vienatve

Klausimas: Sveiki, neseniai atšvenčiau dvidešimtą gimtadienį, esu perspektyvi, drąsi, įdomi asmenybė. Turiu savo nuomonę, labai tvirtus įsitikinimus ir nuostabius tėvus. Bėda ta, kad jaučiuosi beprotiškai vieniša.

Daugiau nei prieš metus nutrūko santykiai su ilgamete drauge. Ji buvo tas žmogus, kuriam galėjau pasipasakoti. Priežastis, kodėl mūsų santykiai nutrūko, yra ta, jog jos pasirinktas kelias, mano nuomone, buvo netinkamas. Vėliau kiekviena kompanija, kurioje atsiduriu, žmonės, kuriuos sutinku, atrodo netinkami man. Dalis jų yra veidmainiai, vieni siekia pasinaudoti, treti yra tie, kuriems negalėčiau išsipasakoti. Nuo vaikystės tėvai itin aiškiai apibrėžė skirtumą tarp draugo ir pažįstamo (jie patys neturi draugų). Galbūt tai padarė įtaką man.

Labai norėčiau nueiti į kiną, ar koncertą, tačiau neturiu su kuo. Pastebėjau, jog visa tai mane uždarė į „aklą ratą“: niekur neišeinu – neturiu naujų pažinčių. Dažnai naktimis verkiu, mano skausmo niekas nemato, nebent tėvai, kurie pastebi mano nuotaikų svyravimą.

Nors esu gana išvaizdi, patraukli mergina, bet vaikino negaliu susirasti jau labai ilgai. Dėmesio susilaukiu, tačiau nieko daugiau. Artimieji sako, jog tai yra dėl to, kad atrodau užrietusi nosį. Taip, mano išvaizda tokia, bet ji slepia iš praeities atsineštą naštą. Dažnai pradedu santykius su panelėmis ar vaikinais, kurių mentalitetas yra kur kas žemiau. Vėliau aš suprantu, kad šie žmonės ne tik man nieko neduoda, bet ir pasiima iš manęs labai daug laiko ir energijos, todėl nutraukiu santykius.

Dirbu darbą, kuriame mane supa protingi, išsilavinę žmonės, tačiau didelė dalis jų gerokai vyresni už mane. Kasdien šypsausi ir apgaunu visus, išskyrus save. Viduje jaučiu tuštumą, arba priešingai – labai daug emocijų, kurios mane tempia vis gilyn į dugną.

Esu žmogus, kuris turi daug minčių, tiesiog niekaip negaliu rasti su kuo jas pasidalinti. Labai noriu susirasti draugų, bet nežinau kaip ir kur. Gal galite pasakyti, ką turiu pakeisti, daryti, kad pritraukčiau žmones, kurie mane suprastų? Kaip priversti save nesijausti vienišai?

Iš anksto dėkoju.
Pagarbiai Silvija (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveika, Silvija. Pirmiausia man norisi pradėti nuo Tavo žodžių apie tėvų nubrėžtas ribas. Nors sakai, kad tai riba tarp pažįstamo ir draugo, iš Tavo pasakojimo panašiau, kad veikiau nuostata yra ta, jog apskritai negalima nei vieno žmogaus prisileisti taip arti savęs, kad pavadintum draugu. Atrodo, kad Tavo viduje šios ribos susidėliojo dar griežtesnės – jeigu nesinori atsiverti kitam žmogui, nujauti, jog nebūtinai Tave supras, tai ir nueiti į kiną ar teatrą su juo negalima. Greičiausiai Tavo tėvai turėjo savas priežastis, patirtis ir istorijas, dėl ko jų santykiai su kitais žmonėmis susidėliojo būtent taip, kad draugu nevadina nei vieno. Įsivaizduoju, kad Tau gali būti pakankamai nesmagu ir liūdna atrasti, jog ne visai sutinki su tokiu tėvų požiūriu, o nuoseklus jo laikymasis galėjo Tave atvesti prie dabartinio skaudaus vienišumo.

Nors dažniausiai kalbame tik apie teigiamas patirtis bendraujant su draugais, kaip kad džiaugsmą, artumo jausmą, bet iš tiesų gali būti ir nemažai netvirtumo, netgi baimės. Juk jeigu žmogus tampa išties artimas, jis mato mus tarsi nuogus. Su visa tiesa apie mus, su visais gražumais ir trūkumais, tad tampame itin pažeidžiami. Žmogiški santykiai yra kupini neapibrėžtumo – neturime jokio vienareikšmiško būdo įsitikinti kito žmogaus geranoriškumu ar iš anksto nustatyti, kiek artimi santykiai susiklostys. Juo labiau, užmezgant draugystę pasitikėti tenka avansu – prieš užkalbinant kitą žmogų tikėti, jog iš to pokalbio pamažu gali išsirutulioti stiprus ryšys. Kaip kad seriale Touch išsakyta frazė „Sometimes in life you’re supposed to take a leap of faith and hope you land on your feet“ („Kartais gyvenime turi tiesiog ryžtis šuoliui ir viltis, kad nusileisi ant kojų“).

