi darbą, gauni gerą algą – tai sėdėk ir tylėk. Kiti tiek negauna, arba tą ir aną atleido. Ir visi smerkia. Nenoriu, kad mane smerktų. Šiaip aš esu grynai socialinis žmogus – man norisi kitiems padėt, rūpi UNICEF, rūpi pasaulinis atšilimas, esu vegetarė, niekad neperku natūralaus kailio rūbų ar natūralios odos batų, rūpi niekam nereikalingi gyvūnai – nuolat lankausi prieglaudose, pervedu pinigų už gyvūnų gydymus, duodu pinigų prašantiems benamiams. Bet geras žmogus – ne profesija, iš to nepragyvensi.
Kiek esu dirbusi darbų – visur aš tokia labiau besivadovaujanti jausmais, negu logiškai mąstanti. Būtent tokie žmonės kaip aš darbdaviams yra nereikalingi. O dabartiniam darbe išbuvau tik dėl to, kad iš visų jėgų kasdien apsimetinėju tuo, kuo nesu, pradeda net stogas važiuot. Dėl to ir rašau, kad gyvenu ne savo gyvenimą.
Nežinau, kur dingo ta smagi svajojanti mergina. Visas savo paauglystės svajones išpildžiau – ir gyvenimas didesniam mieste, ir svajonių studijos, ir dirbau pagal specialybę, o jei kas anksčiau būtų pasakę, kad dirbsiu darbą tokį, kokį dirbu dabar ir gausiu tokią algą – būčiau iš laimės šokinėjus. Net ir mano buvę vaikinai tokie, apie kokius svajojau nuo 14 metų. Bet viskas kažkaip ne taip, visos išpildytos svajonės liko nusivylimais, ašaromis ir nebežinau, kokių tikslų siekti. Kiti kyla karjeros laiptais, tuokiasi arba gimdo. O aš tiesiog norėčiau pradėti gyvenimą iš naujo, nuo nulio, susigalvoti naujų svajonių ir jų siekti. Bet ar tai realu, kai tau 27, gyveni iš pažiūros neblogai, bet iš tiesų, nekenti visko, kas aplinkui, visa savo esybe? Gal jūs turit idėjų, ką gyvenime veikti tokiam žmogui kaip aš?
Giedrė
Atsakymas: Sveika, Giedre,
žinai, man būtų keista, jei Tau „nevažiuotų stogas“, kai jau kurį laiką bandai prisiversti gyventi ne savo gyvenimą. Įsivaizduoju, kad pats jausmas yra itin nemalonus, kai esi nuolatinėj įtampoj, o kartu ir baisu kam nors prasitarti. Skaudu nujausti, jog Tavęs gali nesuprasti, smerkti. Bet pati nuvažiavusio stogo metafora mano akimis labai taikli. Tik neskatinsiu dabar skubėti užsivožti to stogo atgal, nes turi galimybę gerai įsižiūrėti, kas ir kaip Tavo name gyvena.
Pirmiausia, skaitant Tavo žodžius man kyla neaiškumas, kieno tos svajonės – Tavo ar aplinkinių? Įdomus mūsų svajonių, idealų ir tikslų formavimosi etapas vaikystėje ir paauglystėje. Nežinau, kaip buvo Tavo atveju, bet neretam iš mūsų jau būna tėvų, artimųjų, draugų ar mokytojų mintyse sukurtas planas, ką, kaip ir kada mums derėtų daryti. Labai paranku ir patogu šiais lūkesčiais vadovautis, nes tada sulaukiame paskatinimo, džiaugsmo, o nesėkmės atveju palaikymo. Tik taip gali likti nepastebėtas klausimas, o ko gi iš tikrųjų pačiam žmogui norisi, kokį jis mato savo gyvenimo kelią.
Kartais ir patys sau gana anksti susimetam kokią gyvenimo viziją ir laikomės jos visą likusį gyvenimą, neretai ignoruodami savo vidinės būsenos ar aplinkos pokyčius. Panašu, jog ir Tu išgyveni dėl to, kad įgyvendinus svajones nebejauti malonumo ar pasitenkinimo. Bet juk nuo 14 metų praėjo dar beveik pusė Tavo gyvenimo, per kurį gerokai pasikeitei, tad natūralu, jog ir norai galėjo pasisukti visai kita linkme. Tikiu, jog kartais gali norėtis verčiau gyventi stabiliai, negu tverti nežinomybės, neapibrėžtumo ar neužbaigtumo jausmus kuriant tokį gyvenimo būdą, kuris iš tiesų būtų Tavo.
