Studio shot of blond haired woman making face --- Image by © Robert Recker/Corbis
© Robert Recker/Corbis

Klausimas: Sveiki, atrodo gyvenimas tekėjo normalia vaga – darbas, vaikinas, prasmingas laikas. Bet staiga kažkoks skausmas ėmė man į širdį skverbtis, viskas slysti iš rankų, pradėjau savęs nekęsti, ypač savo kūno, kad nesugebu būti tokia liekna ir graži kaip kiti, tokia stipri ir kūrybiška, visiškai pradėjau save niekinti, atsirado valgymo sutrikimų, vaikinas ėmė tolti, galiausiai pareiškė, kad regis jis manęs ir nebemyli, tad paliko. Tą vasarą praktiškai praleidau viena, visi užsiėmę šilto oro šventimu, kam čia žmogus berūpi, kai tau 26 m., šeima toli ir savo rūpesčiuose paskendusi. Ieškojau įvairių hobių – piešiau, skaičiau, įnikau žiūrėti serialus, filmus, kurių siužetai gražesni už mano gyvenimą, leidau sau daugiau, nei paprastai leidžiu – užsirūkiau vieną kitą cigaretę, nusidažiau plaukus kita spalva. Ir atrodo, kad tai, kas gelbėdavo anksčiau, manęs visai negelbėja šįkart…

Jau metai, kaip leidžiu laisvalaikį gulėdama lovoje (dar ir dėl to, kad darbe labai pavargstu), priaugau apie 15 kg svorio, jokie valgymų sutrikimų gydymai man nepadėjo. Net atvirkščiai – nebegalėjau vaikščioti pas paskirtą psichiatrę (vaikščiojau 2 mėn.), nes išvis gyvenime ėmiau net artimiausių žmonių nekęsti, kaltinti, kad augindami mane sugadino, tik verkti verkti verkti dėl savo sudužusios vaikystės, dėl to, kad tėvai neaugino, nemylėjo, nesuprato, ko man reikia. Atrodo, kad aplink vien tik skriaudikai, o viduje nesibaigiantis skausmas ir nepasitikėjimas savimi. Tokia būsena ilgainiui ėmė skverbtis ir į darbo aplinką, nebemoku nuslėpti savo didelio skausmo, kartais suvokiu, kad elgiuosi neadekvačiai situacijai. Atrodo, kad iki dugno nebetoli – belieka imti vartoti narkotikus ir prarasti darbą, o kartu su juo ir pastogę.

Per metus nusivažiavau taip, kaip niekada nebuvau nusivažiavusi. Nieko nebenoriu, niekuo nebetikiu ir nebepasitikiu, esu stora, neturiu vaikino, nesutariu su žmonėmis ir neturiu jėgų keistis – noriu skradžiai žemę prasmegti, nes nematau prasmės net prasmės turėjime…  Nežinau, kaip atrasti jėgų, nes švaistau savo gražiausius jaunystės metus.

Veronika (vardas pakeistas)

Atsakymas: Sveika, Veronika, skaitant Tavo žodžius atrodo lyg pastaruosius metus sustreikavo vidinis kompasas – pradėjai abejoti savimi, lyg tai, kaip gyveni, atrodai ir jautiesi būtų ne visai teisinga. Panašu, kad šiandienai šis abejojimas virto į savęs kaltinimą visais lygmenimis –nepasitenkinimą savo kūnu, pyktį dėl neveikiančių pagalbos sau būdų, galiausiai idėją, kad gal visai dugnan nusirisi pradėjusi vartoti narkotikus. Galiu suprasti, kad visa ši sumaištis gali stipriai varginti, o netoliese ir bejėgiškumo jausmas.

Man neramu dėl Tavo noro prasmegti skradžiai žemę – nujaučiu, kad gali galvoti apie savižudybę. Tikiu, kad kai jautiesi išsekusi tiek kūnu, tiek vidumi, atitrūkusi nuo anksčiau svarbiais buvusių žmonių, gali norėtis verčiau viską mesti ir visai nebegyventi negu tverti besikaupiantį skausmą.

Nors sakai, kad nematai prasmės net prasmės matyme, šalia matau ir kitą Tavo dalį. Tą, kuri visus šiuos metus nepailstamai ieškojo išeities, bandė įvairiausiais būdais sau padėti, keistis, ieškojo pagalbos, o ir dabar parašė šį laišką. Žinai, kartais prasmės tikrai nesimato, ir gana ilgą laiką. Tuomet mums belieka tikėjimas, kad ji vis tik yra ir anksčiau ar vėliau pavyks ją įžvelgti. Panašiai kaip su saule – juk tamsiausiems debesims aptemdžius dangų, jei vadovautumės vien tuo, ką šią akimirką matome, galime ir suabejoti, ar jie nesunaikino šviesos.

