Namai – mūsų vidinio pasaulio atspindys, atliepiantis vaikystės patirtis0 (0)
Šnekamojoje kalboje „įaugusios“ frazės bene geriausiai atspindi tai, kaip suvokiame save ir mus supantį pasaulį. Turbūt dažnai tenka išgirsti, kad kažkam „važiuoja stogas“ arba kad kam tai „ne visi namuose“. Šitaip apibūdinamos būsenos gali ištikti bet ką ir bet kada – kai pervargstame, kažko neatlaikome, ar kai kvailiojame, šėlstame. Esmė, kad taip sakydami save ar kitą asmenį perkeltine prasme prilyginame namo, namų vaizdiniui.
Ir atvirkščiai, mūsų namai dažnu atveju atspindi mūsų pačių vidinį pasaulį. Tai, kaip ir kur gyvename, mūsų namų eksterjerai ir interjerai, taip pat namuose esantys daiktai gali daug pasakyti apie tai, kokie esame. Ir tikėtina, jog kuo labiau namų erdvė atliepia mūsų vidinį pasaulį, tuo geriau savuose namuose jaučiamės.
Carl Gustav Jung knygoje „Atsiminimai, vizijos, apmąstymai“ aprašo, kaip jis statė Bokštą Bolingene (Šveicarija), kuris tapo jo vidinio pasaulio atspindžiu. Iš pradžių C. G. Jung pradėjo statyti vienaukštę trobelę, primenančią pirmykščių žmonių buveinę. Statybų eigoje ši trobelė iškilo į dviaukštį Bokštą, kuriame buvo galima gyventi. Po kelių metų buvo pristatytas dar vienas korpusas ir bokštelis, tada dar vienas priestatas, dar vėliau atsirado tvora aptvertas kiemelis. Kaip rašo C. G. Jung: „Nuo pat pradžių Bokštas man tapo brendimo vieta – tarytum motinos įsčios ar motiniškas pavidalas, kur aš vėl galėjau būti tuo, kas esu, buvau ir būsiu. (…) Namą stačiau atskiromis dalimis, vadovaudamasis tik esamais konkrečiais poreikiais. (…) Tik vėliau pamačiau, kaip visos dalys susijungė į prasmingą pavidalą ir tapo psichinės visumos simboliu. (…) Bolingene aš jaučiuosi gyvenąs patį tikriausią savo gyvenimą, kur viskas atitinka mano esmę.“
Galbūt ir kiekvienas iš mūsų, patys to nesuprasdami, intuityviai kuriame savo namus, po truputį vis labiau atspindinčius mus pačius. Pasak knygos „House as a Mirror of Self“ („Namas kaip savęs atspindys”) autorės Clare Cooper Marcus, nors retas iš mūsų statome ar statysime sau skirtą namą, tačiau tikėtina, kad visi susikuriame kažkokią erdvę šiame pasaulyje, kuri atspindi mūsų vertybes. Namų interjerą – spalvas, baldus, paveikslus, įvairius daiktus pasirenkame sąmoningai galvodami apie jų funkcionalumą ar estetinę prasmę. Tačiau šalia gali slypėti ir kita, pasąmoninga jų prasmė, apie kurią nebūtinai pagalvojame, bet kuri leidžia mums jaustis namuose būtent taip, kaip juose jaučiamės.
Tačiau kaip mes, kad ir intuityviai, žinome, kokie turėtų būti mūsų namai? Kodėl pasirenkame gyventi būtent tame mieste, name, bute, kambaryje? Tiesa, nemažai kas gali priklausyti nuo finansinės situacijos, taip pat nuo kartu gyvenančių žmonių norų ar galimybių. Tačiau bet kokiu atveju, nors iš kelių variantų dažniausiai galime rinktis.