Man susidarė įspūdis, kad pakankamai gerai žinai, ko norėtum, tik įvairiais būdais atkalbinėji save, neleidi sau to įgyvendinti. Pavyzdžiui, vardini savo interesus, bet sakai, jog iš to gyventi neįmanoma. Svarstau, kaip gi tuomet išgyvena visi socialiniai darbuotojai, psichologai, gyvūnų teisių aktyvistai, vegetarinių kavinių ar parduotuvių darbuotojai ir savininkai, galiausiai, visas UNICEF ar „Green Peace“ personalas. Žinoma, tikėtina, kad dirbant šiose srityse finansinis atlygis nėra toks didelis ar užtikrintas, kaip tarkime valstybės tarnyboje ar ilgus metus sėkmingai veikiančiame versle. Bet vėlgi, galime grįžti prie pasvarstymo, kiek pasitenkinimo savo darbu galima nusipirkti už pinigus.
Toliau rašai, jog Tu jautiesi nereikalinga darbdaviams dėl savo jausmingo. Bet man rūpi pasvarstyti, kiek Tau tiko tie darbdaviai, su kuriais buvai susitikusi? Kiek šių organizacijų vertybės, vidinė darbo bei bendravimo kultūra atitiko Tau svarbius dalykus? Galiausiai, galbūt ir darbdavys Tau nereikalingas – juk yra ir laisvai samdomo specialisto ar savarankiško verslininko kelias, kai gali pati sau susikurti darbo vietą.
Savo laiške nemažai rašai apie visuomenę, „kitus“. Vis svarstau, ar tai yra realūs artimieji, draugai, į kuriuos lygiuojiesi, ar gal jau ir vidinis balsas, stabdantis nuo pokyčių. Žinai, jei bandysi įtikti visai visuomenei, tai galima ir visą gyvenimą praleisti taip ir nepaklausus savęs, ar Tau tikrai reikia to, kas kažkam „iš pažiūros“ atrodo tinkama. Manau čia iškyla klausimas, kas svarbiau – kad patiktum sau ar kitiems? Iš Tavo žodžių susidaro įspūdis, jog tie „kiti“ taip ir nepaklausia Tavęs, ko Tu norėtum, ir visaip kaip duoda žinoti, kad nepriims Tavęs, jei elgsiesi ne pagal jų lūkesčius. Tikiu, jog tada gali jaustis vieniša.
Atsakant į Tavo klausimą, ką Tau veikti gyvenime, mano pasiūlymas būtų pirmiausia daugiau daryti tai, ką nori, o ne tik tai, ką neva reikia. Vienai tai įgyvendinti gali būti nelengva, ypač turint mintyje, jog gali nuspręsti keisti darbą ar profesiją. Tad noriu paskatinti Tave ieškoti palaikančių žmonių pagal savo interesus. Tai pat būtų vertinga tęsti jau pradėtą darbą pas psichologą, kur turėtum saugią erdvę ieškoti savęs, kurti naujas svajones ir sulaukti paramos susidūrus su sunkumais jas įgyvendinant.
Tęsiant stogo metaforą, linkiu pasistatyti tokį vidinį namą, kuriame jaustumeisi kaip namie.
Psichologė Jolanta Latakienė
www.krizesiveikimas.lt
latakiene.jolanta@gmail.com
+370 659 73549
Pazistama situacija, labai panasia isgyvenau pries metus, tik buvau gerokai kritiskesniame taske. Po metu situacija labai kitokia. Ne tik isoriniam akimi matomam gyvenime, bet ir viduje. Patarimai yra labai subjektyvus dalykas, kitam gal neveiks mano receptas.
Ka daryti, kai esi situacijoj, kai norisi rekti is nevilties ir verkti, mesti viska ir dingti is tos situacijos, busenos?
1. Nedaryti virsvalandziu darbe. Kad ir kas bus, nedaryti. Juk jei atleis is darbo, kuris tau nepatinka, bus vos ne paslauga- cia raminanti fraze tau paciai. Ateini, atidirbi, iseini. Tai pades atgauti jegas ir skirti laiko megiamai veiklai.