Mano akys užkliuvo už Tavo lyginimosi su kitais žmonėmis. Sakai, nori būti graži, liekna, stipri, kūrybiška. Taip svarstant labai nesunku pradėti lygintis nesąžiningai – ieškoti tik tų, kuriems neva geriau sekasi negu Tau. Bet žinai, čia irgi yra pasirinkimas, ką daryti radus tokį lyg ir šauniau gyvenantį žmogų – pradėti save niekinti ar išsikelti sau iššūkį tą žmogų pralenkti. Nors vis tik paklausčiau Tavęs – ar išties grožis, lieknumas, stiprumas ir kūrybiškumas visada buvo Tavo siekiamybė? Gal gali būti ir taip, kad viduje jausdavai erzulį tokiems žmonėms, nes iš tiesų labiau norėjai būti protinga, turėti ryškius kūno apvalumus, mokėti lanksčiai prisiderinti prie kitų žmonių ar aplinkybių bei atsakingai laikytis taisyklių?

Įsivaizduoju, kad šis kvietimas įsiklausyti į savo norus gali būti ne taip jau lengvai įgyvendinamas. Ypač kai sakai, kad anksčiau tėvams nepavyko suprasti, ko Tau reikia, parodyti meilės tokiu būdu, kurio Tau labiausiai trūko. Tokiu atveju man suprantamos Tavo ašaros, liūdesys ir pyktis prisiminus vaikystę. Kartais nutinka ir taip, jog šiems jausmams įsismarkavus ar mums juos itin slopinant pradeda šlubuoti ir mūsų fizinė sveikata – apie tai yra psichoterapeutės Alice Miller knyga „Kūno maištas“. Siūlau Tau ją perskaityti, galbūt jos mintys padės pamatyti skausmą dėl tėvų elgesio kiek kitoje šviesoje.

Atkreipiau dėmesį ir į tai, kad šiuos metus bandei būti savipakankama. Visi Tavo išbandyti būdai padėti sau aplenkia santykį su kitais žmonėmis. Gal tik psichiatrė buvo išimtimi, jei tai buvo gydymas ne tik vaistais, bet ir psichoterapija. Galiu suprasti, kad ilgiau nebendraujant su žmonėmis, jie išties gali pradėti rodytis nepatikimi, blogą linkintys. Kartais galvoju, kad mūsų bendravimo įgūdžiai ir ryšys su kitais yra lyg raumuo, ilgiau netreniravus pradeda silpnėti. Ir tai nėra koks asmeninis Tavo trūkumas, neretam iš mūsų dėl įvairių priežasčių kartais taip nutinka, jog užsidarome savyje ir po truputį nutolstame nuo kitų žmonių. O nutolus gana greitai gali išsikreipti įsivaizdavimas apie tai, kaip kiti gyvena, kartu ir savęs vaizdas, kai nebeturime kitų atskaitos taškų, tik savo nuomonę.

Laiško pabaigoje tarp eilučių klausi, kaip atrasti jėgų keistis. Noriu Tau palinkėti pirmiausia leisti sau eiti į santykį su kitu žmogumi ir nelikti vienai siekiant pokyčių. Manau labai svarbų pirmą žingsnį jau žengei parašydama šį laišką. Dabar kviesčiau rinktis tęstinį ryšį psichologo ar psichoterapeuto konsultacijose. Čia galėtum sulaukti priėmimo, palaikymo ir padrąsinimo, po truputį pereinančio į Tavo santykį su savimi.

Psichologė Jolanta Latakienė
www.krizesiveikimas.lt
latakiene.jolanta@gmail.com
+370 659 73549

Nemokama emocinė parama telefonu ir internetu:

Psichologinės pagalbos tarnyba

Telefonu

Internetu

Darbo laikas

Jaunimo linija

Budi savanoriai konsultantai

8 800 28888

jaunimolinija.lt

I-VII visą parą

Vaikų linija

Budi savanoriai konsultantai, specialistai

116 111

vaikulinija.lt

I-VII 11:00 – 21:00

Linija Doverija(pagalba teikiama rusų kalba)

Budi savanoriai konsultantai. Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui.

8 800 77277

I-V 16.00 – 20.00

Pagalbos moterims linija

Budi specialistai, savanoriai konsultantai

8 800 66366

moteriai.lt

I-V 10:00 – 21:00

Vilties linija 

Budi specialistai, savanoriai konsultantai

116 123

paklausk.kpsc.lt

I-VII visą parą

Visa papildoma informacija – puslapyje www.klausau.lt

Krizių įveikimo centre (www.krizesiveikimas.lt) psichologo konsultacijos teikiamos per „Skype“ (krizesiveikimas) arba atvykus į Krizių įveikimo centrą, Giedraičių g. 60A, Vilniuje. Darbo laikas: I-V 16-20 val., VI 12-16 val.

Share Button
Padėkoti SMS žinute! | KNYGŲ parduotuvė

DĖMESIO! Portalas neatstovauja tekstų autorių nuomonei, o tiesiog suteikia galimybę jiems pasisakyti. Visus klausimus, simpatijas ar priekaištus geriausia išreikšti po straipsniais nurodytais kontaktais, o jei tokių nėra - argumentuotame komentare. DĖKOJAME už supratingumą!