Aplinkos psichologijos ekspertai, besidomintys namų erdvės kūrimu, Collin Ellard ir Toby Israel, kiekvienas atskirai, galbūt net nežinodami vienas apie kitą, dalinosi patirtimi, kaip jiems buvo netikėta, kai po daugelio metų apsilankę savo vaikystės namuose suprato, jog dabartiniai jų namai yra labai panašūs į tuos, kuriuose gyveno vaikystėje. Architektūros studentai, kuriems dėstė C. C. Marcus atrado, kad savo darbuose, patys to nesuprasdami, naudojo elementus iš savo vaikystės vietų. T. Israel knygoje „Some Place Like Home“ („Vieta, kurioje yra namai”) taip pat daug rašo apie tai, kaip architektų kūriniuose atsispindi jų vaikystės patirtys.
Vaikystės išgyvenimus sudėtinga perteikti abstrakčiomis frazėmis, idėjomis. Dažniausiai vaikystės prisiminimai yra susiję su konkrečiais žmonėmis, atsitikimais, konkrečiomis vietomis. Pasak C. C. Marcus, vaikystės prisiminimus dažniausiai siejame su tam tikra vieta, kurioje tuo metu gyvenome, kuri mums buvo kažkuo reikšminga. Vaikystės prisiminimai apie mums svarbias vietas yra tarsi psichologiniai svertai, primenantys mums apie tai, iš kur esame kilę, kokie buvome, kokia aplinka mus „globojo“, kai šeimoje vyravo įtampos, ar gyvenimo situacijose tvyrojo nežinomybė.
O kaip tuomet, jei prisiminimai apie vaikystės namus ar jų nebuvimą sukelia skaudžius išgyvenimus? Jeigu būta daug skausmingų patirčių? Kaip tada kurti naujus namus, prisimenant senuosius? Tuomet verta prisiminti apie tas vietas, kuriose buvo saugu, gera, ramu. Dažniausia tokios vietos būna pačių vaikų susikurtos – realiame, o galbūt iš dalies ir fantazijų pasaulyje.
C. C. Marcus rašo, kad visiems vaikams yra būdinga susikurti savo namus-ne-namuose, nesvarbu, kokioje kultūroje ar socialiniame kontekste jie gyvena. Dažniausiai tokią vietą vaikai susiranda lauke: tai gali būti medis ar iš šakų sukrautas „fortas“, krūmai už namo ar kokia kita vieta, kuri suteikia privatumo. Tokia vieta gali būti ir namuose: palėpė, spinta ar palangė. Turbūt kiekvienas iš mūsų galime prisiminti bent vieną ypatingą vaikystės vietą.
Pasak C. C. Marcus, susikurdami namus-ne-namuose vaikai mokosi būti vieni juos supančiame pasaulyje, tai yra vienas iš būdų po truputį atsiskirti nuo tėvų. Ypatingos vaikystės vietos taip pat sukuria erdvę svajonėms ir galimybę aplinką formuoti pagal savo norus. Dar daugiau – ypatinga pačių sukurta erdvė yra tarsi materiali besiformuojančio ego išraiška. Gilesnis žvilgsnis į vaikystės prisiminimus apie mums svarbias vietas gali padėti geriau save suprasti – juk tuo metu, kai mus supo gerokai mažiau socialinių normų ar lūkesčių iš aplinkos, daug aiškiau ir giliau jautėme, kas esame.
Prisiminimai apie ypatingas vaikystės vietas, buvimą jose tokiais, kokie norime būti, dažniausia sukelia daug šiltų jausmų, norisi sugrįžti atgal ir vėl pajusti tai, ką tada jautėme. Sugrįžti atgal negalime. Bet galime aplinką iš prisiminimų susikurti vėl – galbūt tiesiogine, o gal perkeltine prasme. Tikiu, kad daug kas iš mūsų intuityviai „persikeliame“ svarbias vaikystės vietas, ar jų atspindžius į savo dabartinius namus, ir taip jie tampa dar jaukesni.
Irma Skruibienė, psichologė, besidominti psichologiniais namų kūrimo aspektais
namuterapija.lt | skruibis.lt