2. Jei nesinori buti maloniai kazkam, tai ir nebuk. Tiesiog reaguok taip, kaip jautiesi (kasdieninese situacijose), mandagiai. Nebutina visu pasiusti n*, bet neprivalai sypsotis ar kalbetis su zmonem, su kuriais nenori.
3. KASDIEN skirk 1-2val tam, kas tau patinka. Eik i gyvunu prieglauda padeti, ieskok vegetarisku receptu, skaityk tau idomiomis temomis, piesk. Daryk veikla, kuri tau maloni ir kur kazka sukuri (emocija, vaizda, etc.) Pastebesi, kiek energijos suteikia ir nuramina mylima veikla.
4. Miegok 8 valandas, turek griezta dienos rezima. Miegas tuo pat paros metu, reguliari mityba tomis paciomis valandomis, subalansuota. Pasitikrink krauja, gal tau tik magnio truksta, ir toks mazas dalykas gali pabloginti emocijas. Situacija nepasikeis, bet pades blaiviau ziureti ir rasti sprendimus, kai esi sveika ir energinga. Judek: sportas (geriausia komandinis), ar vaiksciojimas. Svarbiausia, kad tau patiktu.
5. Daryk dekingumo pratima. Kasdien ryte dekok uz tai, kas tau saziningai patinka tavo gyvenime. Surask kelis dalykus ir saziningai dekok uz tai kelias minutes is pacio ryto. Bet nepritempk. Dekok tik uz tikrus dalykus ir emocingai.
6. Uzsirasinek savo busenas, jausmus ir reakcijas.
Per 2-4 savaites turetum sugrizti i save, kai nesinori verkti ir rekti ant visu ir mesti viska. Nebesijausi uzspausta kampe/dusinama netikro gyvenimo. Tada, kai jau jausiesi siek tiek tvirciau ant zemes, sprendimai kaip iseiti is situacijos patys ateina, mintys pasidaro aiskesnes ir kurybingesnes. Tada geriau girdi save ir ko is tikro nori ir jautiesi ryztingiau.
Labai geras komentaras! :)
Situacija tikrai labai pažįstama. Lygiai taip pat esu baigęs prestižinę specialybę, dirbęs tiek pagal ją, tiek ir ne pagal ją. Abejais atvejais darbas nepatiko, tačiau garantuoja labai geras pajamas. Tas tame darbe ir laiko, o svarbiausia, kad ir darbe nepersidirbu. Šį laikotarpį jau atrodo esu išgyvenęs, dabar į viską žiūriu labai ramiai. Labai padeda meditacija, joga. Svarbiausia atrasti tau patinkančius dalykus ir juos puoselėti, mėgautis jais. Ir, žinoma, negalvoti apie jokią ateitį. Nes galvojimas apie ateitį labai vargina. Juk bus taip, kaip bus, rytojaus niekas nežino, todėl ir mėgaukis tik šia diena. Aš buvau pasiekęs tokį dugną, kad norėjau viską mesti, spjauti ir išvykti labai toli, toli… Kur manęs niekas nepažinotų. Buvau pasirinkęs labai kardinalų sprendimą, nes turiu visus duomenis pradėti gyvenimą svečioje šalyje ir tarnauti jai, jos karinėse pajėgose. Bet gyvenimas nebūtų įdomus, jei nebūtų keistas ir nenuspėjamas. Lemiamą akimirką atsirado žmogus su jausmais mano atžvilgiu… Ir pradedi galvoti, kad kažkas iš aukščiau pametėja medžio šakelę didelėje jūroje. Norėčiau tau patarti – atrask ramybę savyje. Dzin, kad darbas ar įgyta specialybė nepatinka. Tai yra tik priemonės, kad užsidirbti. Kartais darbai patinka, o kartais ne. Na, tu kaip ir daugelis, papuolei į tą kategoriją, kuriems nepatinka. Kaip ir aš. Na ir dzin, ateini į jį, atidirbi įjungęs po**isto būseną ir, jei leidžia galimybės, išeini net iš jo anksčiau. Ir neapsikrauni. Tau pačiai liks laisvo laiko daugiau, jausiesi geriau. O jei išmes, tai pajusi palengvėjimą :)