Mano gyvenimo kokybė žymiai suprastėjo dėl nemigos

3

Jau eina antras mėnuo kaip mano gyvenimo kokybė žymiai suprastėjo dėl nemigos. Visada buvau kiek silpnesnis, jautresnis, uždaresnis, labai daug apie viską galvojantis žmogus. Prieš tai neužmigusi esu tik keletą kartų – dažniausiai prieš kokį sunkų egzaminą ar kitą svarbų įvykį.

Pastaruoju metu taip susitvarkiau gyvenimą, kad jis iš tiesų ėmė man patikti ir galėjau jau jaustis laiminga. Ir nors nesijausdavau niekad stipriai pervargusi ir nesusiduriu su jokiomis įtemptomis situacijomis, pastebėjau, kad miegas pradėjo prastėti – sunkiau ėmiau užmigti dar ir tada, kai ryte tiesiog reikėdavo kiek anksčiau keltis.

Galiausiai vieną naktį, žinodama, kad turėsiu laisvą dieną todėl galiu pailsėti, neužmigau, o to niekada nėra man buvę. Po šios nakties ėmė kilti nerimas ar užmigsiu ir kitą naktį – neužmigau ir kitą. Taip ir prasidėjo šis ratas, keliantis daug daug nerimo. Keletą savaičių taip ir gyvenau, miegodavau labai labai mažai.

Turbūt didžiausia problema tame, kad praradau tikėjimą miegu, visą dieną, o ypatingai vakare labai daug apie tai galvoju, nustoti galvoti tiesiog neišeina, bijau gultis į lovą, atsigulus vargina blogos mintys. Būdavo naktų, kada įsiteigdavau sau, kad nieko tokio, nieko baisaus jei neužmigsiu, svarbiausia gulėti ir ilsėtis. Mintys šiek tiek aprimdavo, tačiau vis tiek neužmigdavau.

Galiausiai kreipiausi pas psichiatrą, išrašė migdomųjų ir tikino, kad šiek tiek pavartojus tas ratas bus nutrauktas ir viskas susitvarkys. Migdomuosius baigiau gerti, tačiau nemiga nedingo. Laikui bėgant didžiulis nerimas ir baimė tik sustiprėjo. Dieną dar įstengiu save suvaldyti, tačiau atėjus vakarui nebesivaldau, naktį daug verkiu, net neįstengiu ramiai gulėti lovoje, kankina labai blogos ir tamsios mintys, atrodo, kad ties čia gyvenimas ir pasibaigė, tai niekada nesusitvarkys, kyla mintis pakelti prieš save ranką.

Jausmas toks, kad iš niekur atsidūriau tokioje duobėje, iš kurios labai sunku išlipti, niekas nebedžiugina, visos mintys apie miegą, tiksliau apie tai, kaip nemiegu. Miegas man būtinas, po 3 bemiegių naktų jaučiuosi taip, kad tuoj išprotėsiu ir atrodo po tiek laiko turėčiau užmigti kaip kūdikis, bet taip, deja, neįvyksta.

Dariausi psichologinį testą, depresijos ir nerimo lygis aukštesnis nei įprastam žmogui, psichiatras išrašė kitų migdomųjų ir daug patarti negalėjo, tik kad tvarkytis su baimėmis. Bėda tame, kad nesusitvarkau, esu priversta gerti migdomuosius nes kitaip visiškai nemiegu, jaučiuosi labai nelaiminga ir praradusi viltį. Melatoninas, valerijonai, miego higiena ir kiti panašūs dalykai išbandyti, niekas nepadeda. Neįsivaizduoju ką daryti, ar iš vis verta kažką daryti, noriu turėti viltį, kad dar kada ir vėl miegosiu taip gerai, kaip kažkada miegojau, bet vilties labai labai maža.

Komentuoja psichologė Inga Dirsytė

Sveiki, Ieva,

Perskaičiusi laišką jaučiu jūsų didelį susirūpinimą dėl situacijos, kuri tęsiasi apie du mėnesius. Rašote, kad naktį negalite užmigti, dėl to atsikeliate nepailsėjusi. Įsivaizduoju, kad turėtų būti labai sunku gyventi jeigu nepavyksta kokybiškai pailsėti. Iš tiesų miegas gyvybiškai svarbus pilnavertiškam žmogaus funkcionavimui. Nakties metu ilsisi ne tik žmogaus kūnas, bet ir psichika, tad nenuostabu, kad emocinis nestabilumas, jautrumas sustiprėjo. Rašote, kad „jaučiuosi taip, kad tuoj išprotėsiu“ – iš to suprantu, kad jums atrodo situacija nevaldoma. Tame jaučiu daug bejėgiškumo, frustracijos, baimės.

