K. G. Jungas: mandalos

0

Tik baigiantis Pirmajam pasauliniam karui aš pamažu ėmiau išsikapanoti iš tamsos. Atverti akis man padėjo … tai, kad pradėjau suprasti savo mandalų piešinius.

Pirmąją mandalą nupiešiau 1916 m. … Žinoma, tuo metu aš jos nesupratau. 1918-1919 m., gyvenau Šato d’Ė (Chateau d’Oex) miestelyje kaip anglų belaisvių stovyklos vadas. Ten būdamas kiekvieną rytą užrašų knygelėje nupiešdavau po mažą apskritimą, mandalą, kuri mano nuomone, atitikdavo mano vidinę būklę. Remdamasis paveikslais galėjau kas dieną stebėti savo psichikos pasikeitimus …

Tik pamažu supratau, ką iš tiesų reiškia mandala: „Įsikūnijimas, amžinosios prasmės amžinoji kaita“. Ir tarsi yra savastis, asmenybės visuma, kuri, jei viskas sekasi gerai, būna harmoninga, tačiau kuri nepakenčia saviapgaulės.

Mandalų piešiniai reiškė kasdien man pristatomas kriptogramas, pranešančias apie mano savasties būklę. Iš jų mačiau, kaip veikia mano savastis, t.y. Mano visuma. Pradžioje tai galėjau suprasti tik užuominomis, vis dėlto jau tuomet piešiniai man atrodė nepaprastai reikšmingi ir aš saugojau juos tarsi brangius perlus. Aš aiškiai jaučiau, kad mandalos yra svarbios, ir laikui bėgant įgijau sugebėjimą gyvai įsivaizduoti savo savastį.

Ji pasirodė man kaip monada, kuri reiškė mane ir mano pasaulį. Mandala simbolizuoja šią monadą ir atitinka sielos kaip mikrokosmoso prigimtį.

Nebeatsimenu, kiek mandalų tuomet nupiešiau. Jų buvo labai daug. Bedirbant su jomis mano galvoje dažnai kirbėdavo klausimas: „Kur veda šis procesas, kuriame aš dalyvauju. Koks jo tikslas?“ … Turėjau leistis nešamas srovės, ir nežinojau kur ji mane nuplukdys. Tik pradėjęs piešti mandalas pamačiau, kad viskas, visi keliai, kuriais ėjau, visi žingsniai, kuriuos žengiau, vedė į vieną tašką, į vidurį. Man vis labiau aiškėjo: mandala yra centras. Ji išreiškia visus kelius. Ji yra kelias į vidurį, į individuaciją [į asmenybės brandą].

Laikotarpiu nuo 1918 m. Iki maždaug 1920 m. Pradėjau suprasti, kad psichinio vystymosi tikslas yra savastis. Nėra jokio linijinio vystymosi, yra tik sukiojimasis aplink savastį. Pastovi evoliucija egzistuoja nebent tik pradžioje, vėliau visa nukreipiama į vidurį. Ši įžvalga suteikė man stiprybės ir mano širdyje pamažu vėl įsiviešpatavo ramybė. Žinojau, kad atradęs mandalą kaip savasties išraišką aš pasiekiau galutinį tašką. Galbūt kas nors žino dar daugiau, bet tik ne aš.

(Carl Gustav Jung. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi raštai. 2010, 270-272 p.)

Susiję rašiniai: K. G. Jungas: Neurozė, K. G. Jungas: visuomenės progresas

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here