Tapatybės paieškos

0

svastis

Vienas iš humanistinės psichologijos pradininkų Abrahamas Maslow ne sykį atkreipė dėmesį į tai, ką galima būtų pavadinti „vidiniais balsais“, „ vidaus impulsais“ ar „vidiniais signalais“. Jo nuomone, daugumos neurozių ir kitų sutrikimų atveju, šie vidiniai signalai susilpnėja ar net visai išnyksta, negali būti išgirsti. Tokiais kraštutiniais atvejais paprastai turime sausą teorinį asmenį, zombį, kurio vidus tuščias. Siekiant pasveikti, tenka atgauti savastį, t. y. Susigrąžinti gebėjimą vėl jausti ir suvokti vidinius signalus, kad vėl galėtum žinoti, kas tau išties patinka, o kas ne, kas malonu, o kas ne, kada valgyti, o kada ne, kad miegoti, ilsėtis, šlapintis, o kada ne ir t.t.

Teorinis tuščias asmuo, stokojantis savo natūralios vidinės nuovokos, tikrosios savasties balsų, priverstas vadovautis išorinėmis nuorodomis, normomis, kalendoriais, dienotvarkėmis, kitų žmonių užuominomis ir taisyklėmis. (Maslow, 1971)

Aprašydamas tai, kaip prarandamas vidinis savęs pajautimas, Erichas Frommas mini, kad daugeliu atveju tai prasideda vaikystėje, kai imamas varžyti vaikų gyvybingumas. Suprantama, jog tada vaikui sukyla tam tikras natūralus pasipriešinimas, noras maištauti, tačiau jis yra silpnesnis, tad galiausiai vienaip ar kitaip yra priverčiamas paklusti. Maža to, vaikas mokomas savo agresyvius jausmus slėpti. Palaipsniui jis apskritai nustoja juos reikšti ir galiausiai praranda. Sykiu jaunas žmogus mokomas ignoruoti kitų žmonių priešiškumą ar nuoširdumą, jei taip nutinka ir visada demonstruoti pozityvius, tinkamus jausmus, kurie yra visiškai ne jo, tad netikri. Jį moko mylėti žmones, būtinai visus, būti nekritiškam, šypsotis ir panašiai. Prireikia ne taip jau daug laiko, kad vaikas pasiektų eilinio suaugusio „brandą“ ir prarastų sugebėjimą atskirti tai kas žmonėse ir jame pačiame tikra, o kas ne. Jeigu vaikystėje žmogus „aplaužomas“ ne iki galo, tai vėliau darbą užbaigia visuomenės spaudimas. Tam, kad parduotumėte savo paslaugas kaip pardavėjas, prekybininkas ar gydytojas esate priversti šypsotis ir būti malonūs. Tik tie, kurie yra pačioje socialinės piramidės viršuje, ir tie, kurie yra jos apačioje, parduodantys tik savo fizinį darbą, gali sau leisti būti ne itin „malonūs“ aplinkiniams. (Frommas, 2008)

gitaraStiprus, subtilus veiksnys, darantis mus nejautrius vidiniam gyvenimui, yra sena vakarietiškosios visuomenės meilė objektyvumui. Mes manome, kad žodis „subjektyvus“ žymi kažką, kas yra „nepatikimas“, „neapgalvotas“ ar „nelogiškas“ ar „sentimentalus“. Todėl stengiamės atsisakyti ydos būti tuo, kas esame. Kitaip tariant, atsisakome save vertinti kaip vidinę patirtį turinčius asmenis ir siekiame būti panašūs į gaminius nuo konvejerio. Tačiau tokie standartiniai gaminiai yra lengvai pakeičiami kitais. Tokiu atveju, paaukojęs savastį individas nebeturi nei savęs, nei to už ką taip brangiai sumokėjo, siekdamas pritapti, vydamasis bendrai priimtino objektyvumo.

Jei žmogus nuo gimimo buvo aklas, apie regą jam papasakoti galime tik apytiksliai, lygindami ją su klausa, lytėjimu ir kitomis juslėmis. Atvirai tariant, dauguma nuo vaikystės esame akli (ar apakinti). Mes menkai jaučiame vidinę savo būtį, nes mus dažnai mokė nekreipti į ją dėmesio ar nuvertinti.

Savęs suvokimas – tai visos būties išraiška. Tai gali būti meilė, pyktis, alkis ar malonumas atliekant darbą. Vidinė rega mus kiekvieną akimirką informuoja apie tai, kaip tai, ką mes patiriame, dera su vidine mūsų patirtimi. Šis pojūtis iš esmės padeda suvokti, kur ir kokia yra subjektyvi mūsų būtis šiuo metu. Ji tarnauja mums panašiai kaip ir išorinė jėga, tai tarsi vidinis kompasas.