Ieva, rašote, kad dienos metu išgyvenate nerimą dėl to, ar pavyks užmigti kitą naktį, o vakare bijote gultis į lovą, nes „vargina blogos mintys“. Aprašote pagalbos sau būdus, kuriuos išbandėte: „valerijonai, miego higiena, melatoninas ir kiti panašūs dalykai“. Teigiate, kad jie jums nepadėjo. Taip pat pasakojate, kad kreipiatės į psichiatrą ir jo išrašyti medikamentai padėjo tik laikinai, juos nutraukus nemiga atsinaujino. Rašote, kad „nerimas ir baimė sustiprėjo“, „neįstengiu ramiai gulėti lovoje, kankina labai blogos ir tamsios mintys, atrodo, kad ties čia gyvenimas ir pasibaigė, tai niekada nesusitvarkys“. Suprantu, kad šioje situacijoje jūs jaučiatės labai sunkiai, beviltiškai, ši padėtis jus visapusiškai sekina. Šis sunkumas jums atrodo nebepakeliamas, dėl to kyla mintys apie savižudybę – „kyla mintis pakelti prieš save ranką“. Ieva, suprantu, kad kai labai sunku ir jaučiatės esanti viena su šia problema gali kilti mintys apie savižudybę, tačiau noriu paminėti, kad tai nėra išeitis. Kad ir kaip būtų sunku, visada galima rasti išeitį iš esamos padėties, svarbu kreiptis pagalbos į specialistus, kurie pasiruošę jums padėti. Pagalbą galite gauti artimiausio miesto psichikos sveikatos centre arba kreiptis į psichologus bei psichoterapeutus dirbančius privačiai.

Ieva, nemažai rašote, kad nakties metu jus vargina blogos mintys. Jeigu būtume konsultacijoje gyvai, aš jūsų klausčiau apie ką tos mintys, ką jūs išgyvenate? Kas jūsų gyvenime vyksta tokio, kad sąmoningai ar pasąmoningai jums neleidžia užmigti. Sakote, kad nemiga prasidėjo maždaug prieš du mėnesius. Norisi pasigilinti į tai, kas įvyko prieš du mėnesius? Sakote, kad „gyvenimą, kad jis ėmė man patikti ir galėjau jau jaustis laiminga“. Man ši mintis skamba labai racionaliai, logiškai įvertinta, kad esant tam tikroms aplinkybėms turėtumėte jaustis laiminga, tačiau tai, kad nesate laiminga rodo, kad galbūt tiesa yra kitokia. Aš kviesčiau pamąstyti, ar esate sąžininga su savimi? Ar iš tiesų gyvenate, taip, kaip norite? Kartais būna taip, kad rodos „viską turime“, protu mąstant turėtume jaustis patenkinti, tačiau viduje išgyvenamas nerimas, prislėgtumas, lėtinis nuovargis, nepasitenkinimas, pyktis ir pan., rodo, kad kažkur sau meluojame, nepripažįstame, ką iš tikrųjų jaučiame, ko norime, kas mums svarbu, kam norime paprieštarauti, kur nedrįstame pasižiūrėti į savo jausmus. Kai leidžiame sau susitikti su savo jausmais, atidžiai ir su atjauta pažvelgti į save – tada stipriname ryšį su savo savastimi, savo esme. Vengdami savo jausmų, mes bėgame nuo savęs, tai gali būti viena iš nerimo priežasčių. Taip pat atsiribojus nuo savo jausmų, mes lyg „pakylame nuo žemės“, „išeiname iš savęs“, atsiribojame nuo savo kūno. Tokia būsena išties gali kelti pasimetimą, bejėgiškumą, nepasitikėjimą savimi, nesaugumą.

Rašote, kad „jausmas toks lyg iš niekur atsidūriau tokioje duobėje“. Aš suprantu, kad kai užklumpa sunkumai, kartais gali atrodyti, kad jie atsitiko iš niekur. Visgi svarbu paminėti, kad sunkumai yra pasekmė iki tol vykusių pasirinkimų, kuriuos atliekame kasdien, tai yra procesas. Mintis, kad šis sunkumas atsirado netikėtai ir lyg iš niekur nieko, gali sukelti dar didesnį bejėgiškumo ir kontrolės praradimo jausmą. Jaučiu, kad suvokimas, jog viskas, kas vyksta šiandien turi savo priežastis, gali šiek tiek nuraminti, kadangi jeigu yra priežastys reiškia galima jas suvokti ir spręsti. Tai lyg sugrąžina mums galios daryti savo gyvenimui, reakcijoms, savijautai įtaką. Toks požiūris savyje talpina viltį apie kurią ir jūs pati užsimenate laiško pabaigoje „noriu turėti viltį“.

