Nemokantiems laukti galima to pasimokyti


Iliustracija: Anthony Tran / Unsplash

Laukiant nevalia užsimiršti – negalima užsiimti įdomiais dalykais, kurie atitrauktų nuo laukimo, daryti nepabaigtų darbų, galvoti apie kitus žmones. Reikia susikaupti tik į laukimą. Geriausia apie susitikimą imti galvoti gerokai anksčiau – prieš kelias valandas ar pusę dienos, tai neleis atsitraukti nuo laukimo ir egoistiškai gyventi savo gyvenimo. Svarbu išmokti galvoti tik apie laukiamąjį objektą net dirbant atsakingiausius darbus, palikus reikšmingiausius žmones, prabudus vidury nakties ar nuvykus į tolimą šalį – visas jūsų gyvenimas turi būti matuojamas nuo vieno iki kito susitikimo.

Kad patirtumėt tikrąjį laukimo jausmą, visų pirma reikia turėti žmogų, kuris sutiks būti vėluotoju ir dėl kokių nors priežasčių norės jūsų vengti. Jam privalo trukdyti žmonės, staigūs darbai, šimtas pareigų, jis turi nuo ko nors priklausyti, nejausti atsakomybės, būti veikiamas nuotaikos ir nežinoti, kas bus kitą minutę. Bet kokius susitarimus jis turi vertinti kaip bandymą jį pajungti ir kartu tikėti, kad jūs nesupyksite ir nenusisuksite. Tai retas talentas, iš daugelio žmonių profesionalus vėluotojas neišeis niekada.

Puikiai žinant, kad bus vėluojama, reikia išmokti viltis, kad nebus. Tikrai žinant, kad vėlavimas neišvengiamas, reikia išmokti įsivaizduoti, kad vėluos nedaug, o vėluotojas turėtų vėluoti vis daugiau, daugiau, skambinti valanda vėliau, nukelti susitikimą į ateinančią dieną, po trijų dienų, o gal po keturių, nukėlimai kiekvieną kartą turėtų ilgėti. Jo darbas – neateiti, jūsų darbas – laukti ir įsivaizduoti.

Kartais, kai vėluotojas turi rimtesnį alibi, galima nesusivaldyti ir papriekaištauti arba nesulaukti. Tada jis galės labai pasipiktinti jūsų netolerancija ir egoizmu, galbūt net atsistoti ir išeiti, o jūs turėsite puikią progą atsiprašinėjimui ir atgailai – juk jis ateina ne veltui, jūs padarėte kažką ne taip, todėl reikia atkentėti pelnytą bausmę. Jūs turite atsistoti ant galvos, kad jam būtų gerai, vistiek jam patikti! Laukimas, suteikiantis gyvenimui stuburą ir centrą, turi būti neišsenkamai galingas, stiprus kaip atkakli jūsų gyvybė apskritai, mat be tos ašies jūs subyrėtumėt, tektų galvoti, ko norite pats, ir kaip Dievui kūrėjui surinkti save iš dulkių.

Šaltinis Genovaitė Bončkutė-Petronienė (2012). Neįvykusi terapija. Vilnius: Vaga. 188-189 p.

Share Button

You may also like...

2 komentarai

  1. Asta parašė:

    Puikiai!

  2. Laisvė parašė:

    Puikiai apibrėžia mano dabartinę būseną. Aš tik laukiu ir laukiu ir klausausi pasiteisinimų, kartais papykstu, bet po to atsiprašau. Laukti nėra jau taip sunku, tereikia išmokti laukti. Mano situacijoje, geriausia laukti nelaukiant, tiesiog užsiimti kitais reikalais, kartu parodant, tam žmogui, kad jo visalaiką lauki. Nieko gero, bet nieko blogo, jeigu laukti verta. :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.