Pagalba kritinėse situacijose
0 (0)

B. Latane ir J. M. Darley tyrimų rezultatai atskleidė, kad tikimybė sulaukti pagalbos kritinėje situacijoje mažėja didėjant situaciją stebinčių žmonių skaičiui.

Atrodytų, juo didesnis skaičius žmonių stebi įvykį, juo didesnė tikimybė, kad tarp jų atsiras bent vienas, kuris suteiks reikiamą pagalbą. Tačiau dažniausiai būna priešingai. Šis fenomenas vadinamas atsakomybės išsisklaidymu – juo daugiau žmonių stebi kritinę situaciją, juo labiau kiekvienas yra linkęs laukti, kol padės kas nors kitas. Kita vertus, pamatę, kad kažkas imasi padėti, kiti stebėtojai taip pat skuba į pagalbą.

Kritinių situacijų tyrimai leido apibrėžti ir pagrindines priemones, kurios leis nelaimės ištiktam žmogui prisišaukti pagalbos greičiau.

Pagalbos prašymas turi būti nukreiptas į konkretų asmenį, o ne į žmones bendrai. Pagalbos prašantis žmogus turi aiškiai apibrėžti situaciją kaip kritinę ir reikalaujančią neatidėliotinų veiksmų, kalbėti trumpai ir monologu. Kalbėti ne bendro mandagumo frazėmis „ar negalėtumėt padėti?“, bet konkrečiau „pone, aš sužeistas!“. Kreipiantis į konkrečius asmenis reikia nurodyti konkrečius veiksmus kuriais jie galėtų padėti, pavyzdžiui, prašyti ne abstrakčiai „pagalbos“, o konkrečiai „iškvieskite greitąją“, „paskambinkit policijai“ ar panašiai. Pagalbos sulaukiama greičiau, jei jos prašant nurodomos ir nelaimę sukėlusios kritinės priežastys.

Parengta pagal:
Visvaldas Legkauskas (2012). Socialinė psichologija. Vilnius: Vaga. 277-278 p.

Įvertinkite!
[Balsavo: 0 Vidurkis: 0]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.