santykiu-vizija
Iliustracija: Benjamin Combs / Unsplash

Rašau jums, nes jau kurį laiką atsiduriu toje pačioje gyvenimo situacijoje, keičiasi tik žmonės dalyvaujantys joje kartu su manimi, ir nerandu paaiškinimo, kodėl taip vyksta… Esu 25 metų mergina, profesinėje srityje sekasi gerai, esu materialiai apsirūpinusi, tačiau santykių sritimi nesu patenkinta.

Esmė yra tokia, kad santykiai su vaikinais visada baigiasi panašia situacija, t.y. aš suvokiu, kad jie man netinkami ir santykius nutraukiu. Tai pasikartojo jau 5 kartus. Iš pradžių netinkamų man jų savybių kaip ir nematau, o paskui pasimato jų silpnumas, nevyriškumas, nusivylimas gyvenimu, perdėtas taupumas… Šios savybės lydėjo visus vaikinus, buvusius šalia. Skaičiau įvairių psichologų parašytų knygų, kuriose teigiama, kad daug atsakymų slypi vaikystėje ir visų pirma reikėtų analizuoti būtent ją.

Iš tiesų, vaikystė man nėra itin gražių prisiminimų rinkinys. Taip, buvau pilnai aprūpinta materialiai, tačiau mokykloje dažnai turėjau pastovėti už save, dažnai tekdavo nuryti ašaras ir stengtis per prievartą į ją keliauti kitą dieną. Tik dabar suprantu, kad vaikas, kuris stengėsi mane pažeminti mokykloje, tikriausiai man pavydėjo gerų tėvų ir finansinės padėties, ypač mamos, kuri visada mane palaikydavo ir labai padėdavo. To vaiko šeima buvo tikrai nepavydėtina, tai, kad jis gyveno pas senelius, nors tėvai gyvi, turbūt daug ką pasako.

Kitas mano vaikystės skausmas buvo santykiai su tėčiu, jis buvo geras žmogus, tačiau visada mane lygindavo su kitais, stengdavosi man įrodyti, kad turiu keistis, sakydavo, kad nesu tokia gera, tokia paklusni, protinga ir t.t. Labai liūdino jo kartojimas, kad nieko gyvenime nepasieksiu, momentais net pati pradėdavau tuo tikėti… Šiuo metu stengiuosi jam atleisti ir  priimti jį tokį, kokį man skyrė gyvenimas, tik kol kas sekasi gan sunkiai.

Gal būtent neatleidimas jam ir sąlygoja tai, kad atsiranda žmonės, kurie neatitinka mano norų, kurie visiškai kitaip mato gyvenimą ir daug mažiau nori iš jo, nei aš pati? Visada norėjau šalia žmogaus, kuris turėtų gyvenimo viziją, kad galėtume vienas kitą įkvėpti ir po truputį statyti bendrą ateitį kartu, tik vis nesuprantu, kodėl gaunu priešingus šiam norui žmones… Gal jūs žinote ar bent numanote kokia yra to priežastis?

Ačiū už atsakymą!
Laura (vardas pakeistas)

Komentuoja psichologė Jolanta Latakienė

Sveika, Laura,

pradėsiu nuo Tavo paskutinio klausimo. Tikrai nežinau ir negaliu Tau pateikti vienareikšmiško atsakymo, dėl ko šiuo metu Tavo santykiai su vaikinais klostosi ne taip, kaip Tu norėtum. Pilnai sutinku su Tavimi, kad ankstyvieji santykiai su tėvais daro įtaką tam, kaip matome patys save bei kaip palaikome santykius su aplinkiniais. Tad šiame susirašinėjime galima į Tavo situaciją pažiūrėti šiuo aspektu. Tačiau tikrai nelinkiu, kad matytum savo dabartį vien tik santykių su tėvais nulemtą. Juk gyvenimo eigoje greičiausiai buvo ir kitų Tau artimų žmonių – giminaičių, mokytojų, draugų bei santykių su jais, iš kurių mokeisi. Galiausiai tos pačios penkios draugystės su vaikinais galėjo nemenkai nuspalvinti Tavo nusiteikimą romantiniuose santykiuose.

Iš to, ką pasakoji, susidarau įspūdį, kad protu Tau norisi savo gyvenimo viziją turinčio žmogaus, iš kurio sulauktum įkvėpimo, bet ar leistum sau būti savimi šalia jo? Kartais greta labai gerai savo tikslus žinančio žmogaus gali pasijusti ir pasimetusi, abejojanti, svajojanti. Galiausiai gali norėtis tiesiog pakvailioti ar pasijuokti, jeigu jo orientavimasis į rezultatą taptų perdėtas ir atrodytų panašus į ratelyje lekiantį žiurkėną, galvojantį, jog bėga maratoną.