Įsivaizduoju, kad kitiems gali būti nelengva pamatyti bendrumo su kitais norinčią Tave, jeigu kasdienybėje visada stengiesi atrodyti kuo gražiau, nuolat šypsotis. Panašu, kad nors trokšti artumo, tačiau neleidi sau išreikšti šio poreikio. Bet žinai, įdomi mūsų žmogiškų santykių dalis yra tai, kad nedideli trūkumai, netobulumai leidžia kitiems pamatyti, kad mes esame tokie pat žmonės ir labiau norėti su mumis bendrauti (neilgas straipsnelis apie tai yra štai čia). Už tobulus pasiekimus ar išvaizdą paprastai aplinkiniai mumis žavisi, giria, tačiau ryšį pajunta tik tada, kai tiesiog būname su jais savimi, kartais ir susitaršiusiais plaukais ar susikrimtę po ne visai nusisekusios dienos.

Iš Tavo pasakojimo susidarau įspūdį, jog vienas iš būdų, kaip saugai save gali būti kitų žmonių greitas nuvertinimas ir atmetimas. Tarp eilučių nuskamba, jog vienų pažįstamų mentalitetas per žemas, kiti kolegos per seni, o jeigu ne šimtu procentu sutari su draugės pasirinkimais – tada judvi nebe draugės. Tuo pačiu, atrodo, ir sau keli labai aukštus reikalavimus santykiuose – jeigu draugai prašo iš Tavęs daugiau laiko, negu Tu gali ar nori skirti, tai nesi pakankamai gera draugė. Bet juk tai Tavo rankose iš anksto sutarti, kad susitikus galėsi pabūti 2 valandas arba netikėtai kitam žmogui skambinant pasakyti, jog kalbėti galėsi po valandos. Panašu, jog Tau itin nelengva išlaikyti draugystę tada, kai jauti skirtingumą. Tarsi kažko išsigąstum ir verčiau pabėgi iš esamo santykio, ar neleidi sau jo užmegzti. O juk iš to skirtingumo galime mokytis, pažinti pasaulio įvairovę, galiausiai diskusijos būdu persvarstyti savo įsitikinimus. Kaip sakoma, tikėjimas be abejonių yra panašus į aklą fanatizmą – tik dvejonės padeda darkart atrasti tai, kas iš tiesų Tau svarbu.

Santykiai su kitais dažnai yra tarsi atspindys mūsų santykio su savimi. Iš Tavo klausimų laiško pabaigoje, žodžių „daryti, keisti, prisiversti“, jaučiu, kad nori taisyti save, kad kitiems būtum patrauklesnė. Visgi kviesčiau ne tiek taisyti, o leisti sau pamatyti, galbūt ir kitiems parodyti visą save – ypač tą jautriąją, švelniąją, kai kuriais vakarais verkiančią dalį. Suprantu, kad kartais vienišumas gali būti tiek nepakeliamas, kad norisi verčiau jį tiesiog išmesti kaip kokią nereikalingą ataugą. Visgi iš dalies šis skausmas tarsi iš vidaus neleidžia pamiršti, kad iš tiesų nori žmogiško ryšio, Tau nepakanka tik savęs, nors kartais Tavo išvaizda ar elgesys gali kitiems sudaryti tokį įspūdį. Kartu panašu, jog kai leidai sau nenusigręžti nuo vienišumo, ryžaisi parašyti šį laišką – o tai jau vienas svarus žingsnis į santykį su žmonėmis.

Vis tik kviesčiau nesustoti šioje kelionėje į susitikimą su kitais. Nemaža dalis to, ką paminėjau – noras slėpti savo jautriąją dalį, sunkumas likti drauge aptikus, kad kitas žmogus yra skirtingas, greičiausiai turi savo istoriją ir giluminę logiką, kažkuriuo gyvenimo etapu turbūt tai buvo būtina. Santykyje su psichologu ar psichoterapeutu turėtum galimybę ieškoti, kas padėtų jaustis tvirčiau bei saugiau santykiuose ir kokiu būdu po truputį įsileistum kitus žmones į savo gyvenimą.

Psichologė Jolanta Latakienė
www.krizesiveikimas.lt
latakiene.jolanta@gmail.com
+370 659 73549

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė

DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!