Šis vidinio suvokimo „organas“ yra visa mūsų būtis, to, kas esame, visuma arba geštaltas. Ši vidinė juslė yra jautri begalei įvairiausių stimulų: pojūčiams, prisiminimams, ateities lūkesčiams, fantazijoms, ketinimams ir visoms kitoms vidinio gyvenimo apraiškoms. Teisingai ja naudojamės tada, kai atvirai priimame visą šią mūsų būties tėkmę.

Išorinė rega paaštrėja tuomet, kai prisimerkiame, o vidinė juslė, priešingai, geriausiai veikia tada, kai atvirai ir be įtampos priimame tai, kas vyksta. Savo veikimu vidinis suvokimas panašus į klausą. Todėl vidinę juslę kartais vadina „klausančia akimi“ – ji apima vidinę regą, ir vidinę klausą. Tokia „klausanti akis“ yra klausantis Aš.

Sąvoka „Aš“ nurodo į kažką, kas yra mūsų vidinio gyvenimo centras, sykiu tai yra ir unikalios, tik mums būdingos patirties sankaupa. Jei siekiame gyventi visavertį gyvenimą, turime patirti, pajusti savąjį „aš“ visa savo esybe. Toks savojo „aš“ patyrimas yra vadinamas vidiniu suvokimu.

Protas ir jausmai nėra priešininkai, kaip dažnai yra įprasta manyti. Tai tik skirtingi tos pačios prigimties, vidinio pojūčio aspektai.

Savąjį „aš“ patiriame kitaip nei norus. Jaučiamės gyvi, kai leidžiame sau patirti ir suvokti tikras emocijas… kai leidžiame mintims srūti iš mūsų ir nesistengiame jų cenzūruoti, svarstyti, ar jos logiškos, deramos, protingos, ar atitinka dar kokius nors kriterijus, be to, kad jos yra tiesiog mano…

Gyviausi esame tada, kai atsiveriame visiems vidinio gyvenimo aspektams: troškimams, emocijoms, minčių tėkmei, kūno pojūčiams, tarpusavio santykiams, samprotavimams, ketinimams, rūpesčiui kitais, vertybių pojūčiui ir kitiems viduje slypintiems dalykams. Labiausiai gyvi esame tada, kai leidžiame sau patirti ir nuoširdžiai suvokti visus šiuos aspektus, tuo pat metu jausdami ir išreikšdami savo vienovę.

Mūsų negebėjimas matyti ir vertinti šios vienovės yra svarbi daugelio mūsų pačių sukeltų tragedijų priežastis. Pernelyg dažnai pasirenkame kurią nors vieną pusę: dvasinę arba juslinę, elgsenos ar patirties, intelekto ar emocijų, apgalvotus arba spontaniškus veiksmus, užuot pripažinę visiems duotą galimybę – vienovę.

Kaip jau buvo minėta, vaikystėje buvome mokomi nepaisyti, iš dalies ar visai, to vidinio pojūčio. Kuo geriausių ketinimų turintys tėvai ir mokytojai neretai jaučia privalą „socializuoti“ (sutramdyti?) vaiką, kad jo troškimai, jausmai ir polinkiai neprieštarautų tam, ko iš jų tikisi pasaulis.

Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad darnos su vidiniu pojūčiu padarinys yra didesnė įvairių būties aspektų integracija, gyvybingumo jausmo stiprėjimas, geresnis pasirengimas veikti, didesnė atsakomybė ir nuoširdesni santykiai. Be abejo, vis vien daroma klaidų, kyla rūpesčių, apima bloga nuotaika, patenkama į konfliktus, bet kai tai nutinka, žmogus išties įsitraukia į vyksmą. Tas pats pasakytina ir apie teigiamus dalykus. Kai užmezgamas ryšys su vidiniu pojūčiu, kur kas giliau pasineriama į bet kokią situaciją.

Parengė: Edvardas Šidlauskas | psichika.eu

Pagal: James F. T. Bugental (2014) “Menas būti gyvam. Egzistencinės tapatybės paieškos”, 21-32 psl.
Literatūra: Frommas, E. (2008). Pabėgimas iš laisvės. Kaunas: Verba vera. 263-264 psl.
Maslow, A. H. (1971). The farther Reaches of Human Nature. New York: Viking. 33 psl.

Dalintis:

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here