Panašu, kad visi šie užsiėmimai ir jausmai Tau buvo uždrausti tada, kai paprastai visai natūralu mokytis taip elgtis – vaikystėje, kai tėtis rodos vis norėjo iš Tavęs padaryti tvarkingiausią, suaugusiems patogiausią vaiką iš visų. Juo labiau, Tavo pasakojimas apie patyčias vaikystėje dvelkia giliu vienišumu. Skaitydama šią Tavo laiško pastraipą vis klausiu savęs, kaip taip gavosi, kad Tu pati turėjai nusivalyti ašaras ir eiti atgal į mokyklą? Kurgi buvo suaugusieji ar kiti vaikai, kurie galėjo pamatyti patyčias ir Tave apsaugoti? Atrodo, turėjai remtis tik pati į save. Tai kaipgi čia būti žaismingai, kai kiekviena diena lyg mūšio laukas, nežinia kurioje vietoje užminuotas…

Viena vertus galiu suprasti Tavo tėčio norą padėti savo dukrai užaugti protingu, taisyklių besilaikančiu žmogumi. Tik štai jo pasirinktos ugdymo priemonės, apie kurias rašai, skamba itin nejautriai emocine ir santykio prasme. Nesigirdi, kad pasakotum, jog tėvas kada palaikytų Tave nenusisekus ir dalintųsi tikėjimu, kad dar kart pasistengus Tau pavyks. O jei ir nepavyks, Tu vis tiek jam esi šauniausia mergaitė pasaulyje. Zigmundas Freudas sakė, kad brandus žmogus yra tas, kuris sugeba mylėti ir dirbti. Kartais juokais sakoma, jog tėvai gal ir patys to nesuprasdami vaikus augina pusgalviais – vis pabrėžia, kaip svarbu būti protingam, bet nedaug kalba apie tai, kaip jaustis laimingam su savimi ir kitais.

Nors gali nuskambėti nepopuliariai ir nejautriai, nerekomenduočiau Tau skubėti atleisti tėčiui. Ypač jeigu jis neatsiprašė Tavęs ir neįvardino tokių auklėjimo būdų kaip klaidų, kurių dabar gailisi. Toks išankstinis atleidimas gali virsti Tavo tuomet ir dabar išgyvenamo skausmo nuvertinimu, teisės pykti už išgyventą neteisybę atėmimu. Neturiu mintyje, jog turėtum laikyti tėtį blogu žmogumi – tikrai galime suprasti kitą žmogų, matyti jo paties skausmą, dėl kurio jis skaudina kitus, tačiau neprivalome dėl to pateisinti veiksmų, kurie mus žeidžia. Išsamiai apie tokius „teisingus“, bet nejautrius tėvų santykio su vaikais būdus, vėlesnes jų pasekmes ir kelius į pusiausvyros atgavimą rašė psichoterapeutė Alice Miller savo knygose „Gabaus vaiko drama“ ir „Kūno maištas“. Siūlau Tau jas perskaityti.

Galbūt ir vaikinuose tik susipažinus Tave patraukia tos savybės, kurių pačiai sunkiau savyje atrasti, kaip tarkime gebėjimas atsipalaiduoti, ilsėtis, rūpintis savo norais bei interesais, realistiškas žvilgsnis į gyvenimą, mokėjimas gyventi asketiškai. Suprantu, ilgainiui šios savybės gali pradėti erzinti. Ypač jei labiau įtemptoje situacijoje šie bruožai tampa Tavo minėtu silpnumu, nusivylimu, šykštumu. Tik štai ne visai suprantu, ką turi omenyje, sakydama „nevyriškumas“ – kviesčiau Tave apgalvoti, kokias reikšmes į jį sudedi? Gal kartais jos tampa panašios į tai, ką pasakoji apie savo tėvą – griežtumas, rezultato iškėlimas virš šilto santykio su kitais ar jautrumo savo poreikiams?

Suprantu, kad ne visos šios mano mintys gali būti taiklios. Manau labai svarbu, kad turi norą suprasti save bei būdus, kuriais mezgi santykius, ir stengiesi rasti savus atsakymus. Tam, kad ne tik racionaliai atrastum paaiškinimą, dėl ko atsiduri tokiuose santykiuose, kurie Tau netinka, bet ir emocine prasme pajustum pokytį reikalingas ilgalaikis darbas. Siūlau apsvarstyti galimybę kreiptis tęstinių konsultacijų į psichologą ar psichoterapeutą. Artimo, saugaus ryšio kūrimas ir palaikymas yra vienas esminių psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos pagalbos būdų. Tad tokiame santykyje po truputį galėtum mokytis atrasti, ko iš tiesų Tau reikia romantiniuose santykiuose.

Psichologė Jolanta Latakienė | www.krizesiveikimas.lt
latakiene.jolanta@gmail.com, +370 659 73549

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė

DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!