Mūsų kasdieniai pasirinkimai (mintys, elgesys), anksčiau ar vėliau atneša vienokias ar kitokias pasekmes, kartais sunku jas numatyti. Visgi, kai iškilusi problema pradeda iš ties trukdyti pilnavertiškai funkcionuoti, tada neišvengiamai turime sustoti ir pervertinti savo gyvenimą iš naujo. Jeigu šiuo metu jus kankina baimė, nerimas, bemiegės naktys, tai gali būti tikrai nemažas iššūkis. Panašu, kad jūsų kūnas ir psichika tokiu būdu bando jums kažką pasakyti. Mūsų vidinis pasaulis kasdien siunčia mums žinutes per jausmus, mintis, sapnus, kūno simptomus, tačiau mes ne visada kreipiame į tai deramą dėmesį. Būna taip, kad išgirstame save tik tada, kai jau nebegalime gyventi, kaip gyvenome ir mes tiesiogine šio žodžio prasme esame stabdomi. Tada turime atsigręžti į save ir būti sąžiningais su savimi, pažinti bei suprasti save.

Ieva, girdžiu didelį norą, susigrąžinti miegą „noriu turėti viltį, kad dar kada miegosiu taip gerai, kaip miegojau“. Aš visiškai suprantu šį jūsų natūralų, žmogišką, vieną iš pamatinių mūsų poreikių. Tačiau, taip pat matau, kad ši problema matoma, kaip vienintelė daranti jus nelaimingą. Ji lyg užgožia visą kitą ir atrodo, kad tas nerimas kyla tik dėl nemigos. Visgi turiu nuojautą, kad po nemiga yra daugiau psichologinių, emocinių dalykų, kurie vyksta jumyse, tačiau nenorima į juos žiūrėti. Ir iš tiesų vienam gali būti baisu ir nedrąsu susitikti su savimi.

Rašote, kad jūsų gydytojas psichiatras jums patarė „tvarkytis su baimėmis“. Galbūt čia ir būtų tolesnis žingsnis pagalbos sau kelyje? Taip pat minite, kad gydytojas nustatė padidėjusį nerimo ir depresijos lygį. Sakote, kad su baimėmis viena pati nesusitvarkote. Jūsų atveju gali būti naudinga kompleksinė pagalba – medikamentai ir psichologo konsultacijos/psichoterapija. Savo laiške neminite psichologo pagalbos, iš to darau prielaidą, kad jos nesikreipėte. Jūsų situacijoje, kaip jau ir minėjau anksčiau, rekomenduočiau nedelsiant kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus. Kartu rasti išeitį gali būti lengviau ir drąsiau. Kai būna sunku, labai svarbu gauti palaikymą ir supratimą iš kompetentingo žmogaus.

Tikiu, kad jūs galite sau padėti jei tik neliksite viena su savo sunkumu, o ieškosite pagalbos.

Tęstinę psichologine pagalbą galite gauti artimiausio miesto psichikos sveikatos centre.

Skubi emocinė pagalba telefonu bet kuriuo paros metu:
Jaunimo linija 8 800 28888
Vilties linija 116 123
Pagalbos linija moterims 8 800 66366

Šiltai,

Psichologė Inga Dirsytė | autentiskasgyvenimas.lt | facebook’e
Dėl individualių konsultacijų susisiekti el.paštu: Inga@autentiškasgyvenimas.lt
ILiustracija: Free-Photos / pixabay.com

Dalintis:

3 COMMENTS

  1. Visiškai suprantu teksto autorę, esu lygiai tokioje pačioje situacijoje. Visi psichologo patarimai yra nereikšmingii ir visiškai neaktualūs. Nėra jokios užslėptos priežasties ar pasamonės elgesio.
    Paprasčiausiai išsivysto baimė neužmigti ir ji tampa tokia didžiulė, ji žudo viską, ir niekas pakolkas neparodė kaip įmanoma ją įveikti.

  2. Manyčiau, kad kokybiškam miegui labai svarbu kokios temperatūros patalpoje miegame, be abejo mūsų pačių vidinė būsena. Tinkamas atmosferos parinkimas, patogi lova, šiltas pledas, arbatos puodelis – visa tai padeda atsipalaiduoti.

Comments are closed.